„Šiandien vaikai gyvena visiškai kitokiame pasaulyje nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Jie ne tik gauna kišenpinigių bandelei, bet ir turi banko korteles, kuriomis atsiskaito valgykloje ar parduotuvėje“, – apibūdino Riešės gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė Vaida Uždavinė.
Mokydama pradinukus finansinio raštingumo, pedagogė siekia ugdyti ne tik vaikų gebėjimą skaičiuoti pinigus, bet ir savarankiškumą, atsakomybę bei sveikus įpročius, rašoma filantropinio fondo „Devbridge Foundation“ pranešime žiniasklaidai.
„Jeigu vaikas pradinėse klasėse išmoks sustoti, pagalvoti, palyginti pasirinkimus, susiplanuoti nedidelį biudžetą ar taupyti savo tikslui, labai tikėtina, kad šie įpročiai lydės jį ir suaugus“, – teigia mokytoja V. Uždavinė.
– Kaip finansinio raštingumo tema atsirado Jūsų akiratyje ir, galiausiai, mokykloje? Ar tai buvo natūrali integracija, ar sąmoningas sprendimas kažką keisti ugdymo procese?
– Prieš penkerius metus išleidusi ketvirtokus ir laukdama dar vienos pirmokų klasės, pradėjau galvoti, kad norėčiau pasiūlyti vaikams kažką naujo. Tuo metu dirbau su etnokultūrinio ugdymo klase. Man buvo labai svarbu, kad vaikai pažintų mūsų tradicijas, klausytųsi pasakų, dainuotų liaudies dainas, tačiau atrodė, kad galima jiems duoti kažką daugiau, kas ne tik padės suprasti savo šaknis, bet ugdys juos ateičiai. Norėjosi vaikams pasiūlyti tai, kas būtų ne tik įdomu, bet ir naudinga jų kasdieniam gyvenimui.
Tuomet prisiminiau, kad pati gimnazijoje mokiausi ekonomikos ir verslo pagal „Junior Achievement“ (LJA) programą. Pasidomėjusi atradau, kad LJA turi programas pradinių klasių mokiniams. Susisiekiau su organizacija, baigiau mokymus ir jau rugsėjį startavau su viena savaitine pamoka pirmokams.
Finansinio raštingumo ugdymo įtraukimas į mokymosi procesą buvo vienas geriausių mano sprendimų. Mano mokiniai nuo pirmos klasės turėjo vieną finansinio raštingumo pamoką per savaitę. Tiesa, neapsiribojau vien programos turiniu – ją nuolat
papildydavau savo kurtomis veiklomis, praktinėmis užduotimis ir gyvenimiškomis situacijomis. Man buvo svarbu, kad vaikai mokytųsi ne tik apie pinigus, bet ir apie atsakomybę bei sprendimų priėmimą.
– Finansinis raštingumas yra viena iš temų, kurios tradiciškai nebuvo laikomos pagrindine mokyklos ugdymo dalimi. Kiek svarbu yra atliepti šiuolaikinės visuomenės temas?
– Iš tikrųjų pinigų tema pradiniame ugdyme buvo visada. Dar pati būdama vaikas pasaulio pažinimo ir matematikos pamokose mokiausi pažinti monetas ir banknotus, skaičiuoti pinigus, juos smulkinti, stambinti, pamenu, kad kažkiek kalbėdavome ir apie taupymą.
Tačiau šiandien finansinį raštingumą suprantame daug plačiau. Tai jau nėra vien pinigų skaičiavimas. Tai gebėjimas priimti sprendimus, planuoti, bendradarbiauti, spręsti problemas ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus. Šiandien vaikai labai anksti susiduria su reklama, elektronine prekyba, programėlėmis, socialiniais tinklais, nuomonės formuotojų įtaka. Mes negalime to ignoruoti, priešingai – turime padėti vaikams atsirinkti informaciją, suprasti, kas jiems naudinga, kas tėra reklama, o kas gali būti net žalinga.
Man atrodo, kad šiuolaikinis ugdymas vis labiau pereina nuo žinių kaupimo prie kompetencijų ugdymo. Svarbiausia tampa ne tai, kiek vaikas žino, o kaip jis tas žinias pritaikys gyvenime. Ar gebės pagrįsti savo pasirinkimą, numatyti pasekmes, atsakingai priimti sprendimą? Finansinis raštingumas yra viena tų sričių, kur akademinės žinios labai natūraliai susijungia su realiu gyvenimu ir įgūdžiais, kurie bus reikalingi augančiam žmogui ateityje.
– Kai kuriems gali atrodyti, kad kalbėti šia tema su pradinukais gali būti per anksti. Kodėl, Jūsų nuomone, finansinio raštingumo ugdymą svarbu pradėti jau vaikystėje?
– Manau, kad būtent vaikystėje formuojasi svarbiausi įpročiai. Jeigu vaikas pradinėse klasėse pradės mokytis sustoti, pagalvoti, palyginti pasirinkimus, susiplanuoti nedidelį biudžetą ar taupyti savo tikslui, labai tikėtina, kad šie įpročiai lydės jį ir
suaugus.
Šiandien vaikai gyvena visiškai kitokiame pasaulyje nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Jie ne tik gauna kišenpinigių bandelei. Daugelis žaidžia kompiuterinius žaidimus, kuriuose perkama virtuali žaidimo valiuta, turi banko korteles, kuriomis atsiskaito valgykloje ar parduotuvėje.
Dažnai vaikui pinigai kortelėje atrodo tarsi nesibaigiantys. Jis jų fiziškai nebemato. Užtenka priliesti kortelę ir jau sumokėta. Su realybe jis susiduria tik tada, kai išgirsta: „Pinigų nepakanka.“ Tada dažniausiai seka skambutis mamai arba tėčiui su prašymu pervesti pinigų, nes juk trūksta… Apie tai mes ir kalbamės. Mokomės atskirti norus nuo poreikių, planuoti, suprasti, kad pinigai atsiranda dirbant, kad nebūtina jų išleisti visų iš karto ir kartais verta sau kelti didesnius tikslus.
– Apie ką dar kalbate su pradinukais – kokios temos įeina į šią ugdymo programą ir koks šių pamokų tikslas?
– Su pradinukais kalbame apie pinigų paskirtį, jų atsiradimą, darbą, profesijas, pajamas, norus ir poreikius, taupymą, atsakingą vartojimą, tvarumą, prekių ir paslaugų pasirinkimą. Vaikai mokosi suprasti, kad žmonės bendruomenėje dirba skirtingus darbus, gauna skirtingas pajamas, moka mokesčius, o priimdami sprendimus turi įvertinti savo galimybes.
Labai svarbi pamokų dalis yra praktinės veiklos. Planuojame gimtadienio biudžetą, lyginame kainas, vykstame į „finansinį žygį“ parduotuvėje, kur vaikai mokosi analizuoti kainas, skaityti etiketes. Lankomės bankuose ir kitose įstaigose, kur susipažįstam su jų veikla, pamatom daugybę profesijų, sužinom koks platus yra mūsų ateities pasirinkimas. Trečioje–ketvirtoje klasėje kuriame savo verslus – vaikai mokosi generuoti idėjas, planuoti veiklą, skaičiuoti pajamas ir išlaidas, suprasti, kaip
gimsta pelnas ir kodėl svarbu atsakingai valdyti uždirbtus pinigus.
Pagrindinis šių pamokų tikslas nėra išmokti kuo daugiau finansinių sąvokų. Man daug svarbiau ugdyti vaikų mąstymą ir kasdienius įpročius – gebėjimą kelti tikslus, planuoti, atsakingai rinktis, numatyti savo sprendimų pasekmes ir suprasti, kad
kiekvienas pasirinkimas turi savo „kainą“. Ir ta kaina nebūtinai yra piniginė – kartais ji matuojama laiku, pastangomis, prisiimta atsakomybe ar atsisakyta kita galimybe.
– Ar dirbant su tokiomis praktinėmis temomis reikia ieškoti kitokių mokymo metodų nei tradicinėse pamokose?
Manau, kad finansinio raštingumo temos geriausiai atsiskleidžia per praktinę veiklą. Man, kaip mokytojai, svarbiausia, kad finansinis raštingumas neliktų tik pamokos tema. Stengiuosi jį perkelti į realų gyvenimą.
Pavyzdžiui, planuodami klasės išvyką vaikai patys ieško, kur galėtume pavalgyti, lygina kavinių kainas, analizuoja meniu, diskutuoja, argumentuoja savo pasirinkimą ir tariasi, kuris variantas būtų tinkamiausias visai klasei. Klasės išvykos planavimas
skatina vaikus domėtis kiek kainuos autobusas, kokį atstumą reikės nueiti iki pasirinktos kavinės ar lankomo objekto. Tuomet atsiverčiame žemėlapius, skaičiuojame maršrutą, planuojame laiką. Tokiose situacijose vaikai supranta, kad finansiniai
sprendimai yra susiję ne tik su pinigais, bet ir su laiku, patogumu, kitų žmonių poreikiais bei bendrais susitarimais.
Tokios veiklos moko ne tik finansinio raštingumo. Vaikai mokosi bendradarbiauti, argumentuoti savo nuomonę, išklausyti kitus, ieškoti kompromisų ir kartu priimti sprendimus. O svarbiausia – jie aiškiai mato, kad tai, apie ką kalbame pamokose, yra
tiesiogiai susiję su jų kasdieniu gyvenimu. Tuomet jie daug aktyviau įsitraukia, patys pradeda kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.
– Ar lengva kalbėti apie pinigus su vaikais, žinant, kad jų šeimų patirtys gali būti labai skirtingos?
– Žinoma, kalbant apie pinigus visada reikia jautrumo, nes vaikai ateina iš labai skirtingų šeimų ir jų patirtys gali labai skirtis. Vieni gauna kišenpinigių kas savaitę, kiti jų visai negauna, vieni daug keliauja, kiti gyvena kukliau. Todėl labai svarbu, kad pamokose nė vienas vaikas nesijaustų lyginamas ar vertinamas pagal savo šeimos finansines galimybes.
Dėl šios priežasties dažniausiai dirbame su išgalvotomis situacijomis. Analizuojame pavyzdžius, sprendžiame užduotis, diskutuojame apie pasirinkimus, neliesdami konkrečių vaikų situacijų.
Man svarbiausia parodyti, kad atsakingi finansiniai sprendimai nepriklauso nuo to, kiek pinigų žmogus turi. Jie priklauso nuo gebėjimo planuoti, atskirti norus nuo poreikių, įvertinti pasekmes ir atsakingai rinktis. Šių dalykų gali mokytis kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo savo šeimos situacijos.
– Kokių įgūdžių, Jūsų nuomone, šios pamokos suteikia vaikams?
– Šios pamokos padeda vaikams tapti savarankiškesniems, atsakingesniems, ugdo kritinį mąstymą, gebėjimą planuoti ir pagrįsti savo sprendimus. Vaikai mokosi, kad pasirinkdami vieną dalyką dažnai turi atsisakyti kito. Jie pradeda dėliotis prioritetus, supranta, kad ne viską galima gauti iš karto, mokosi palaukti, siekti ilgalaikio tikslo ir nepasiduoti pirmam impulsui. Tai labai svarbūs savireguliacijos įgūdžiai, kurie praverčia ne tik tvarkantis su pinigais, bet ir daugelyje kitų gyvenimo situacijų.
Finansinio raštingumo pamokose ugdomas ir kūrybiškumas bei verslumas. Vaikai mokosi pastebėti problemas, ieškoti jų sprendimų, kurti idėjas, galvoti, kokia prekė ar paslauga galėtų būti reikalinga kitiems. Jie mokosi bendradarbiauti, pasiskirstyti
atsakomybėmis, pristatyti savo idėjas ir įsivertinti rezultatą.
Tačiau man finansinis raštingumas pirmiausia yra vertybinis ugdymas. Šiose pamokose daug kalbame apie sąžiningumą, atsakingą vartojimą, dalijimąsi, pagalbą kitam, pagarbą darbui, aplinkos tausojimą ir atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus.
Man atrodo, kad būtent šios vertybės ir padeda vaikui ateityje priimti brandžius finansinius bei gyvenimiškus sprendimus.
– Dažnai sakoma, kad finansinis raštingumas prasideda šeimoje. Koks, Jūsų nuomone, turėtų r tėvų vaidmuo ugdant vaikų santykį su šiomis temomis?
– Finansinis raštingumas iš tiesų pirmiausia prasideda šeimoje. Būtent ten vaikas pirmą kartą pamato, kaip priimami finansiniai sprendimai – kaip planuojami pirkiniai, ar kalbama apie taupymą, kaip elgiamasi su daiktais, kaip reaguojama į vaiko norus ir kaip mokoma padėti kitiems. Todėl tėvų pavyzdys šioje srityje turi labai didelę reikšmę.
Labai svarbu, kad mokyklos ir šeimos siunčiamos žinutės viena kitą papildytų. Jeigu mokykloje kalbame apie atsakingą vartojimą, planavimą ir gebėjimą palaukti, o namuose kiekvienas vaiko noras įgyvendinamas iš karto arba vaikas visiškai neįtraukiamas į jokius kasdienius sprendimus, ugdyti šiuos įpročius tampa gerokai sudėtingiau.
– Kaip tėvai galėtų kasdienėse situacijose padėti vaikams ugdyti finansinį sąmoningumą?
– Manau, kad finansinį sąmoningumą galima ugdyti paprastose kasdienėse situacijose. Pavyzdžiui, einant į parduotuvę kartu susidaryti pirkinių sąrašą, palyginti kelių prekių kainas, pasikalbėti, kodėl pasirenkamas vienas ar kitas produktas. Vaikui
galima skirti nedidelę pinigų sumą konkrečiam pirkiniui ir leisti pačiam nuspręsti, kaip ją panaudoti. Tokios situacijos moko ne tik skaičiuoti pinigus, bet ir priimti sprendimus.
Naudinga kartu išsikelti taupymo tikslą, stebėti pažangą, skaičiuoti, kiek dar trūksta iki norimo pirkinio. Tai ugdo kantrybę ir gebėjimą siekti ilgalaikių tikslų.
Dar viena labai svarbi tema – reklama. Vaikai su ja susiduria kasdien, todėl verta kartu aptarti, kokį tikslą reklama turi, kodėl vienos prekės atrodo tokios patrauklios ir kaip suprasti, ar mums jų tikrai reikia.
Labai naudinga vaikus įtraukti į mažus šeimos finansinius sprendimus – kartu sudaryti pirkinių sąrašą, aptarti didesnius pirkinius (šaldytuvas, kelionė, skalbyklė) ar planuojamas išlaidas. Nebūtina vaikui pasakoti apie visas šeimos finansines problemas.
Užtenka įtraukti jį į nedidelius sprendimus, kad jis natūraliai mokytųsi planuoti ir suprastų, kad ne viską galime pirkti iš karto, o kai kuriems sprendimams reikalingi ne tik pinigai.
– Kokių naujų kompetencijų šiandien, Jūsų nuomone, reikia mokytojui – ypač kai vaikai ateina su labai skirtingomis patirtimis, o mokykla turi padėti pasiruošti ne tik egzaminams, bet ir gyvenimui?
– Šiandien mokytojui nebeužtenka gerai išmanyti tik savo dėstomą dalyką. Turime gebėti kurti su gyvenimu susijusias mokymosi situacijas, integruoti skirtingas temas ir padėti vaikams suprasti, kur ir kaip įgytas žinias jie galės pritaikyti.
Dar viena labai svarbi mokytojo kompetencija – bendradarbiavimas. Su tėvais, specialistais, įvairių profesijų žmonėmis. Man labai patinka į ugdymą įtraukti tėvus – pasiūlyti papasakoti apie savo darbą, pomėgius ar paskatinti pakviesti vaiko klasę į savo darbovietę. Tokios patirtys ne tik praturtina pamokas, bet ir stiprina klasės bendruomenę, leidžia vaikams didžiuotis savo tėvais ir geriau pažinti įvairias profesijas.
Galiausiai, jeigu reikėtų išskirti vieną svarbiausią šiuolaikinio mokytojo savybę, paminėčiau lankstumą. Pasaulis keičiasi labai greitai, todėl ir mokytojas turi nuolat mokytis, prisitaikyti, ieškoti naujų sprendimų. Mūsų tikslas nėra tik paruošti vaiką dar vienam atsiskaitymui. Juk svarbiausia – padėti jam užaugti savarankišku, atsakingu, kritiškai mąstančiu žmogumi, gebančiu orientuotis realiame gyvenime.
Filantropinis fondas „Devbridge Foundation“ kartu su Lietuvos „Junior Achievement“ (LJA) vykdo nacionalinę iniciatyvą, kurios tikslas – pristatyti finansinio raštingumo ir verslumo pamokas pradinukams iš bandomųjų mokyklų visoje Lietuvoje. Iniciatyva siekiama įkvėpti kitas mokyklas visoje šalyje integruoti verslumo ugdymą į pradinį mokymo turinį.
