Praeitą savaitę buvo priimtas 21-asis Europos Sąjungos sankcijų paketas prieš Rusiją. Per daugiau nei ketverius plataus masto karo prieš Ukrainą metus Briuselis į sankcijų sąrašus įtraukė beveik tris tūkstančius fizinių ir juridinių asmenų.
Naujausias paketas papildomai apima 170 naujų asmenų ir organizacijų – nuo bankų ir karinės pramonės įmonių iki kriptovaliutų operatorių ir šešėlinio laivyno. Tikslas aiškus – silpninti Rusijos gebėjimą tęsti karą prieš Ukrainą. Tačiau sankcijų politikos aklojoje zonoje lieka tie, kurie kasdien padeda Rusijai rasti naujų karių. Ir tai nėra nei generolai, nei ginklų gamintojai.
Reklamos agentūros. Mobiliojo ryšio operatoriai. Valstybinės žiniasklaidos kontroliuojančiosios bendrovės. Įmonės, kurios organizuoja ukrainiečių verbavimą ir priverstinę mobilizaciją laikinai okupuotose teritorijose. Paradoksalu, tačiau būtent šie veikėjai iki šiol beveik nepatenka į sankcijų lauką.
Naujausias mano kolegų iš „The Reckoning Project“ tyrimas leidžia rekonstruoti visą šią sistemą. Verbavimas okupuotose Donecko, Luhansko ir Krymo teritorijose nėra pavienių rusiškos propagandos akcijų rinkinys. Tai centralizuota valstybės valdoma infrastruktūra, kurioje kiekviena organizacija atlieka aiškiai apibrėžtą funkciją. Viena siunčia masines SMS žinutes, kita valdo reklamos stendus, trečia leidžia okupacinę spaudą, o ketvirta organizuoja viešąsias kampanijas ir gamina karinę atributiką.
Ši sistema pradėjo veikti dar iki plataus masto karo pradžios. 2022 m. vasario 19–20 d., likus vos kelioms dienoms iki Rusijos puolimo, vienintelis okupuoto Donecko mobiliojo ryšio operatorius „Feniksas“ išsiuntė masines SMS žinutes tūkstančiams okupuotoje srities dalyje gyvenančių ukrainiečių vyrų, ragindamas juos atvykti į mobilizacijos punktus ir „ginti tėvynę“. Tuo metu „Feniksas“ jau turėjo telekomunikacijų monopolį Rusijos remiamų sukilėlių užimtoje Donecko srities dalyje. Šiuo metu „Feniksas“ yra vienintelė iš pagrindinių verbavimo infrastruktūros grandžių, kuriai Europos Sąjunga pritaikė sankcijas. Tiesa, tai įvyko tik pernai gegužę.
Didžiąją dalį lauko reklamos okupuotoje Donecko srityje kontroliuoja valstybinė įmonė „Prodviženie“. Ji valdo apie 80 proc. visų reklamos plotų ir daugiau kaip 2 500 reklamos konstrukcijų – nuo stendų iki miesto ekranų. Būtent per šią infrastruktūrą 2022 m. vasarį ir kovą buvo platinami verbavimo plakatai su šūkiais „Visi privalo ginti tėvynę“ ir „Donbasas – mūsų žemė“, kurie sutapo su priverstinės mobilizacijos pradžia okupuotose teritorijose. „The Reckoning Project“ atliktas tyrimas taip pat nustatė, kad pati „Prodviženie“ savo oficialioje socialinio tinklo „VK“ paskyroje dokumentavo agitacinės medžiagos gamybą 2022 m. rugsėjo mėn. pseudoreferendumui dėl aneksijos, produkciją kitų okupuotų sričių administracijoms bei Rusijos kariniams daliniams.
Jeigu sankcijų tikslas yra silpninti Rusijos karo aparatą, tuomet seniai turėjo ateiti metas pripažinti, kad karo mašina prasideda ne vien gamykloje arba politikos planavimo pasitarime. Ji lygiagrečiai prasideda reklamos agentūroje, kuri sukuria pirmąjį verbavimo plakatą.
Svarbi verbavimo sistemos dalis yra ir okupacinė žiniasklaida. Valstybinė kontroliuojančioji bendrovė „RMCh“ kontroliuoja laikraščius ir radijo transliacijas, leidžia oficialius okupacinės administracijos leidinius ir publikuoja jos sprendimus. Tai nėra nepriklausoma žiniasklaida – tai viena iš administracinių grandžių, kuri užtikrina, kad karo propaganda ir verbavimo žinutės pasiektų kasdienį informacinį lauką. Jeigu 2022 m. dominavo mobilizacijos SMS ir plakatai, tai 2023 m. atsirado mobilūs verbavimo centrai, 2024–2026 m. – agresyvi reklama apie dosnias išmokas pasirašius kontraktą su Rusijos kariuomene. Vien Kryme vienkartinės išmokos už kontraktą per kelerius metus išaugo iki 22,5 tūkst. eurų. Verbavimas vyko ne vien per karinę retoriką, bet ir per finansinius pažadus.
2025 m. Luhanske veikianti valstybinė reklamos bendrovė „GosReklama“ gavo valstybės sutartį viešosioms reklamos kampanijoms visoje okupuotoje teritorijoje. Tarp jų – Rusijos konstitucijos diena, Rusijos nacionalinės vienybės diena ir kitos kampanijos, skirtos sistemingai keisti gyvenančių srityje ukrainiečių tapatybę rusiška. Šis kontraktas rodo, kad okupacinė propaganda ir verbavimas nėra atsitiktinė iniciatyva – tai Rusijos biudžetu finansuojama valstybės funkcija.
Ketvirtoji Ženevos konvencija aiškiai draudžia okupuojančiai valstybei daryti spaudimą okupuotos teritorijos gyventojams stoti į jos ginkluotąsias pajėgas. 21-ame amžiuje toks spaudimas nebėra vien šaukimas į komisariatą. Jis prasideda nuo telefono žinučių, tęsiasi reklamos stendu pakeliui į darbą, verbavimo punktu stadione, laikraščiu pašto dėžutėje ir pažadu apie dosnią išmoką socialiniuose tinkluose. Bendrai paėmus, anot Ukrainos valdžios, Rusija priverstinai mobilizavo apie 50 tūkst. laikinai okupuotuose teritorijose gyvenančių ukrainiečių.
Kodėl Europos Sąjunga sankcionuoja tuos, kurie gamina rusiškus dronus, tačiau ne tuos, kurie ieško žmonių dronams valdyti? Iš keturių pagrindinių „The Reckoning Project“ tyrime identifikuotų verbavimo infrastruktūros organizacijų tik „Feniksas“ šiandien yra įtrauktas į sankcijų sąrašą. „Prodviženie“, „RMCh“ ir „GosReklama“ vis dar nėra sankcionuotos, nors jų veikla yra ne mažiau sisteminga nei anksčiau sankcionuotų organizacijų.
Jeigu sankcijų tikslas yra silpninti Rusijos karo aparatą, tuomet seniai turėjo ateiti metas pripažinti, kad karo mašina prasideda ne vien gamykloje arba politikos planavimo pasitarime. Ji lygiagrečiai prasideda reklamos agentūroje, kuri sukuria pirmąjį verbavimo plakatą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
