JD Vance`o šou Ovaliajame kabinete Volodymyro Zelenskio vizito metu nebuvo atsitiktinumas.
Jau kurį laiką kalbu, kad Jungtinių Valstijų užsienio politika išgyvena „Vance`izacijos“ etapą. Kitaip tariant, ideologinę kryptį formuoja viceprezidentas.
Tą iliustruoja Donaldo Trumpo požiūrio į Ukrainą raidos etapai per pastaruosius metus.
Pirmasis prasidėjo rinkimų kampanijos metu ir tęsėsi iki pat jos pabaigos. Tuo metu Trumpas apie Ukrainą pasisakė mažai, retai ir beveik vienodai: prie manęs karas nebūtų kilęs; tai kainuoja per daug gyvybių ir pinigų; aš rasiu sprendimą. Buvo akivaizdu, kad jis neturi detalaus plano ir neketina dėti pastangų, kad toks atsirastų. Jokie retieji žemės metalai ir mineralai nebuvo minimi, nes tiesiog nebuvo jo žinioje.
Antrasis – inauguracijos – etapas buvo neilgas. Prieš perimdamas postą Trumpas pakeitė retoriką. Atsirado elementas, kad Ukraina „nori taikos“, o Putinas – ne. Svarstyta apie sankcijų Rusijai išplėtimą. Tą galėjo lemti kelios aplinkybės: a) Zelenskio pastangos, įskaitant susitikimą Paryžiuje; b) Keitho Kelloggo paskyrimas pasiuntiniu Ukrainai; c) žvalgybos informacija, kurią jis pradėjo reguliariai gauti.
Šį tarpsnį jau netrukus pakeitė trečiasis etapas, kurį regime ir šiandien – „Vance`izacija“. Jį žymi konfrontacija su Zelenskiu, kaltinimai Ukrainai pradėjus karą, siekis išgauti kiek įmanoma daugiau naudos iš ukrainietiškų gamtinių išteklių. Tą galima sieti su sėkmingomis JAV derybomis Maskvoje dėl ten kalinto amerikiečio paleidimo, kurį Vašingtonas priėmė kaip geranoriškumo iš Kremliaus ženklą. Taip pat sustiprėjusia Elono Musko įtaka užsienio politikai.
Bet svarbiausias – JD Vance`as. Ir tai savaime turėtų kelti daug nerimo, mat jis yra ilgametis aršus Ukrainos kritikas. Dar pernai, kai jį, kaip Senatorių, išgirdau gyvai, buvo aišku, kad jis nėra tipiškas respublikonas. Jei šios partijos nariams kritika Kyjivui buvo tapusi norma – pabrėžiant to finansinę kainą, tai Vance`as žengė kur kas giliau. Politikas barėsi, kad ukrainiečiai uždarinėja rusų ortodoksų bažnyčias – jis, kaip doras krikščionis, negali to leisti; piktinosi Ukrainos demokratijos kokybe; atvirai šaipėsi iš Zelenskio. Tuo metu tai iškrito iš bendro konteksto. Dabar – kontekstą formuoja.
Apie tai vienoje konferencijoje netiesiogiai ginčijomės su garsiu istoriku Niallu Fergusonu. Jis kartojo, kad Trumpo administracija bus griežta Rusijos atžvilgiu, o man Vance`o paskyrimas buvo ryškus pavojaus signalas.
Tiesa, dar ne nuosprendis. Trumpas tebeturi daug lankstumo Ukrainos klausimu. Pastaruoju metu jis linksta į priešišką pusę, ir susitikimas su Zelenskiu tarpvalstybinių santykių duobę tik gilins. Vašingtonas reikalauja atsiprašymo, bet Ukrainos prezidentas to daryti bent kol kas neketina.
Visgi Trumpo retorikoje apstu nesuderinamų prieštaringumų. Jis gali vadinti Ukrainos lyderį diktatoriumi, o vėliau neigti savo žodžius. Daugybė teiginių niekada nevirs realybe – ir Trumpas dėl to politiškai nenukentės. Kuriuos jo pasisakymus ignoruoti, o kuriuos vertinti rimtai? Tai ir yra didysis klausimas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
