Ukrainą sudrebino revoliuciniai pokyčiai kariuomenėje. Nepaisant didelių nuopelnų, sovietinės karo mokyklos generolą O. Syrskį pakeitė šio karo kūdikis, jaunas generolas M. Drapatas.
Generolas Drapatas buvo vienintelis generolas, parėmęs Zelenskio atleistą inovatyvų gynybos ministrą M. Fedorovą. Kuris bandė apkarpyti korupcijos čiuptuvus ir bent kiek teisingiau paskirstyti milžiniškus karui skirtus pinigus, todėl susidūrė su senovinių ginklų tiekėjų ir jiems artimų generolų opozicija.
Fedorovas krito, bet ukrainiečių masiniai protestai privertė prezidentą Zelenskį pakeisti Fedorovui atvirai oponavusį ir intrigas rezgusį kariuomenės vadą ir Generalinio štabo viršininką.
Ši žinia prikaustė viso pasaulio dėmesį. Simpatijos vienareikšmiškai – Fedorovo ir Drapato pusėje. Išskyrus Rusiją ir, kad ir kaip būtų keista, Lietuvą. Aptarti revoliucinių Ukrainos kariuomenės vadovybės pokyčių LRT „Panorama“ pakvietė buvusį kariuomenės vadą generolą J. Žuką ir buvusį krašto apsaugos viceministrą T. Godliauską.
Regis, kažkas panašaus būtų nutikę, jei Higso bozono lauko ir Didžiojo hadronų priešpriešinių srautų greitintuvo reikalus aptartų kaimo kalvis ir krepšininkas, tikintis ufonautais.
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas bambėjo, kad nereikėjo to viešumo ir gailėjosi prarasto stabilumo, nors net vaikai žino, kad niekas labiau nedera, kaip karas ir stabilumas. Generolas Žukas nėra išimtis. Jis atskleidė šalies generaliteto ir aukštųjų karininkų bei už gynybą atsakingų politikų mąstyseną, kurią galima palyginti su judėjimu maurais apėjusiame prūde.
Viešumo ir kritikos bijo tik neveiksni, atsilikusi sistema. Kaip pastebėjo Ukrainos kariuomenės savanoris R. Armaitis, Lietuvoje vis esame linkę problemas sušluoti po kilimu, užuot jas sprendę.
Stabilumas kare veda į sąstingį. Net sėkminga strategija ir taktika rytoj jau atgyvena. Prieš ketverius metus Ukrainai verkiant reikėjo tankų, aviacijos ir artilerijos, o šiandien tai dronų, elektroninės kovos, automatizuotų sistemų ir decentralizuotų sprendimų karas.
Jei karo vadas nesikeičia su karu, tokį vadą reikia keisti, kitaip prapultis šaliai. Todėl keista ir liūdna, kad ir Lietuvos kariuomenę aptarnaujantiems verslininkams-ekspertams Syrskio pakeitimas pasirodė kaip linčo teismas. Kariuomenės vadas nėra karalius. Ukrainos pilietinė visuomenė, privertusi Zelenskį atleisti Syrskį, verta pagarbos. Ko negalima pasakyti apie Lietuvą, kurioje vertybe laikomas rusiškas žmogaus futliare stabilumas „kad tik kas neatsitiktų“.
Tą „stabilumą“ simbolizuoja poros metų senumo įvykis, kai Karo akademijos viršininkas generolas A. Leika į leitenanto laipsnio suteikimo ceremoniją pakvietė Kauno merą, Rusijoje tuo metu sėkmingai dirbusios „Vičiūnų grupės“ savininką V. Matijošaitį. Vienintelį iš visų 60 šalies merų.
Sunkūs laikai iškelia stiprius žmones. Taikos metas – menkystas. Vaizdžiai kalbant, Ukraina yra perpildyta ryškių generolų, ir tai problema. Ech, kad taip Lietuvai bent vieną iš tų penkių generolų, su kuriais Zelenskis tarėsi prieš atleisdamas Syrskį, ir bent pusę atleisto Fedorovo.
Tiesą sakant, užtektų ir kurio nors atleisto už atsilikimą nuo karo ukrainiečių generolo – tokia stabiliai stagnuojanti dabar yra Lietuvos politinė ir karinė valdžia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
