Emmanuelis Macronas kalba ryžtingai: jei Ukraina prašys sąjungininkų karių savo teritorijoje, Rusijos sutikimo tam nereikės.
Taip Prancūzijos lyderis kalbėjo po savaitgalį vykusio nuotolinio pokalbio su 26 šalių atstovais. Jo metu nuspręsta pereiti prie „operacinės fazės“ planuojant daugianacionalines pajėgas, kurios garantuotų paliaubas Ukrainoje.
Macrono teiginį galima interpretuoti keliais būdais. Pirma, tai tiesioginis atsakas į Kremliaus grasinimus, kad Europos pajėgų dislokavimas Ukrainoje nebūtų toleruojamas. Siekiama parodyti, kad agresorius nediktuos politinės darbotvarkės. Prancūzija – branduolinį ginklą ir vis dar vieną didžiausių kariuomenių žemyne turinti valstybė – sankirtų su Rusija užuominų nevengia.
Tai skiriasi nuo JAV administracijos veiksmų. Prezidentas Donaldas Trumpas ir jo komanda vengia bet kokio prieštaravimo Rusijai ir net atsisako įvardyti Kremlių kaip agresorių. Esą taip siekiama išlaikyti geriausias galimybes susitarimui.
Visgi Macrono pasisakymai savaime nekeičia fakto, kad planavimas vyksta labai atsargiai. Operacija iš esmės negalės vykti, jei nebus palaikoma JAV. Tai svarbu ne tik pačiai misijai, bet ir užtikrinant, kad Europos karių perkėlimas į Ukrainą nepadidins grėsmių NATO rytiniam sparnui. Kitaip tariant, stipri retorika ir ambicingi planai balansuojami su realybe, kurioje Europos valstybės vienos pačios negali veikti. Vašingtonas kol kas pažadų nedalija. O jei ir žadėtų, nuolatos keičiama pozicija įvairiais klausimais didelio pasitikėjimo neįkvėptų.
Be to, siekiant sumažinti rizikas, operacijai reikalingos veikiančios paliaubos. Vladimiro Putino teiginiai prieš kelias dienas, keliant faktinius Ukrainos kapituliacijos reikalavimus, nerodo, kad tai bus lengva pasiekti. Net jei paliaubos bus realizuotos politiniame lygmenyje, kone pusantro tūkstančio kilometrų siekiančioje fronto linijoje jas stebėti ir užtikrinti bus Sizifo darbas. Minsko susitarimų patirtis rodo, kad paliaubos gali taip ir nevirsti realybe.
Nepaneigiama ir tai, kad ateityje Prancūzija ir kitos šalys sieks užmegzti „neišvengiamą“ dialogą su Rusija. Apie tai prieš kelias dienas užsiminė ir NATO generalinis sekretorius Markas Rutte.
Galiausiai svarstomi europiečių karių Ukrainoje skaičiai – ribotas karinis kontingentas ne fronto linijoje. Kartkartėm viešojoje erdvėje aidintys keliolikos divizijų planai neturi pagrindo, mat tokios gausos karių šiuo metu Europos valstybės generuoti ir siųsti į kariaujančią valstybę negali.
Bet Europa bando imtis lyderystės, ir to seniai reikėjo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
