Seimo narys Remigijus Žemaitaitis pripažintas kaltu dėl neapykantos kurstymo, o kitas Seimo narys Saulius Skvernelis yra įtariamas kyšininkavimu ir priverstas dėvėti apykoję. Buvęs Seimo narys, buvęs ministras Kazys Starkevičius prisipažino ėmęs kyšį. Buvęs ministras pirmininkas Gintautas Paluckas įsipainiojo į interesų konflikto skandalus ir buvo priverstas atsistatydinti, bet iki šiol dirba Seimo nariu.
Dėl ministro pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus Vyriausioji tarnybinės etikos komisija anksčiau yra nustačiusi, kad jis pasinaudojo tarnybinėmis pareigomis asmeninei naudai gauti ir taip pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą. Negana to, keliami klausimai dėl jo prekybos sklypais būnant rajono meru ir dėl akademinės etikos ginant disertaciją. Šis pateiktas pastarųjų metų aktualijų, susijusių su politikų nusižengimais ar nusikaltimais, sąrašas gana ilgas, tačiau jį būtų galima ir pratęsti.
Ar vis ilgėjantis prasižengusių politikų sąrašas liudija smunkančią Lietuvos politinę kultūrą? Kokiais politikais visuomenė turėtų pasitikėti? Kodėl politinės partijos nepaiso politikų etikos, reikalaujančios, kad politikai vengtų netgi interesų konflikto regimybės? Dar daugiau, kodėl pradėti teisėsaugos institucijų tyrimai ir netgi įrodyti nusikaltimai politikams leidžia tęsti karjerą? Skandalams vejant skandalą jų galo nematyti, ir kartais atrodo, kad Lietuvos politikoje neliko jokių etikos standartų, o visa politinė sistema lyg automobilis sugedus vairui ir neveikiant stabdžiams nuo kalno nevaldoma rieda žemyn.
Iškelti klausimai yra labai rimti. Lietuvoje aktyviai veikia nepriklausomos teisėsaugos institucijos, tiriančios politikų prasižengimus. Ilčių aštrumo nepraranda aktyvūs visuomenininkai ir nepriklausoma žiniasklaida, nuolat atskleidžianti daugybę politikų nusižengimų. Vis dėlto, vienam susikompromitavusiam politikui keičiant kitą, protarpiais ši kova primena kovą su vėjo malūnais. Politikai ir politinės partijos nepasimoko ir, atrodo, padėtis laikui bėgant ne gerėja, o linkusi vien prastėti.
Kodėl taip yra? Ar galima teigti, kad politikų klasė yra sugedusi – o gal bent dalis atsakomybės tenka visuomenei? Vienas iš tokios susiklosčiusios padėties paaiškinimų – rinkėjai yra pernelyg atlaidūs prasižengusiems politikams, nepakankamai principingai įvertina juos per rinkimus ir nuolat lengva ranka jiems padovanoja mandatą. Tai – paradoksas, ir išties nemenkas paradoksas.
Vienas iš tokios susiklosčiusios padėties paaiškinimų – rinkėjai yra pernelyg atlaidūs prasižengusiems politikams, nepakankamai principingai įvertina juos per rinkimus ir nuolat lengva ranka jiems padovanoja mandatą.
Sekant žiniasklaidą, stebint socialinius tinklus, girdint, ką žmonės kalba prisiskambinę į radijo laidas, galima susidaryti įspūdį, kad visuomenė yra ypač susirūpinusi politikų etika – politikų sąžiningumo reikalavimas aptariamas dažniau nei jų kompetencija ar veiklos programa. Politikų sąžiningumas ir etika, rodos, rūpi visiems, o kartais galima pamanyti, kad tai vos ne vienintelis reikalavimas ir kriterijus pasitikėjimo vertam politikui. Tačiau kitą vaizdą matome prie rinkimų urnų. Susikompromitavusiems, net teistiems politikams rinkėjai neretai rodo palankumą. Toks neprincipingas rinkėjų pasirinkimas tampa rimtu išmėginimu demokratinei politinei sistemai. Ir tai būdinga ne tik Lietuvai.
Beje, demokratijos principai nenumato griežtų teisinių apribojimų susikompromitavusiems, netgi teistiems politikams dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktiems. Jų teisė dalyvauti rinkimuose gali būti apribota nebent trumpam laikui, nes rinkėjai turi turėti galimybę rinkti jiems patikusį politiką. Šių metų liepą Paryžiaus apeliacinis teismas byloje dėl Marine Le Pen paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį dėl ES lėšų pasisavinimo, tačiau sutrumpino pirmosios instancijos teismo skirto draudimo dalyvauti rinkimuose ir eiti valstybines pareigas terminą. Dėl šio sprendimo M. Le Pen galės dalyvauti artėjančiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose.
Teismas savo sprendimą paaiškino teigdamas, kad dalyvavimo rinkimuose apribojimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į rinkėjo pasirinkimo laisvę, kuri yra būtina demokratinio balsavimo įgyvendinimo sąlyga. Verta priminti ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytas nuolatinis ir negrįžtamas draudimas Rolandui Paksui būti renkamam į Seimą ir kitas pareigas, reikalaujančias priesaikos, yra neproporcingas atsakas demokratinės santvarkos apsaugos tikslams pasiekti.
Tai įvertinus galima konstatuoti, kad, kalbant apie politikų etikos principų įgyvendinimą, bene didžiausia atsakomybė tenka rinkėjams. Demaskuojantys žiniasklaidos tyrimai ir tomų tomai prokurorų surinktos medžiagos netenka reikšmės, jei susikompromitavę politikai per rinkimus lieka „nenubausti“. Čia turbūt nėra prasmės vardyti politikus, kurie buvo perrenkami į Seimą, Europos Parlamentą nepaisant iškeltų bylų, teismo priimtų kaltinamųjų nuosprendžių, Konstitucinio Teismo sprendimų. Toks sąrašas būtų gana ilgas. Kalbame apie nuteistus politikus, tačiau aukšta politinė kultūra reikalautų, kad rinkėjai griežtai vertintų ir politiko etikos pažeidimus.
Demaskuojantys žiniasklaidos tyrimai ir tomų tomai prokurorų surinktos medžiagos netenka reikšmės, jei susikompromitavę politikai per rinkimus lieka „nenubausti“.
Raginimas rinkėjams per rinkimus balsuoti atsakingai nėra viso labo tuščias pagraudenimas. Elementarių principų nepaisymas ilgainiui į valdžią gali atvesti nesisteminius politikus, kurie paprastai yra linkę į korupciją ir gali kelti rimtą grėsmę demokratinei sistemai. Vienas pavyzdys – Vengrija, kur Viktoro Orbáno partija „Fidesz“ per 20 metų valdžioje sunaikino daugelį demokratinių struktūrų ir įgyvendino ne vieną korupcinę schemą. Galų gale V. Orbáno partija pralaimėjo parlamento rinkimus, tačiau atkurti visavertę demokratiją laimėjusiai partijai „Tisza“ bus labai sunku, tam prireiks ne vienų metų ir, negana to, sėkmė nėra garantuota.
Skaudus pavyzdys – JAV. Prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas, kuris įtariamas daugeliu nusikaltimų ir korupcinių veiklų. Jo veikla lėmė, kad daugelis žmonių JAV ėmė nebepasitikėti demokratine rinkimų sistema, o nemenka valstybės mechanizmo dalis ėmė dirbti tam, kad dar labiau praturtėtų pats prezidentas ir jo šeimos nariai. Akivaizdu, kad tai, kas dedasi valstybėje, dar neseniai laikytoje demokratijos flagmane, visame pasaulyje turi įtakos tam, kaip suvokiamas demokratijos funkcionavimas.
Politikai vis dažniau numoja ranka į etikos reikalavimus, nes yra įsitikinę – rinkėjai mums atleis. Daugelis neetišką elgesį ir korupciją mato tik tada, kai tuo kaltinami politiniai oponentai, o žvelgiant į saviškius užmerkiamos akys. Tai – kelias į niekur. Jei politikai gali kliautis rinkėjų parama net darydami mažesnius ar didesnius nusižengimus, jokios pažangos valstybės antikorupcinėse pastangose pasiekti nepavyks, jokie graudenimai ir politologų strėlės politikų nepaveiks ir jie darysis tik ciniškesni. Yra madinga piktintis politikų klase. O gal politikų elgesys tiesiog atspindi politinės kultūros lygį ir visuomenės prioritetus?
