Skaitmeninis konclageris. Galbūt kai kam šis žodžių derinukas skamba naujai. Jeigu taip, derėtų susikaupti. Labai tikėtina, kad artimiausioje ateityje šis terminas bus toks pat įprastas ir iki skausmo pažįstamas, kaip biurokratizmas ar piktnaudžiavimas valdžia.
Skirtumas tik toks, kad skaitmeniniame konclageryje svarbiausiu veikėju taps algoritmas, programa, dirbtinis intelektas. Bejausmis, bekompromisis, kertantis, lyg ką tik išgaląstas kirvis.
Neapsikentusios sisteminių jo smūgių į mūšį pakilo nevyriausybinės organizacijos. Jų istorijos atrodo itin paprastos ir tuo pat metu persmelktos grubumo, cinizmo, abejingumo.
Portalas „Delfi“ plačiai aprašė šias situacijas. Nevyriausybinės organizacijos masiškai gauna baudas, kurias skiria Registrų centras dėl vėluojančių ataskaitų, nepateiktos informacijos apie naudos gavėjus ir panašiai.
Šios pelno nesiekiančios įmonės turi lėšų tiek, kiek patys susineša arba laimi projektų. Baudoms skirtos eilutės nėra, o dažniausiai ir pinigų. Todėl baudos automatiškai nukreipiamos vadovui, kuris dažnai taip pat dirba nemokamai arba už simbolinį atlygį. Pasitaiko, kai tokia įmonė yra turtingo asmens hobis, bet tai esmės nekeičia. Pasitaiko ir pinigų plovimo, bet ne tik čia.
600 eurų, minimali bauda, atrodytų nėra kosminė, bet tik ne šios kategorijos įmonėms ir darbuotojams. Ir ne už tokias pražangas. Ji akivaizdžiai neadekvati.
Kam tai rūpi. Pinigai nuskaitomi iš vadovo pensijos, santaupų. Neretai siunčiami antstoliai, o tai automatiškai didina sumas. Baudos skiriamos net tuomet, kai veiklos nebuvo ir nėra ką pranešti. Taip pat, jeigu įvyko kokia klaida. Tokios čia taisyklės.
Atrodytų, šioje valstybės įstaigoje niekam nėra įdomu, kad sukurtas absurdas, baudos yra štampuojamos nevertinant individualių aplinkybių, organizacijos biudžeto, be jokių įspėjimų.
Baudos skiriamos be įspėjimų, pasiaiškinimų, galimybės gintis. Jas generuoja programa, specialiai tam sukurta, o su algoritmais, kaip žinia, nepasiginčysi. Sugalvota kaip skaitmeninis rojus, bet palaipsniui tampa skaitmeniniu pragaru.
Pavyzdys įspūdingas, bet ne vienintelis. Apsidairykim – standartinis pasaulis siaurėja, užleisdamas vietą skaitmeniniam, užsikrėsdamas skaitmeninio teroro židiniais.
Kažkur už šių gyvenimą reguliuojančių skaitmeninių sekų vis dar tūno žmogus. Tačiau ir tai menka paguoda.
Registrų centras reikalą pakomentavo taip, lyg kopijuotų algoritmų logiką. Suprask, yra teisės ir pareigos, kylančios iš įstatymų. Taip pat – atsakomybė už pareigų nevykdymą. Ir tas Registrų centras nieko daugiau negali, nes informacija skelbiama jo svetainėje, yra viešai prieinama. Mažos, veiklos nevykdančios, ne pelno organizacijos turi būti baudžiamos kaip ir kiti, nes kitaip bus diskriminacija.
Atrodytų, šioje valstybės įstaigoje niekam nėra įdomu, kad sukurtas absurdas, baudos yra štampuojamos nevertinant individualių aplinkybių, organizacijos biudžeto, be jokių įspėjimų.
Nekyla net mintis, kad programą gal galima koreguoti? Gal galima teikti pasiūlymą įstatymų leidėjui persvarstyti baudų dydžius ir aplinkybes.
Bet ne, monopolines mokamas paslaugas teikianti įmonė atrodo rami, jai ar jos vadovams tokios problemos nėra aktualios. Jos biudžete vien tik nuliai neskraido. Automatizuota programa sukurta – darbas padarytas.
Taip ir kuriamas tas skaitmeninis konclageris. Tokia sistema, kai vis didesnę administracinių, teisinių santykių dalį perima programos, veikiančios aklai, negalinčios ištaisyti klaidų, apeiti absurdų, o pasiskųsti nelabai yra kam – vis sunkiau surasti tą už skaitmeninių priemonių tūnantį, galvoti dar netingintį žmogų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
