Ką tik minėta Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena yra puiki proga pažvelgti ne tik į šalia esančius vyresnius žmones, bet ir į žmogų, kuriuo patys tapsime, jei pasiseks nugyventi ilgą gyvenimą. Taip, į save! Šiemet toks žvilgsnis mums ypač reikalingas. Vos ne kas antras kaupęs II pensijų pakopoje nutarė pasitraukti pro valdžios atvertą langą. Plačiai aptarinėjama, ką žmonės pirko, kaip išleido ar net praūžė pinigus.
Teko girdėti istoriją apie žmogų, kuris taip džiaugėsi atgavęs santaupas, kad šventė su draugais tol, kol nustojo eiti į darbą. Galiausiai prarado gerai apmokamą vietą gamykloje. Koks paradoksas: valdžios atvertas langas akimirkai išlaisvino žmogų, tačiau atėmė didesnę laisvę – kurti savo ateitį.
Žinoma, žmonės iš kaupimo traukėsi ne vien tam, kad pinigus išleistų. Dalis tiesiog nepasitiki valdžia ir nuolat keičiamomis kaupimo taisyklėmis. Kai kurie pasirinko kaupti ar investuoti savarankiškai, tačiau kol kas tai – mažuma.
Kiti santaupas išleido arba tiesiog paliko gulėti sąskaitoje. Net du iš trijų jas perkėlė į einamąsias sąskaitas – lyg Evangelijos palyginime būtų užkasę pinigą, kad šeimininkas rastų jį tokį patį, be jokio prieaugio.
Atrodytų, išleisti ir užkasti – visiškai skirtingi sprendimai. Vienu atveju pinigai sudega, kitu – įšaldomi ir neauga. Tačiau abu liudija tą patį: kaip nelengva mums prisiimti atsakomybę už savo ateitį.
Tam reikia disciplinos. Bet kaip ji susijusi su laisve? Žodis „disciplina“ kilęs iš lotyniško discere – mokytis, o discipulus reiškia tą, kuris mokosi, – mokinį. Tad disciplina pirmiausia nėra draudimų rinkinys ar paklusimas svetimai valiai. Tai mokymasis iš tikrovės: gebėjimas atpažinti, kad pasaulis turi savo dėsnius, kad kiekvienas pasirinkimas turi kainą, o laikas atneša sąskaitas.
Visa civilizacijos istorija yra žmogaus mokymasis būti laisvam ne tik nuo laukinės gamtos, bet ir nuo savo paties impulsų bei trumparegystės. Kad sulauktum derliaus, dalį grūdų turi palikti sėjai. Kad pasigamintum įrankį, turi kaupti reikalingas medžiagas. Kad įgytum žinių, turi atsisakyti dalies dabarties patogumo ar pramogų. Civilizacija prasideda tada, kai žmogus pasako: ne viskas šiandien.
Ekonomistai tai vadina laiko pirmenybe. Pasitenkinti šiandien mums beveik visada atrodo svarbiau už būsimą gerovę ir saugumą. Todėl lengva nusipirkti kelionę, telefoną ar naują sofą, tačiau sunku pasirūpinti žmogumi, kuriuo būsime po dvidešimties metų. Tas būsimasis „aš“ šiandien dar nešaukia, nereikalauja paramos ir negali mūsų sustabdyti, kai atveriame piniginę. Daug kalbame apie kartų solidarumą, tačiau rečiau – apie solidarumą tarp dabartinio ir būsimojo savęs. Disciplina leidžia ne paklusti akimirkai, o bendradarbiauti su laiku. Ji kuria tvarką mūsų bendruose namuose – laike.
Todėl ir pensijų kaupimas yra žymiai daugiau negu finansinis įrankis. Didieji civilizacijos išradimai taip ir veikia: pasiteisinusį sprendimą paverčia bendra tvarka, kad kiekvienam iš mūsų nereikėtų jo kasdien priimti iš naujo. Ne todėl, kad žmogumi negalima pasitikėti, o todėl, kad žmogų gerai pažįstame.
Tad disciplina nėra laisvės priešingybė – tai žmogaus būdas bendradarbiauti su laiku. Galbūt tikroji laisvė ir prasideda tada, kai tampame atsakingi už žmogų, kuriuo kada nors tapsime.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
