Persijos įlankos naftos ir dujų tiekėjai ieško alternatyvų Hormuzo sąsiauriui, nes tanklaivių eismas šiuo maršrutu vėl tampa pavojingas. Ar Iranas taip pat kreipia akis į naftotiekius, galinčius padėti apeiti šį vandens kelią?
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Deutsche Welle“ originalus kūrinys.
Atsinaujinus JAV ir Irano konfliktui, naftos ir dujų eksportas iš Persijos įlankos vėl gali būti sutrikdytas. Abiem šalims itin svarbu išlaikyti Hormuzo sąsiaurio kontrolę.
Analitinio centro „Bruegel“ vyresniojo mokslo darbuotojo ir Briuselio Laisvojo universiteto ekonomikos profesoriaus Guntramo Wolffo teigimu, per pastaruosius mėnesius Iranas parodė galįs kontroliuoti arba bent jau sutrikdyti eismą sąsiauryje.
„Kelis mėnesius trukę bombardavimai nesumenkino Irano gebėjimo kontroliuoti Hormuzo sąsiaurį“, – sakė G. Wolffas, o JAV dabar tenka užduotis bandyti įgyti pranašumą.
Šią savaitę Iranui atakavus kelis tanklaivius ir paleidus dronus bei raketas į karinius objektus Bahreine, Kuveite ir Jordanijoje, eismas sąsiauriu vėl beveik sustojo.
JAV sudavė dar daugiau smūgių Iranui ir vėl pradėjo jo uostų jūrinę blokadą. Be to, buvo panaikinta sankcijų lengvata, leidusi Iranui atvirai parduoti savo naftą ir gauti šaliai taip reikalingų pajamų.
Prieš karą 20 proc. pasaulio naftos ir dujų tekėjo per Hormuzo sąsiaurį
Pasak Tarptautinės energetikos agentūros, iki vasario 28 d. prasiėjusio karo Hormuzo sąsiauris buvo nemokamas tarptautinis vandens kelias, kuriuo praplaukdavo apie 20 proc. visų pasaulio suskystintų gamtinių dujų (SGD).
Be to, apie 20 proc. pasaulio naftos buvo gabenama šiuo vandens keliu iš Persijos įlankos į Arabijos jūrą ir toliau. Didžioji jos dalis buvo skirta Azijai.
Remiantis JAV Energetikos informacijos administracijos duomenimis, pastaruosius kelerius metus tai sudarė vidutiniškai apie 20 milijonų barelių per dieną.
Per pirmąjį šių metų ketvirtį Hormuzo sąsiauriu keliaujančios naftos sumažėjo iki maždaug 14,6 mln. barelių per dieną, o nuo konflikto eskalavimo – dar labiau.
Birželio 17 d. pasirašytas preliminarus JAV ir Irano paliaubų susitarimas suteikė šiokį tokį palengvėjimą laivybos sektoriui, tačiau šiuo metu jis jau nebegalioja. Per pastarąsias savaites JAV pajėgos smogė šimtams Irano karinių taikinių.
Analitikai įspėja, kad tolesni išpuoliai prieš Iraną gali paskatinti atsakomuosius smūgius Persijos įlankos naftos ir dujų infrastruktūrai, įskaitant naftos perdirbimo gamyklas, uostus ir naftotiekius, todėl karas gali tapti itin brangus visam regionui ir sukelti naftos trūkumą.
„Kad ir nedidelė pažanga, pasiekta po birželį pasirašyto ugnies nutraukimo, buvo prarasta, – atsinaujinus konfliktui regione įspėjo Graikijos jūrų rizikos valdymo įmonė MARISKS. – Tolesnio eskalavimo tikimybė tebėra labai didelė.“
Naftos ir dujų tiekėjai ieško alternatyvų
Karo pradžioje buvo pasirodę pranešimų, kad Iranas už naudojimąsi šiuo vandens keliu reikalavo po 2 mln. JAV dolerių už laivą. Neseniai šalis pareikalavo, kad laivai plauktų šiauriniu maršrutu per Irano vandenis.
Tuo pačiu metu JAV karinis jūrų laivynas lydi laivus pietiniu maršrutu, kuris driekiasi palei Omano krantus kitoje sąsiaurio pusėje.
Šiuo metu Iranas, Irakas, Kuveitas, Kataras ir Bahreinas didžiąją dalį savo eksportuojamos naftos gabena per Hormuzo sąsiaurį.
Nors gabenimas jūra yra pigiausias naftos transportavimo būdas, laivai atsiduria tarp dviejų dėl sąsiaurio besivaržančių jėgų, todėl naftos ir dujų tiekėjams tenka ieškoti alternatyvų.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Saudo Arabija („Rytų-Vakarų naftotiekis“ / „Petroline“) ir Jungtiniai Arabų Emyratai („Abu Dabio žalios naftos naftotiekis“), jau turi eksporto maršrutus, padedančius išvengti sąsiaurio. Tačiau, remiantis Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, šiais naftotiekiais per dieną galima nukreipti ne daugiau kaip 8,8 mln. barelių naftos.
Nauji maršrutai – naujos rizikos Persijos įlankos naftos eksportuotojams
Esami naftotiekiai nėra pajėgūs kompensuoti įprastų naftos srautų per Hormuzo sąsiaurį, todėl naftotiekių pajėgumų didinimas yra viena iš nedaugelio galimybių. Tačiau tokie projektai trunka ne vienus metus ir kainuoja milijardus dolerių. Be to, iki Raudonosios jūros nutiesti naftotiekiai taip pat gali tapti nesaugūs, nes konfliktas plinta už Hormuzo sąsiaurio ribų.
Saudo Arabijos Rytų–Vakarų naftotiekis jungia Persijos įlankos rytinėje pakrantėje esantį Abkaiką su Janbu uostu prie Raudonosios jūros.
Tačiau norėdami pasiekti Arabijos jūrą ir Azijos rinkas, iš Janbu išplaukiantys tanklaiviai privalo praplaukti pro Bab el Mandebo sąsiaurį – dar vieną siaurą vandens kelią, kurį gali atakuoti Jemene veikiantys Irano remiami hučiai.
Tokie išpuoliai ne tik sukeltų problemų tiems laivams, bet ir galėtų atverti antrąjį karo frontą bei priversti kitus link Sueco kanalo judančius laivus plaukti aplink pietinį Afrikos kyšulį.
Vis dėlto pranešama, kad Hormuzo sąsiaurio ir Raudonosios jūros išvengti galintys Jungtiniai Arabų Emyratai telkia dėmesį į alternatyvas ir siekia išplėsti esamą infrastruktūrą bei pastatyti naują uostą ir konteinerių terminalą šalies rytinėje pakrantėje.
Irake, Jordanijoje, Kuveite ir Turkijoje veikia arba šiuo metu yra tiesiami dar keli dujotiekiai. Tačiau jų pralaidumas yra nedidelis, todėl jie negalėtų kompensuoti didesnių tiekimo sutrikimų Hormuzo sąsiauryje.
Iranui situacija paprasta – viskas arba nieko
Atkreipdami dėmesį į Saudo Arabijos „Rytų–Vakarų“ naftotiekį ir Jungtinių Arabų Emyratų Abu Dabio naftotiekį, MARISKS ekspertai įspėja, kad tiesioginė Irano grėsmė Persijos įlankos alternatyviai naftos eksporto infrastruktūrai yra „galbūt svarbiausias pokytis“ esamoje situacijoje.
„Irano pozicija taip pat aiški: arba gali eksportuoti visi regiono energijos tiekėjai, arba niekas to nedarys“, – teigiama jų pranešime.
Nepriklausomai nuo to, kaip viskas klostysis toliau, Iranas parodė, kad yra pasirengęs padidinti bet kokio prieš šalį nukreipto puolimo ekonomines pasekmes, grasindamas sutrikdyti pasaulinį energijos tiekimą, užblokuodamas svarbius vandens kelius arba smogdamas kitai Persijos įlankos naftos ir dujų infrastruktūrai.
