Mielas ir gerbiamas skaitytojau. Tikrai rašau ne nuo sofos ir nesiruošiu nei kam priekaištauti, nei pažerti kritikos laviną Vyriausybei arba Seimui. Tai bus mano asmeniniai pamąstymai apie švietimą ir jo paskutiniais metais išaugusias problemas.
Prašyčiau patikėti, kad man, kol kas, nereikia dirbtinio intelekto pagalbos, kad turiu plačias galimybes sužinoti, kas vyksta ugdymo įstaigose tiesiogiai iš mano kuruojamų mokinių ir jų tėvų. Tad nerašysiu ir nepatarinėsiu nuo sofos, aš dar draugauju su savo protu ir man tikrai ne „ku ku“.
Kai taip atsitiks, būtinai pranešiu pirmiausia savo oponentams.
Todėl prašau šįkart susilaikyti nuo mano asmenį žeidžiančių „komplimentų“, nes nelabai jų esu išsiilgęs ir jie man ne pirmos būtinybės.
Apie stebuklingą kartelę. Staiga žiauriai išsigandę ir tarsi „lydekai įsakius, ir man panorėjus“ imkit nelauktą dovaną+10. Džiaukitės neuždirbtu pelnu, kilkit į mokslo aukštumas visi, kas tingėjo ir nesimokė. Taip, išsigandome, didelis neišlaikiusių skaičius, mažai šimtukų. Vaje, vaje, kas bus, kokia gėda, ką Pasaulis pasakys, verks abiturientai, jausis nelaimingi mokytojai. Na ir kas.
Užtat taptų aiški padėtis, ko neišmokėm, kur blogai dirbom, aiškinom, kodėl nesugebėjom paruošti, kokios priežastys, kas kaltas: vadovėlis, programa, turinys, suolas ar kompiuteris. Dykai praleistos pamokos ar tiesiog tingėjimas ir namų darbų neatlikimas, o svarbiausia – plačios kontrolės stoka ir atsakomybės už savo ateitį ir gyvenimą praradimas. Ir nors gerbiamas Teismas tarė savo teisingą „ne“, dar vis bandoma pateisinti, mano galva, tokį stebuklą primenantį sprendimą, kurį pavadinčiau „imk, negi gaila“.
Staiga žiauriai išsigandę ir tarsi „lydekai įsakius, ir man panorėjus“ imkit nelauktą dovaną+10. Džiaukitės neuždirbtu pelnu, kilkit į mokslo aukštumas visi, kas tingėjo ir nesimokė.
Gaila, nes pamiršo tuos, kurie neturėjo galimybių iš karto stoti į aukštąsias, o išėjo tarnauti Tėvynės labui, kloti asfalto, kad sutaupytų pamėgtoms studijom arba galbūt turėjo slaugyti sergančius tėvus. Kaip galima prarasti tokiais atvejais atjautą ir būti neteisingiems. Žmogiškai nesuprantu, na, o valdiškai buvo graudu klausytis visokių pasikalbėjimų.
Bėga metai kaip sraunus vanduo. Ėmė ir atbėgo 2026. Ir, o DIEVAI, mūsų rankose vėl stebuklų pilna pilna kartelė, imkit dar tik šįkart ne +10, bet minus 10. Ir tada stebėkis bei juokis, mus supantis Pasauli. Koks derlius, kiek stebuklų negirdėtų, nematytų ir kritusių beveik nėra. Niekada neišdils iš atminties dvynukų iš Kauno fantastiniai pasiekimai ir neužmirštamas interviu; „buvome įpratę dirbti savarankiškai, žinoti, ko reikia, į ką atkreipti dėmesį, stropiai ir atsakingai atlikome mums skirtus namų darbus, plačiąja to žodžio prasme“.
Miela visos LIETUVOS švietimo bendruomene, ar bereikia išsamesnio ir platesnio paaiškinimo. O aš, jums leidus, pridursiu, kad reiktų atsakingai dirbti, mažiau lakstyti kritiškai pažvelgti į save, nemiegoti iki svaigulio ir eiti į darbą, o ne į prekybos centrą „marozą“ pirkti. Dabar laikas tarti, ką daryti, nes ne stebuklai kurs ateitį, stebuklai atsiranda, bet jie nyksta ir pranyksta. O mūsų šaliai reikalinga išsilavinusi, tvirta ir protinga tauta.
Jaunimas kurs ir statys LIETUVOS ateitį. Bus reikalingas išsilavinimas, kritinis mąstymas, greita reakcija į naujausius mokslo pasiekimus, DI sukurs daug iššūkių. Todėl skubiai ir nedelsdami keiskime ugdymo turinį, išmeskime visiškai bereikšmį ir neįdomų balastą, sugrįžkime prie tikro, o ne dirbtino žinių poreikio, išmokykime mokinius įrodyti teiginius, vėl atsigręžkime į teoremų įrodymus ir logišką jų pagrindimą, išmokykime ir įtikinkime mokinius, kad mokslas yra žingsnis po žingsnio į tiesą, jos ieškojimą. Įtikinkime pagaliau tėvus, kad ateitis yra gyvenimo būtinybė ir už ją atsako ne vien tik mokykla ir mokytojai.
Kalbėkime ir būtinai tarkimės su tėvais, kvieskime į pamokas, klases, pokalbiuose drąsiai kelkime klausimus, kodėl yra taip blogai ir kaip toliau gyventi bei mokytis. Įtikinkime mokinius, kad būtina namų ruoša, mokėjimas savarankiškai mokytis ir atrasti, atrasti problemą ir būtinai ją išspręsti. Leiskime suprasti ir sugebėkime įtikinti, kad namų darbus galima nusirašyt, yra šimtai būdų, bet tai yra siauras mąstymas, tai nėra išeitis, o tik jos užtušavimas.
O aš, jums leidus, pridursiu, kad reiktų atsakingai dirbti, mažiau lakstyti kritiškai pažvelgti į save, nemiegoti iki svaigulio ir eiti į darbą, o ne į prekybos centrą „marozą“ pirkti.
Kolegos, padėkime LIETUVOS vaikams mokytis, čiupkit juos už rankos ir veskitės į kabinetus. Suteikite visada galimybę pasitaisyti, skatinkit juos, pagirkite už menkiausias pastangas, stebėkite juos ir išmokykite džiaugtis kartu su savo mokiniais, nuolat ir nuolat stebėkite juos. Kolegos, tapkite reiklūs sau ir savo mokiniams, tapkite jautrūs ir teisingi savo mokiniams ir skleiskite svarbią tiesą, kad mokytis bus būtina visą gyvenimą. Tik išsami jūsų informacija tėvams apie nelankomas konsultacijas, apie pamokų besaikį praleidinėjimą, apie vaiko drausmę per pamokas, apie lengvabūdišką požiūrį į namų darbus gali palengvinti jūsų darbą ir tikrai rezultatai bus visiškai kitokie. Sugebėkite kartu su vaikais atrast mokslo skonį.
Nežinau, ar tiks švietimo strategams mano mintis: sugrįžkime prie mokyklinių egzaminų ir tada nereikės nei pakelti, nei nuleisti mano įvardintos stebuklingos kartelės. Jaunuoli, kaip mokysies, kaip galvosi, toks ir bus tavo ateities gyvenimo kelias ir sėkmė.
Apie neįveikiamą slenkstį. Jo ir neįveiksime niekados, jei mums bus sunku įrašyti praleistą raidę, suprasti, kas yra šalutinis sakinys ir ką su juo daryti, jei žodyje „eiti“ bus begalinis noras padėti nosinę, o 3+3:3 yra ne 2. O žinot, koks yra baisiausias klausimas, tai pakartokim daugybos lentelę ir kiek yra 7x8. Gali kiekvieną pamoką kartot ir kartot, vis vien kas nors pasakys „trinteliolika“. Kaip nors įveiksim sudėties veiksmą tik apsaugok, Dieve, nuo dalybos.
Taip, tėvus ir vaikus būtų ištikęs didžiulis liūdesys, kur dingti su tais 5000, kurie liktų kitoje slenksčio pusėje ir jo neperliptų. Tragedija. Ir manau, kad teisingai pasielgė mūsų šalies Prezidentas, jo patarėja Jūratė Litvinaitė, kurie jautriai sureagavo į tokią sunkiasvorę problemą. Manau, kad su baime akyse lauksime 2029 metų, bet vargu ar kas pasikeis, jeigu:
ugdymasis netaps mokyklos, mokinio ir šeimos problema; silpnai besimokantis mokinys liks be dėmesio ir nesulauks pagalbos; nevyks komunikacija tarp mokyklos ir silpnai besimokančių mokinių tėvų; nesilaikysime griežtos sukurtos pagalbos mokiniui programos, kiekviena ugdymo įstaiga turėtų sukurti ir tik savo individualią; beatodairiškai, be atsakomybės silpnai besimokantį mokinį kelsime iš klasės į klasę užmerktomis akimis, o jam skirti vasaros darbai arba atsiskaitymas tik prieš rugsėjo pirmąja tampa lengvabūdiška tragikomedija; nesugebėsime sustabdyti tą betvarkę mokinių sąsiuviniuose, knygose, klasėse per pamokas ir... mokinių galvose, mūsų laukia absoliutus krachas ir slenkstis taps aukšta tvora, o branda liks svajonėse ir sapnuose, nes nebus nei su kuo, nei kaip dirbti. Tada tiesiog liksime tik stebėtojais jau ne prie slenksčio, o prie labai labai aukštos tvoros.
Kolegos, tapkite reiklūs sau ir savo mokiniams, tapkite jautrūs ir teisingi savo mokiniams ir skleiskite svarbią tiesą, kad mokytis bus būtina visą gyvenimą.
Skubėkime, mąstykime, darykime, vykdykime konkrečius planus ir sumanymus, nes kitaip visi gailiai verksime, tapsime n e k o n k u r e n c i n g i.
Tapsime sėkmingi tada ir tik tada, kai išmoksime mokytis sistemingai ir be trūkio taškų.
Apie brandą.
Gerbiamas abituriente, subrendai. Privalai suprasti, kad gauti brandos atestatą, tai nėra suvalgyti skanų šokoladinį saldainį, kuris iškart tirpsta burnoje. Neprieštarauju – skanu, bet mokytis ir įrodyti brandą yra atsakinga, kai tave lydi didelė atsakomybė už tėvus, šalį, kurioje gyveni, o kadangi jau esi subrendęs, tai ir už mokesčių mokėtojus, mane, mokytojus, visus, kurie dirba.
Tam, kad gautum tą pažymėjimą, reikia dirbti, nes tai leidimas toliau augti, studijuoti, pradėti kurti gyvenimo pamatus bei planuoti ateitį. O tik už du egzaminus gauti tokį svarbų pažymėjimą yra pernelyg pigu, o kas pigu, tampa neįdomu, laikui bėgant praranda vertę. Todėl ateity branda turėtų kainuoti bent vienu egzaminu brangiau, nes kas paprasta ir lengva, tampa neįdomu.
Manyčiau, kad branda yra šventė. Ir į tą vietą, kurioje reikia brandą apsiginti, atvykstama tikrai ne su šlepetėm, ne su šortais, ne su apnuogintu kūnu. Tai nepadoru. Pagalvokime visi ir mokytojai, ir tėvai, ir vadovai, ir gal net ministerija.
Laikas mokėt atskirti kaip, kur ir kada. Egzaminų patalpa nėra kaimo sodyba, pirtis arba pajūrio krantas. Branda... Tai Tavo jau išugdytas požiūris į literatūrą, muziką, dailę ir meną. Privalai prisiminti, kad yra pareiga Tėvynės labui ir būsimiems palikuoniams. Atmink, kad DIEVO sukurtame Pasaulyje niekada neliksi vienas, kad išmokti ploti grožiui, džiaugtis gyvenimu taip pat yra darbas.
Sėkmės tau linki mokytojai, kurie yra, buvo ir bus įsimylėję savo mokinius ir savo darbą.
