Algimantas Stalilionis – iš Pumpėnų (Pasvalio r.) kilęs kraštotyrininkas, žygeivis, Lietuvos nepriklausomybės kovų tyrinėtojas. Prieš porą metų tapo Pasvalio krašto muziejaus kolektyvo dalimi – dar daugiau laiko skiria mėgstamoms veikloms, gilinasi į savanorių temą ir tęsia anksčiau pradėtus darbus: išleido knygas apie Pumpėnų ir Pušaloto valsčių Laisvės kovų dalyvius, leidykloje laukia knyga apie Vaškų tyrinėjimus, o šiuo metu rašo apie Pasvalio ir Daujėnų valsčių savanorius.
Kol pasvalistiką papildys naujos knygos, su Algimantu pasikalbėjome apie įdomiausius tyrinėjimų atradimus, žygių dvasią ir meilę savo kraštui.
– Kas „užkabino“ gilintis į Laisvės kovų istoriją, įsipareigoti šiam darbui? Giminės savanorių atminimas?
– Senelio nė vieno nemačiau – vienas mirė 1932 m., kitas 1934 m. Apie juos išliko mažai žinių. Kad rašysiu, niekada negalvojau, nebent tik sau – pasiruošti žygiams.
Atsitiktinai iš a. a. Vitalijos Kazilionytės gavau žinutę: yra rankraštis apie Pumpėnus. Aprašomas mano senelis: jo sodyba, kokios gėlės joje augo, koks žmogus buvo. Labai susidomėjau. Pamaniau, reikėtų kaip nors išleisti. Sužinojau, kad rankraštį parašė Kotryna Kavaliauskaitė – kunigo, Biblijos vertėjo Česlovo Kavaliausko sesuo. Be to, akademiko Antano Buračo mama. Susisiekėme su juo – jis ir pats galvojo leisti atsiminimus.
Reikėjo rasti gimines, atsiklausti – rašoma daug privačių, skaudžių dalykų, apie tėvų gyvenimą. Per kelias savaites aplankiau rankraštyje paminėtas šeimas. Pavyko surinkti dvidešimt aštuonis pasakojimus!
Ta knyga („Atsiminimai apie Pumpėnus“, 2014 – aut. past.) mane ir „užkabino“. Sužinojau, kad artimiausi kaimynai buvo savanoriai, nors niekas to nepasakojo. Supratau, kad šia tema reikia ruošti knygą. Ir viskas vyko savaime.
Tuomet atvyko ekspedicija su archeologu dr. Vykintu Vaitkevičiumi – buvome seni pažįstami. Sužinojęs, kad renku medžiagą apie Pumpėnų savanorius, norėjo prisidėti ir atlikti mokslinį tyrimą. Niekas dar nebuvo tyrinėjęs konkrečiai vieno valsčiaus. Pradėjome visais kampais domėtis, kokia buvo savanorių socialinė padėtis, išsilavinimas, kokiu tikslu ėjo, susidarėme vaizdą. Per tuos trejus metus praėjau gerą akademinę mokyklą – Vykintas mane „tarkavo“ (šypsosi), kad gerai sudėliočiau visas smulkmenas.
Berengdamas šią knygą, surinkau daug medžiagos apie Pušalotą. Fronto linija ėjo ties Lėveniu, dauguma pumpėniečių buvo Pušaloto būryje. Kitas mano senelis – iš Vaškų... (šypsosi) Paskui buvo įdomu patyrinėti ir šį kraštą.
– Kokių istorijų suradote, rinkdamas medžiagą naujausioms knygoms?
– Atrodė, kad apie Pasvalį nieko nerasiu. Kaime žmonės gyveno sėsliau, o pasvaliečiai labai migravo. Bet radau unikalių dalykų – nuotraukų, istorijų. Įspūdingiausia istorija apie Pasvalį – paskutinio Lietuvos Respublikos švietimo ministro (1934–1939 m.) Juozo Tonkūno. Apie jį, jo tėviškę Pasvalio valsčiuje tikrai žinojome, bet kad dar trys jo broliai aktyviai dalyvavo 1919 m. kovose, tapo atradimu. Vyresnysis brolis Jonas, gydytojas, buvo kaip tik pirmosios lietuviškos valdžios Pasvalyje iniciatorius.
Be to, viena Tonkūnaitė ištekėjo už Mykolo Klungevičiaus, kita – už Prano Traškevičiaus, savanorio, vėliau apskrities policijos viršininko. Dalia Strazdienė padėjo Kaune rasti giminaičius, nuotraukų. Atsivėrė istorija, kurios didžiosios dalies nežinojome. Tonkūnų aplinkoje lietuvybė buvo stipri.
Kita giminė – Vaškai iš Talačkonių. Tautosakos rinktinės sudarytojos („Linelius roviau, dainavau“ – aut. past.) Onos Vaškaitės-Bluzmienės broliai dalyvavo Nepriklausomybės kovose. O Baldišiai buvo visai negirdėti, nors iš Medinių kaimo – Vileišių kaimynai.
Radau ir vieną tolimą giminaitį, apie kurį žinojau tiek, kad buvo karininkas. Pasipildė ne tik medžiaga knygoms, bet ir giminės istorija. Mūsų giminėje buvo nemažai savanorių. Bet nedaug pasakodavo. Jei būčiau klausinėjęs, gal kas būtų prisiminęs. Bet reikia ir žinoti, ko klausti.
– Ką Laisvės kovų istorijos pasakoja šios dienos žmogui?
– Kai nuvažiuoji pas žmones ar prisiskambini telefonu, paaiškėja: pusė jų žinojo, kad tėvai, seneliai buvo Laisvės kovų dalyviai. Tai ypač svarbu vyresniems žmonėms – jie dar atsimena giminės savanorius iš pasakojimų. Bet pusė – nežinojo. Nežinojusieji labai nustebdavo, net jei artimieji buvo apdovanoti medaliais. Klausia, ar ne apsirikimas.
Kokia priežastis? Ne visi gavo savanorio statusą. Nors dalyvavo, grįžo, bet jei negavo žemės ar apdovanojimo, istorijoje neišliko. Tam reikėjo atitikti sąlygas, pavyzdžiui, atitarnauti savanoriu partizanų būryje pusę metų arba metus Lietuvos kariuomenėje. Būdavo, pritrūksta kelių dienų, ir negaudavo statuso, žemės.
Čia – esmė. Jie nustūmė bolševikus iki Dauguvos, frontas nusistovėjo. Savanoriams pasiūlė sutartį tarnauti kariuomenėje. Bet jokių popierių nepasirašė, tik buvo prisižadėję kariauti tol, kol išvarys bolševikus. Išvarė iš Lietuvos ir parėjo namo. Nes namie laukė žemė, grįžo dirbti. Daug kam pritrūko kelių savaičių: galėjo dar palaukti, pabūti apkasuose ir būtų gavę statusą. Jei būtų ėję dėl žemės, dar būtų atbuvę. Bet grįžo namo.
O sovietmečiu skleista, kad savanoriauti vyrai ėjo dėl žemės. Ir dabar istorikai tai kartoja. O mes tyrinėjome jų socialinę padėtį ir šį mitą paneigėme. Šeimos buvo gausios – keturi, penki broliai, o išeidavo vienas kitas. Negi kitiems nereikėjo žemės? Taip pat buvo ūkininkų – vienas palikuonis su keliasdešimt hektarų. Jo net į kariuomenę neimtų. Kas jam tie dešimt hektarų, kai ūkis didžiulis. Pusė tikrai ėjo savanoriauti iš patriotinių sumetimų. O dar apie kiek savanorių net nėra duomenų.
Yra užrašyta įspūdingų pasakojimų. Vyresnieji savanoriai dar buvo tarnavę carinėje kariuomenėje ir revoliuciją sutiko Rusijoje. Jie buvo matę bolševikus – kaip šie atrodė, ką darė Rusijoje. Tad grįžo ir pasakojo, kas yra tas bolševizmas ir kas tokie ateina. Šis gyvas perdavimas darė įspūdį kitiems Lietuvoje: reikia kovoti už savo valstybę ir neleisti ateiti bolševikams.
Partizanas, karys savanoris, Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotas Jonas Bajoriūnas 1936 m. rašo: „...kai prasidėjo pro šalį važinėjimas rusų [bolševikų] kariuomenės, tai teko kelis kartus išbėgti su arkliais į mišką. Kartą jie apsistojo Vildūnuose. Tai mokėdamas rusiškai kalbėti, daug iš jų sužinojau. Jie viliojo išlaisvinimu, bet jau buvau jų pyragų ragavęs, tai nesuviliojo. <...> įstojau į partizanus. Nežinojau, kad gausiu žemės, bet nekenčiau bolševikų ir pasidariau jų priešu. Niekas neprikalbinėjo, net pats prikalbinau Joną Žiuką.“
Dabar pasakojimas apie savanorius darosi aktualesnis, juntamas susidomėjimas. Kai ramiai, gerai gyvename, šios temos ne taip rūpi. O dabar ir šauliai, skautai kalbina, domisi.
Šis gyvas perdavimas darė įspūdį kitiems Lietuvoje: reikia kovoti už savo valstybę ir neleisti ateiti bolševikams.
Vienoje valsčiaus knygoje radau įrašų ir apie senelį iš Pumpėnų. Jis garantavo už kaimyną, kuris buvo susidėjęs su bolševikais. Garantavo visu turtu, kad kaimynas – geras žmogus, kad nereikia jo sodinti į kalėjimą. Nežinojo, kas čia vyks, ir garantavo. Nors iš jo galėjo atimti visą turtą. Ir paskui paaiškėjo, kad tikrai tas žmogus gyveno tvarkingai. Supratau, kuo senelis rizikavo. Bet, matyt, pažinojo tą žmogų ir pasitikėjo. To kaimyno šeima sunkiai gyveno, ir bolševikai jam pasiūlė atlyginimą. Reikėjo išgyventi, tad sutiko šiems dirbti. Ne iš idėjos.
Tokių raštų teko matyti ir daugiau. Garantuodavo už kaimynus, patikimus žmones viskuo, ką turi. Tuose raštuose daug kas galėtų rasti savo giminės istorijų, daug sakančių smulkmenų.
– Savanorių gyvenimas ir pasirinkimai – iki tol netyrinėtas ir labai įdomus aspektas. Kaip buvo renkami savanoriai?
– 1918 m. pabaigoje, kai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, parapijoms buvo išsiųsti kvietimai – juos kunigai skaitydavo per pamokslą. Pradėti rinkti savanoriai. Ilgai manyta, kad kariuomenės nereikės – nebus su kuo kariauti, užteks policijos. Kad mūsų niekas nepuls, ir mes nieko pulti nesiruošiame. Bet iš vienos pusės pradėjo pulti bolševikai, iš kitos – bermontininkai.
Likę daug pačių savanorių prisiminimų, kad išgirdo kvietimą bažnyčioje. Žinia sklido greitai. Po pamokslų vyrai susirinkdavo šventoriuje, kalbėdavosi: ką daryti? Reikia eiti. Bet – tėvai neleis. Juk nenorėdavo savo vaikų išleisti. Ir dabar retas norėtų, jei vyktų karas.
Sausį užpuolė bolševikai. Petro Jasiūno sūnus Kazimieras klausia (liko ir garso įrašas – magnetofono juostelė įrašyta aštuntajame dešimtmetyje): jūs tik trys iš kaimo išėjot, kodėl kiti ne? Petras pasakoja: tėvai sužinojo, kad ruošiamės eiti, labai nenorėjo išleisti. Buvo šalta. Ir visiems batus pakavojo. Kad nebūtų kaip išeiti...
Tai buvo viena sąlygų, kad priimtų į savanorius: galėjai ateiti be šautuvo, prastai apsirengęs, bet su gerais batais. Basas kareivis žiemą – niekas. Yra prisiminimų, kad jei ką nušaudavo, nuaudavo batus, dėl jų net susipešdavo.
– Kraštotyrą linkstama sieti su vyresne karta. O kaip savo krašto istorija sudominti jaunus žmones?
– Kitų kelių nelabai ir žinau, tik tuos, kaip pats pradėjau domėtis, – nuo kelionių, žygių. Iš pradžių domino gamtiniai žygiai. Ir mūsų karta buvo kitokia – arčiau gamtos. Bet ir dabar mokinius galima patraukti, tik vedant, rodant tų įvykių vietas, gyvą palikimą. Ir, aišku, minint kuo mažiau datų (šypsosi), bet pasakojant įdomius nutikimus, kad galėtų pajausti. Vaikai nori važiuoti į bunkerius, pamatyti gyvai, yra ir „Camino Lituano“.
Prieš žygius paklausiu jų, ar ruošiasi studijuoti istoriją, literatūrą. Gūžčioja pečiais – kaip ir ne... Bet kai papasakoji, prie ko prisideda istorikai, archeologai, moksleiviai po geros valandos jau mato kitaip. Labai gaila, kad mokyklose tokia griežta tvarka, kad mokytojai bijo išvesti vaikus į lauką. Reikia daug leidimų, o dar jei erkė įkąs... Apribojimai, didžiuliai krūviai, ataskaitos. Nebėra laiko, jėgų. Taip tolstame nuo savo šaknų, savo istorijos.
Mano pirma kelionė buvo su nuostabiai gera Pumpėnų mokytoja Marija Bluzmaite-Šimanskiene, kuri nebijojo mūsų vesti į miškus. Kelionės vaikams daug duoda – įkvepia rinktis studijas, gyvenimo kelią.
Buvo vienas nuotykis. Su vaikais važiavome dviračiais ir norėjome aplankyti Galtgarbeną, aukščiausią Sembos pusiasalio kalną. Tik ten – Kaliningrado karinė dalis, negalima patekti. Vykome sekmadienį, kai aplinkui mažiau karininkų. Ir vis tiek vienas sustabdė – barė, rėkė. Liepė dingti per penkias minutes, kitaip visus uždarys į kalėjimą.
Apsisukom ir išvažiavom. Pakeliui sustabdė draugiškesni – paguodė, kad nepasisekė, mat kaip tik pasitaikė politrukas (politinės dalies vadas). Išvažiavus pro vartus, vaikai klausia: kas ten buvo? Atsakiau, kad sustabdė baisiausias, koks begali būti, bet išsigelbėjom nuo kalėjimo. Vaikų reakcija kiek pralinksmino: „O, tai gaila! Kaip gerai, būtume kalėjime pasėdėję! Tai istorija gyvenimo aprašymui būtų...“
– Žygiai – ne tik sportas, bet ir pagalba tyrinėjimams?
– Pats pradžioje užsiėmiau pažintiniu ir sportiniu turizmu – kopdavau į kalnus, plaukdavau katamaranais, baidarėmis. Buvo gerų, ekstremalių žygių. Į Kaukazą, Altajų, Sajanus... Dabar, kai pagalvoju... pavojinga buvo (šypsosi).
Kai įsitraukiau į kraštotyrinį judėjimą, pažinau kitokį kelionės moto: „Nė vieno žygio be tikslo.“ Ką nors atrasti, sutvarkyti, sužinoti – ne tik greičiau pereiti trasą. Turėjau daug gerų mokytojų. Žygiuodami darydavome konkrečius darbus, pavyzdžiui, tvarkydavome partizanų kapus. Tuomet vidinė būsena visai kitokia. Čia kraštotyra mane ir „pagavo“. Tarkime, eini su šiukšlių maišeliu. Vaikas numeta popierėlį – pasiimi. Neauklėji, tik surenki. Gyvas pavyzdys labai veikia. Svarbu matyti, kad tai – visų.
– Esate kilęs iš Pumpėnų. Papasakokite apie vaikystę, šeimą, jaunystę. Kokie prisiminimai, pasakojimai, vaizdai iki šiol lydi?
– Kai laikas praeina, pradedi suprasti... Vasarodavome pas močiutę vienkiemyje už Pumpėnų. Su ja gyveno teta, mamos sesuo. Buvau susidaręs blogą įspūdį, nes jos darydavo alų! Sovietmečiu, kaip žinom, buvo paplitusi pijokystė. Man, vaikui, buvo keista, kaip moterys daro alų. Nors močiutės net ragaujančios nemačiau. Teta paragaudavo, skruostukai įrausdavo... Bet kad daugiau – niekada. Tik po daug metų viską supratau.
Senelio nebuvo, žemės turėjo, kartais ir samdydavo žmonių. Bet paprastai kaime vykdavo talkos – pinigų neimdavo, žmonės ateidavo padėti. Turėdavo alaus: ne pasigerti, bet vaišinti. Rūsy visada būdavo alaus. Nematydavau, kad kas gertų, bet jo būdavo. Tai buvo svarbus momentas, kultūros dalis.
O vaikystė... graži buvo (šypsosi). Kaimynė Janina Bagdonienė vesdavosi į Pumpėnų bažnyčią – prie vargonų, nors pro sienelę nieko nematydavau.
Dar atsimenu, važiavom į Jukonis pas močiutės sesę. Išvirė manų košės. O ten – kirmėliukai. Vienas į kitą pažiūrim – močiutei pasakyti juk negali... Išrinkom tuos kirmėliukus ir valgom (šypsosi). Dabar jau kitaip būtų. Gerbėme vyresnius – buvo svarbu jų neįskaudinti.
– Užrašote, pasakojate mažų miestelių, kaimų istorijas. Kuo tokių vietų pasakojimai gali būti universalūs, svarbūs visai Lietuvai?
– Taip, dabar jau randu daug bendrysčių, sąsajų.
Mūsų krašto – Šiaurės Lietuvos, Joniškėlio, Pasvalio – istorijų kiti ir nelabai žino, nežino, kas čia vyko tais 1919-aisiais. Panašiai buvo Žemaitijoje. Bet visgi ties Panevėžiu nukirsta didžioji, arba Kauno, Lietuva. Čia buvo likusi atskira salelė. Daug kas pirmą kartą išgirsta, kad žmonės čia savarankiškai jungėsi ir kovojo. Dabar stengiuosi tai akcentuoti. Vilniaus, Kėdainių to meto istorija – kitokia, buvo kitos sąlygos.
Gerbėme vyresnius – buvo svarbu jų neįskaudinti.
Pumpėnai, Daujėnai, Krinčinas buvo okupuoti bolševikų. Kita pusė – Pušalotas, Joniškėlis, Linkuva – mūsų teritorija. Prasidėjo šaukimai į Lietuvos kariuomenę. Bet bolševikai okupavę, iki čia iš Kauno neatėjo jokie šaukimai. Vyrai stojo savanoriais, nes nežinojo, kad buvo ir šaukimą gavę. O kas jiems atneš, laikraščiai neateidavo.
– Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, ką žmogui duoda savo istorijos – šeimos, gimtos vietos, šalies – pažinimas, koks jis būtų?
– Duoda pagarbą mūsų senoliams, mūsų kalbai, mūsų tautai. Tai svarbiausia. Jei nežinome savo istorijos, nieko nežinome. Kad galėtume papasakoti apie tai, išvažiavę kitur: kad turime savo istoriją, seną istoriją. Savo kalbą, savo drabužius. Žmonės dažnai mąsto: geriau neišsiskirsiu... Bet tai mūsų šaknys, mūsų esmė. Čia gyvenome tūkstančius metų. Pavyzdžiui, sužinai, kad septynios tavo kartos krikštytos toje pačioje Pumpėnų bažnyčioje (šypsosi).
– Ačiū už pokalbį!
Teksto autorė Kotryna Kraptavičiūtė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
