Sicilijoje įsikūręs Italos miestelis per kelerius metus tapo netikėtu lietuviškos kultūros tašku. Jau penktus metus čia vyksta Šiaurės Lietuvos menininkų rezidencija „Labas Itala“, o vietos gyventojai Lietuvą pažįsta per čia kuriančius menininkus.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše:
Kultūros ir edukacijos centro „Labas“ įkūrėja Simona Crisafulli pasakoja, kad kartu su vyru lietuvišką kultūrą šiame miestelyje puoselėja jau 16 metų.
„Itala tapo savotiška lietuviška salele Sicilijoje. Kasmet pas mus atvyksta ne tik menininkai iš Šiaulių (dailės galerijos – LRT.lt), bet ir kitų sričių atstovai. Pats miestelis nedidelis – čia gyvena apie pusantro tūkstančio žmonių, tačiau yra net aštuonios bažnyčios, viena jų – daugiau nei tūkstančio metų senumo. Turime ką parodyti, o kartu stengiamės nutiesti tiltą tarp Lietuvos ir Italijos“, – sako ji.
Anot S. Crisafulli, per daugelį metų čia apsilankė tiek Lietuvos kūrėjų, kad Itala aplinkiniame regione jau siejama būtent su lietuviška kultūra.
„Manau, kad dabar ir visame Mesinos regione Italą labiau žino per lietuviškos kultūros prizmę negu per itališkos“, – šypsosi pašnekovė.
Prasidėjo nuo piešinio
Mintis sujungti Šiaurės Lietuvą ir Pietų Italiją gimė pandemijos metais. S. Crisafulli pasakoja, kad 2020-aisiais, padedant tuometei Lietuvos kultūros atašė Italijoje Laurai Gabrielaitytei-Kazulėnienei, gimė pirmasis bendras projektas – Eglės Narbutaitės sienos piešinys „Labas Itala“.
Ant privataus namo sienos sukurtas piešinys tuomet sukėlė nemažai diskusijų. Vietos valdžia buvo pareikalavusi jį uždažyti, motyvuodama teisiniais reikalavimais, tačiau kūrinį pavyko išsaugoti.
„Palaikymas buvo milžiniškas – įsitraukė ne tik vietos bendruomenė, bet ir Italijos lietuvių bendruomenė, mūsų garbės konsulas Alessandras Palmigianas. Pakilo tikra banga“, – sako S. Crisafulli.
„Nuo to viskas ir prasidėjo“, – priduria ji.
Per penkerius metus rezidencijoje jau apsilankė 20 Lietuvos menininkų. Pasak S. Crisafulli, ši iniciatyva nebūtų įmanoma be Lietuvos institucijų ir partnerių palaikymo.
„Pirmiausia reikėtų paminėti Šiaulių dailės galerijos direktorę Ernestą Šimkienę ir jos kolegę Živilę Spudytę. Be jų šio projekto iš esmės nebūtų. Esame labai dėkingi Šiaulių miestui ir jo administracijai, Lietuvos ambasadai Italijoje, Lietuvos kultūros institutui“, – vardija ji.
Lietuviškas menas picerijoje
S. Crisafulli pabrėžia, kad rezidencija nėra vien uždaras kūrybinis procesas – atvykę menininkai tampa vietos bendruomenės gyvenimo dalimi.
„Kasmet kartą ar du savaitei ar dviem atvyksta du, trys, kartais penki menininkai. Jie visą tą laiką kuria, bendrauja su vietos bendruomene, stebi aplinką ir kartu parodo, kas yra lietuviška kultūra“, – pasakoja ji.
Pašnekovės teigimu, partnerystė su šiuo Lietuvos regionu susiklostė neatsitiktinai.
„Aš esu žemaitė, Ernesta Šimkienė dirba Šiaulių dailės galerijoje, o Laura Gabrielaitytė – šiaulietė. Reikia parodyti, kad Lietuvoje talentingi menininkai kuria ne tik Vilniuje – regionuose jų taip pat yra“, – sako S. Crisafulli.
Lietuvių kūryba Italos gyventojams prieinama ne tik rezidencijos metu. Pasak S. Crisafulli, su menininkų darbais galima susipažinti ištisus metus.
„Turime piceriją, kurioje nuolat iškabinti lietuvių menininkų darbai, todėl prieiga prie lietuviško meno yra visus metus. O kai skirtingose miestelio vietose rengiami parodų atidarymai ar kūrybinės dirbtuvės, jose gali dalyvauti visi norintys“, – pasakoja Italijoje gyvenanti lietuvė.
„Svarbu kalbėti per kultūrą“
LRT radijo bendradarbė Italijoje Neringa Budrytė sako, kad tokios iniciatyvos daro kur kas daugiau, nei tik suartina menininkus – jos keičia tai, kaip Lietuva matoma Italijoje.
„Gal nuskambės pompastiškai, bet Simona Sicilijoje sukūrė tikrą stebuklą. Ji sujungė Lietuvą ir Italiją ne tik per kelis tūkstančius kilometrų, bet ir per jūrą. Tokių iniciatyvų labai reikia ne tik sostinėse ar svarbiausiose meno erdvėse, bet ir mažuose miesteliuose, kur apie Lietuvą žmonės dažnai žino mažiausiai. Būtent per kultūrą mes pasakojame apie savo šalį“, – sako ji.
Pasak N. Budrytės, Lietuvos menas Italijoje vis dažniau išeina iš tradicinių galerijų erdvių ir tampa kasdienio gyvenimo dalimi.
„Visai neseniai Florencijoje atidaryta lietuvių menininkės Dainos Maslauskaitės nuolatinė paroda vienoje didžiausių Italijos ligoninių. Tai suteikė galimybę Lietuvos meną pažinti ir tiems, kurie galbūt specialiai neitų į galeriją“, – pasakoja LRT bendradarbė.
Taip pat skaitykite
N. Budrytė sako, kad šiemet vykstanti Lietuvos kultūros metų Italijoje programa padėjo lietuvių kūrėjams sulaukti gerokai daugiau dėmesio – tiek iš publikos, tiek iš Italijos žiniasklaidos.
„Labai didelį darbą padarė Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos ambasada Italijoje. Per šiuos metus Lietuvos kaip kuriančios šalies vardas Italijoje tikrai išgarsėjo“, – teigia ji.
Pašnekovė prisimena ir asmeninę patirtį, parodžiusią, kokia stipri gali būti kultūros kalba.
„Prieš maždaug dešimt metų jogos studijoje vienai italei pasakiau, kad esu iš Lietuvos. Tuomet apie Lietuvą ir jos meną Italijoje dar buvo žinoma nedaug, bet ji atsakė: „Eimantas Nekrošius – vienas genialiausių pasaulio režisierių.“ Tada supratau, kaip svarbu kalbėti per kultūrą, kad mus matytų kaip kuriančią, kūrybingą šalį, kokia ir esame“, – mintimis dalijasi lietuvė.
Painioja su rusiška kultūra
S. Crisafulli sako, kad per 16 metų pasikeitė ir tai, kaip Lietuvą mato Sicilijos gyventojai.
„Mano aplinkoje Lietuva tapo inovatyvia, į priekį žengiančia šalimi, iš kurios atvyksta žmonės su atviromis ir įdomiomis idėjomis. Per tuos 16 metų buvo visko – ir euforijos žmonėms sužinojus, kas ta Lietuva, ir laikotarpis, kai lietuviška kultūra buvo atitolusi. O dabar ji jau tapo siciliečių kasdienybės dalimi“, – teigia ji.
Pasak S. Crisafulli, lankytojai į Italą atvyksta jau žinodami, kad čia galima sutikti lietuvių menininkų.
„Klientai sako: žinome, kad pas jus atvyksta daug įdomių lietuvių kūrėjų. Ir Lietuvą jie dabar mato visai kitaip, nei įsivaizdavo prieš 20 metų. Tai nėra posovietinė šalis – tai laisva, nuostabi, kuriančių žmonių valstybė. Manau, būtent tokie projektai ir prisideda prie tokio Lietuvos įvaizdžio“, – komentuoja pašnekovė.
Rezidencija Sicilijoje šiemet įtraukta į Lietuvos kultūros metų Italijoje programą. Pasak N. Budrytės, tokios iniciatyvos leidžia pasiekti žmones, iki tol apie Lietuvą žinojusius nedaug.
„Apie Lietuvos kultūrą dabar kalbėti ypač svarbu. Nors Europos Sąjungoje esame jau daug metų, Italijoje dar pasitaiko žmonių, lietuvišką kultūrą painiojančių su rusiška“, – sako N. Budrytė.
Su tuo, kad Lietuvą vis dar tenka aiškiai atskirti nuo Rusijos, susiduria ir S. Crisafulli.
„Tokias pamokas vedu nuolat, vis prašau mūsų nepainioti, nes esame dvi absoliučiai skirtingos tautos. Pati esu iš ugdymo srities ir manau, kad kultūra greičiausiai pasiekia žmonių protus, širdis ir jausmus. Todėl jai reikia skirti daug dėmesio, lėšų ir eiti į pasaulį per tokias programas“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Šiemet rezidencijoje viešėjo devyni Lietuvos menininkai, o jų viešnagė mažame Sicilijos miestelyje, pasak S. Crisafulli, sulaukė didelio susidomėjimo.
„Manau, kiekvienas galime prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo. Kur bebūtume, turėtume tai daryti. Todėl kviečiu visus pasaulio lietuvius organizuoti panašias rezidencijas savo šalyse. Mielai pasidalysiu patirtimi ir padėsiu, jei tik reikės“, – sako ji.
Parengė Ignas Ramanauskas
