Mokyklinio švietimo diskusijose labai dažnai nuklystama nuo pagrindinio jo tikslo, kuris įrašytas net ir Konstitucijoje. Vaikas turi teisę mokytis, siekdamas visapusiškai ugdyti savo asmenybę, talentą, protinius ir fizinius gebėjimus ir nuolat juos tobulinti. Ugdymo ir tobulėjimo procesas neįmanomas be aukštesnių tikslų kėlimo. Kodėl mes to atsisakome?
Vienas pagrindinių tikslų, kurį sau išsikėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją perėmusi Socialdemokratų partija, buvo mažinti švietime egzistuojančią nelygybę. Ir tai labai teisingas uždavinys, nes būtent nuo švietimo sistemos prasideda jauno žmogaus bandymas įsitvirtinti gebėjimų ugdymo ir pasiekimų vertinimo pasaulyje.
Lietuvos švietime tikrai yra nemažai nelygybės – nuo skirtingos mokymo kokybės, technologinių sąlygų iki socialinių ir ekonominių iššūkių, kai įvairi atskirtis, sudėtinga šeimos situacija ar kitokios problemos neleidžia lygiavertiškai dalyvauti mokymosi procese, ugdyti motyvaciją ir suprasti, kokia nauda iš tos mokyklos apskritai.
Deja, keli pastarieji mokslo metai ir juos lydėjusios egzaminų sesijos parodė, kad nelygybės problema suprantama ne kaip sisteminis iššūkis, kurį reikėtų spręsti gerinant švietimo kokybę ir keliant aukštesnius tikslus, o kaip papildomų galimybių suteikimas net ir tiems, kurie nedemonstruoja nei gerų rezultatų, nei motyvacijos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šių metų kovą išaiškino, kad ministerijos sprendimas pridėti 10 taškų prie abiturientų valstybinių brandos egzaminų prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui. Bet, kaip pasakytų klasikai, tuo blogiau įstatymui.
Šiemet įstatymas apibėgtas laikinai sumažinant išlaikymo kartelę (nuo 35 iki 25 balų), imtasi atšaukti reikalavimą išlaikyti tris brandos egzaminus, galiausiai Seime jau atsisakyta ir Švietimo įstatymo pataisų, kurios įpareigojo dešimtokus, norinčius pakilti į vienuoliktą klasę, turėti bent jau teigiamą balą iš Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo.
Taktika aiški. Įvairūs pasiekimų vertinimai pastarąjį dešimtmetį rodo prastėjančius rezultatus ir didėjančią atskirtį tarp tų, kurie gali gauti gerą mokymo kokybę ir yra motyvuoti, ir tarp tų, kuriems mokykla yra laikina stotelė, kurią reikia kaip nors pabaigti, kad galėtum peršokti į, atrodytų, laisvesnį suaugusiojo gyvenimą.
Mažinti renkamės ne motyvacijos, galimybių ir išsilavinimo atskirtį, o pasiekimų skirtumus. Kaip viename interviu teigė ministrė Raminta Popovienė: vaikai turės daugiau galimybių. Problema čia ta, kad tos galimybės bandyti užsiropšti ant aukštesnio švietimo sistemos laiptelio bus su tiek pat žinių ir gebėjimų.
Esminis švietimo sistemos tikslas yra labiau išsilavinusi, tobulėjanti, daugiau žinanti ir suprantanti visuomenė. Kaip mes galime siekti šio tikslo, jei ne tik mažiname reikalavimus, bet ir apskritai atsisakome tarpinių vertinimų?
Galimybes švietimo sistemoje kuria ne kartelės peršokimas, o turimos žinios, turimi gebėjimai jas lanksčiai pritaikyti, pademonstruoti ir motyvacija tobulėti, siekti dar platesnio žinojimo. Bet kokių kartelių pašalinimas šios motyvacijos niekaip neugdo ir net dar svarbiau – neleidžia suinteresuotiems sistemos dalyviams apskritai patikrinti, kokia tos motyvacijos būklė.
Esminis švietimo sistemos tikslas yra labiau išsilavinusi, tobulėjanti, daugiau žinanti ir suprantanti visuomenė. Kaip mes galime siekti šio tikslo, jei ne tik mažiname reikalavimus, bet ir apskritai atsisakome tarpinių vertinimų? Ar nematydami problemos ir nežinodami, kad rezultatai prastėja, jausimės geriau tiesiog subalansavę statistiką ir sumažinę minimalius balus?
Tikrasis nelygybės mažinimas švietime turėtų prasidėti nuo ministerijos žadėtos plačios diskusijos, kurioje turėtų būti aiškiai apibrėžta esama situacija ir iškelti tikslai gerinti rezultatus. Tikslu paversti prasčiausius rezultatus demonstruojančių mokyklų, probleminių regionų ar bendruomenių mokymo kokybės augimą. Net jei tai pareikalaus griežtai įvertinti dabartinę būklę.
Neigiamas požiūris į privačias mokyklas turėtų būti paverstas gerųjų praktikų ir sisteminių sprendimų perėmimu. Akivaizdu, kad privačių mokyklų tinklas ne tik surenka tuos, kurių tėvai gali mokėti už išskirtinę mokslo kokybę, bet ir sugeba sukurti ir išlaikyti motyvaciją, efektyviau sprendžia problemas, būdingas ir viešųjų mokyklų bendruomenėms.
Nelygybė mažės tada, kai prastesnius rezultatus demonstravusieji juos pradės gerinti, kai sistemines problemas turėjusieji pradės jas atvirai spręsti ir vytis tuos, kurie atrodo kaip sėkmės pavyzdžiai.
Ne visos problemos susijusios su finansavimu ar technologinėmis galimybėmis. Mokyklinis švietimas kenčia ir nuo paprastų darbo organizacijos klausimų, nuo įsisenėjusių neįvardijamų ir nesprendžiamų psichologinių problemų, nuo mokytojo statuso būklės, tėvų atsakomybės ir įsitraukimo, pačios regionų bendruomenės noro kelti savo miestui ar miesteliui švietimo tikslus.
Pastaruosius metus stebime tendenciją spręsti šias sistemines problemas tiesiog išlyginant paskutinės dienos rezultatus. Nuslepiant pasiekimų nelygybę. Taip tik tyliai palaiminant tos nelygybės apsireiškimus tolesniame jauno žmogaus gyvenime. Iš mokyklos išsinešti trūkumai, negebėjimai, valios ar noro stoka galiausiai vis tiek pasirodys ir smogs dar skaudžiau, kai teks žengti sunkesniu aukštojo mokslo ar įsitvirtinimo darbo rinkoje keliu.
Laiko pokyčiams beveik visada užtenka. Tik reikėtų pradėti kalbėti apie tikrą kovą su nelygybe. Keliant aukštesnius tikslus tiems, kuriems dabar trūksta motyvacijos, noro ar supratimo. Nuolat kritiškai įsivertinant būklę ir atvirai kalbant apie problemas, net jei nežinome, kaip jas reikėtų spręsti.
Nelygybė mažės tada, kai prastesnius rezultatus demonstravusieji juos pradės gerinti, kai sistemines problemas turėjusieji pradės jas atvirai spręsti ir vytis tuos, kurie atrodo kaip sėkmės pavyzdžiai. Švietimo sistema turi padėti tapti geresniems, o ne praslysti ir tikėtis, kad niekas per visą gyvenimą ir nesužinos, kiek daug tu nežinai.
