Ar jums kada teko labai ko nors norėti, bet dėl to visiškai neįdėti pastangų arba dėl nepasiekto tikslo kaltinti aplinkybes? Psichologė Ieva Gerčienė teigia, kad dažnai žmonės patys sau trukdo pasiekti tikslų.
– Kas yra savisabotažas?
– Vidinis sabotažas yra konfliktas tarp to, ko mes sąmoningai norime, ir to, ką mūsų pasąmonė laiko mums saugų, pažįstamą ar įmanomą. Dažnai žmogus nori pokyčių, bet mūsų sąmoningi norai nebūtinai sutampa su pasąmoningais įsitikinimais, baimėmis ir blokais.
Čia atsiranda vidinis sabotažas – konfliktas tarp to, ko mes norime sąmoningai, ir to, kuo mūsų pasąmonė tiki: ar norimas pokytis mums saugus, priimtinas, įmanomas, atitinkantis tai, kas mes esame.
– Gal galite pateikti keletą pavyzdžių?
– Vienas pavyzdžių – svorio metimas. Labai daug žmonių nepagalvoja, kad svorio jiems nepavyksta numesti ne dėl to, kad jie kažką neteisingai daro, o dėl to, kad dėl kažkokių priežasčių jų pasąmonė yra išmokusi, jog būti lieknesniam yra nesaugu.
Viena klientė niekaip negalėjo numesti svorio, nes, kaip išsiaiškinome, pasąmoningai tai laikė nesaugiu dalyku dėl to, kad yra patyrusi seksualinę prievartą. Net buvo situacijos, kai prie jos prieiti buvo sunku dėl to, kad ji buvo stambesnė. Atsirado įsitikinimas: stambesnis kūnas mane saugo.
Arba žmogus gali norėti uždirbti daugiau pinigų. Atrodo, visi kalbame apie finansinį saugumą, kad daugiau pinigų – saugiau, bet iš tikrųjų kai kuriems žmonėms gali būti atvirkščiai. Jiems turėti daugiau pinigų gali sietis su nesaugumu, negebėjimu su pinigais tvarkytis, su neigiamais įsitikinimais apie turtingus žmones.
Tu sąmoningai gali norėti, bet jeigu tavo pasąmonė tą patį dalyką, kurio tu taip karštai nori, mato kaip pavojų, ji padarys viską, kad ten nepatektum. Negali daryti to, ką sakei, kad padarysi. Arba ko nors prisigalvoji, gali net ir susirgti tam, kad nedarytum to dalyko, nes tavo pasąmonė veiks iš visų jėgų. Savaitėmis ir net metais gali užtrukti, kad tas įsitikinimas iki galo išnyktų.
– Į kokius klausimus jūs patartumėte žmogui atsakyti, norint išsigryninti, kas stabdo ir kodėl nepavyksta pasiekti tikslo?
– Patariu paklausti savęs, ko iš tikrųjų noriu. Kodėl man tai svarbu? Tai – svarbus momentas, nes kartais taip nutinka, kad tie dalykai, kurių mes įsivaizduojame, kad norime, iš tikrųjų nėra mūsų norai, tik siekiamybė kažkam kažką įrodyti. Jei tai tikrai yra tas tikslas, kurio mums reikia, galima savęs paklausti, kas manyje bijo šio pokyčio.
Ar yra mano dalis, kuri galbūt šito pokyčio bijo? Kodėl man nepavyksta? Ką aš prarasčiau, jei man pavyktų pasiekti šitą tikslą? Kokią naudą man vis dar duoda likti ten, kur aš esu? Tokie klausimai galėtų padėti pastebėti, kur manyje yra vidinis trukdis, kur ir kodėl aš save stabdau.
Čia iš tikrųjų labai daug kam yra pagunda pasakyti: „Nesąmonė, aš savęs nestabdau, aš šito tikrai labai noriu.“ Tai tada yra du dalykai: arba tu nežinai, kaip tai pasiekti, arba tave stabdo vidinis trukdis. Jei nežinai, kaip – ieškok būdų. Bet tada stebėk, ar darai tai, ką sužinojai, kad reikia daryti, ar nedarai.
– Ką patartumėte tiems, kurie dėl to, kad nepasiekia tikslų, kaltina aplinką?
– Tai labai dažnai yra mūsų problema, nes jei dėl kokių nors savo nepasiektų tikslų, neįgyvendintų planų kaltiname aplinkybes, jau iš karto atiduodame dalį savo galios. Galima savęs paklausti: „Jeigu bent 10 procentų atsakomybės vis dėlto yra mano rankose, kur ji yra?“
Kad žmogus pamatytų, jog vis dėlto nuo jo labai daug kas priklauso: nuo to, ką jis daro, kaip mąsto ir kokių imasi veiksmų.
– Kodėl žmonės kartais nepadaro visko šimtu procentų dėl savo tikslų, nors ir įsivaizduoja, kad tikrai to nori?
– Mes norime ko nors pasiekti, bet ne visada norime sumokėti kainą. Viskas turi kainą. Nori sportuoti – reikės atrasti laiko dienotvarkėje. Nori parašyti knygą – reikės susitikti vieną kartą su tuščiu lapu. Nori daugiau uždirbti – turėsi pasižiūrėti į savo dabartinę finansinę realybę, kuri gal bus nemaloni, gal suprasi, kad turi skolų, gal suprasi, kad reikia kokius nors sandorius uždaryti, kurie yra nemalonūs, ko nors atsisakyti. Žmonės ne visada yra pasiruošę mokėti atitinkamą kainą už savo tikslą. Tarsi susitinka dvi žmogaus dalys: viena, kuri nori augimo, pasiekti tikslą, o kita, kuri nori saugumo, nori likti tinginė, nenori mokėti tos kainos.
– Kaip žmogui suprasti, kada tikslas yra per didelis?
– Per didelis tada, kai atsiranda jausmas, jog visko per daug, nežinai, nuo ko pradėti. Bet svarbu žinoti, kad jeigu nepatiks ar nepavyks, visada galėsi grįžti ten, kur esi.
Tuomet mūsų protui pasidaro mažiau baisu. Mums labai svarbu keisti savo vadinamąją tapatybę, kad veiktume ne per valią, o būtent per tapatybę.
– Ką reiškia veikti per tapatybę?
– Kai aš žinau savo tikslą, paklausiu savęs, kas yra tas žmogus, kuris tą tikslą būtų pasiekęs, kaip jis atrodo, kaip jis jaučiasi, kaip jis elgiasi, kokie yra jo veiksmai. Kartais sportuoti norintys žmonės sako: „Bet aš toks tinginys, aš nenoriu, aš tokia meška, aš vos pajudu“, tai tu visiškai per valią bandai tą padaryti ir dėl to tau labai sunkiai pavyksta.
Kviečiu – eikite sportuoti ne kaip meška, eikite sportuoti kaip žmogus, kuris nusprendžia: viskas, aš noriu tapti sportišku žmogumi. Kaip sportiškas žmogus elgiasi? Jam yra visiškai natūralu kiekvieną dieną pajudėti: ar tai bus treniruotė, ar vaikščiojimas, ar mankšta. Elgtis iš tapatybės, kaip aš elgčiausi, jei jau būčiau tas žmogus. Gerai pasižiūrėti, o kiek gi man kainuos, jei ir toliau liksiu senos tapatybės.
– Per kiek laiko tapatybė pasikeičia ir žmogui tampa natūralesnė?
– Labai individualu. Priklauso nuo to, kiek koks dalykas yra giliai apsigyvenęs. Gali užtrukti ir metus, gali ir kelias savaites. Kai kurie ekspertai sako, kad pirmas šešiasdešimt dienų mūsų smegenys priešinasi pokyčiui. Mūsų tapatybė yra tarsi filtras. Taip, kaip mes save matome, tarp kokių žmonių mes esame, mums tam tikri dalykai automatiškai atrodo įmanomi arba neįmanomi.
Jeigu žmogus net neįsivaizduoja, kaip galėtų atrodyti veiksmai to žmogaus, koks jis nori tapti, reiktų pasidomėti. Tai nesibaigiantis procesas. Kuo labiau veikiu iš savo būsimos tapatybės, tuo labiau net ir aplinkybės susiklosto, nes natūraliai patenki į visai kitas situacijas. Čia mistikos nėra. Jei darai drąsesnius žingsnius, atsiduri kitose aplinkybėse, nei atsidurtum veikdamas sau saugiai.
– Kalbėjome, kad reikia tarsi pakeisti mąstymą, išsigryninti ir atsakyti sau į klausimus, kas trukdo pasiekti tikslų ir ko iš tikrųjų norime. Visgi dažnai žmonės paklauso seminaro, paskaito interviu, tarsi jaučiasi motyvuoti tuo momentu, bet kitą dieną nebededa pastangų. Kokios tos kasdienės praktikos galėtų būti ir ar tokių reikia?
– Aš manau, kad būtinai reikia lengvos kasdienės praktikos, kasdienių priminimų. Tiesiog kiekvieną dieną sau priminti, kokio tikslo sieki ir kodėl jis tau yra svarbus. Aš labai mėgstu balso žinutę sau įsirašyti ir paklausyti kaip trumpą meditaciją. Sau pasakau argumentus, kodėl man svarbu tokiai būti. Tas kasdienis priminimas mane užkuria – viskas, stojuosi ir darau. Priminti sau ir kiekvieną dieną padaryti bent mažiausią žingsnelį link to tikslo. Tai užkuria papildomą motyvaciją, nes mes jau matome, kad dėl to ką nors padarėme. Ir po truputį jau net priminimų nebereikės.
