Goethe‘s instituto ir Thomo Manno kultūros centro kvietimu Sandra Kegel, literatūros kritikė, dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ kultūros skyriaus vyr. redaktorė, dalyvavo Thomo Manno festivalyje ir skaitė pranešimą 2026 m. liepos 16 d., kurį čia ir pateikiame. Šių metų festivalio tema – „Išniręs laikas. Viltis.“
Sandra Kegel gyvena Frankfurte prie Maino ir vadovauja dienraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ kultūros skyriui. Anksčiau daugelį metų šiame leidinyje dirbo literatūros redaktore. Ji yra nuolatinė televizijos kanalo 3Sat literatūros laidos „Buchzeit“ kritikų kvarteto narė, įvairių literatūros premijų žiuri narė, taip pat yra Vokietijos regioninio transliuotojo SWR literatūros kritikų komisijoje, kuri kas mėnesį atrenka dešimt rekomenduojamų knygų.
Sandra Kegel studijavo germanistiką, romanistiką bei teatro, kino ir medijų mokslus Aix-en-Provence, Vienoje ir Frankfurte. Už nuopelnus apdovanota Ravensburgo žurnalistikos premija. 2025 m. ji buvo Thomo Manno namų Los Andžele stipendiatė.
Kai praėjusiais metais Vokietijoje buvo iškilmingai minimos 150-osios Thomo Manno gimimo metinės, netikėtai paaiškėjo, kad vienam iš jo kūrinių buvo skirta stebėtinai mažai dėmesio. Rinkinys „Deutsche Hörer!“ („Vokiečių klausytojai!“) buvo jau daugiau kaip dešimtmetį išparduotas, kaip ir audioknyga su garsiosiomis Nobelio literatūros premijos laureato per BBC transliuotomis kalbomis.
Tai stebina juo labiau dėl to, kad Thomo Manno, kuris 1933 m. buvo priverstas palikti Vokietiją, kūryba, gyvenimo kelias ir šeimos istorija nuolat tyrinėjami vis naujais aspektais ir iki smulkiausių detalių. O štai šias kalbas tyrėjai ilgą laiką apeidavo. Net buvo manoma, kad jos „netinkamo tono“, „demonstruojančios visažinystę“, kaip savo studijoje „Steine in Hitlers Fenster“ („Akmenys į Hitlerio langą“) pažymėjo Sonja Valentin. Tačiau iš tiesų jos yra neprilygstamas Vokietijos istorijos liudijimas.
Thomas Mannas buvo vienintelis emigrantas, kuris 1940–1945 m. kas mėnesį tiesiogiai, be cenzūros kreipdavosi į vokiečius, gyvenusius po svastika. Penkiasdešimt penkios jo kalbos liudija jo politinį įžvalgumą ir moralinę brandą, o tonu ryškiai skiriasi nuo jo prozos. Jose nėra nė menkiausio neapibrėžtumo ar dviprasmiškumo. Thomas Mannas savo klausytojams vokiečiams kalba aiškiai, be jokių kompromisų ir remdamasis sukrečiančiai tiksliomis žiniomis apie nacionalsocialistų nusikaltimus. Kas šių kalbų klausėsi – o nacionalsocialistinėje Vokietijoje už tai grėsė itin griežtos bausmės – nebegalėjo puoselėti jokių iliuzijų. Thomas Mannas viską įvardijo tiesiai – nuo Maidaneko iki Aušvico.
Thomas Mannas viską įvardijo tiesiai – nuo Maidaneko iki Aušvico.
Techninė šių įrašų rengimo pusė taip pat buvo labai sudėtinga. Thomas Mannas iš savo namų Pasifik Paliseide, kuriuose man pačiai teko pagyventi keturis mėnesius, važiuodavo į Holivudą, kur studijoje jo kalba būdavo įrašoma. Po to plokštelė būdavo lėktuvu siunčiama į Niujorką, o iš ten per telefoną perduodama BBC. Londone įrašas būdavo antrą kartą įrašomas į vinilinę plokštelę. Tik tuomet kalba būdavo transliuojama į Vokietijos Reichą ilgosiomis bangomis, kad apeitų nacių radijo bangų slopintuvus.
Tad Thomas Mannas buvo influenceris dar iki atsirandant šiam terminui. Ar šiandien jis naudotųsi socialiniais tinklais? Tai įdomus klausimas, apie kurį susimąsčiau reziduodama Los Andželo Thomo Manno namuose 2025 m. rugsėjį – gruodį.
Kartais Manno agitacinė veikla kėlė nerimą net pačiam BBC. Esą kalbose neturėtų būti tiesiogiai raginama priešintis ar imtis sabotažo – jos turėtų dalykiškai nušviesti padėtį. „He would be even more effective, if he could be a little more objective“, (lietuviškai: Jo kalbos būtų dar veiksmingesnės, jei jis būtų bent kiek objektyvesnis) – rašoma viename vidiniame BBC dokumente. Tačiau Thomas Mannas nesileido į kalbas. Raginimą būti objektyvesniam jis tiesiog ignoravo.
Būtent todėl šios kalbos iki šiol neprarado savo įtaigumo. Thomo Manno anūkas Frido Mannas 2023 m. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ publikuotame straipsnyje prisiminė kaip vaikystėje senelių namuose Pasifik Paliseide išgyveno Antrojo pasaulinio karo metų įtampą. Kartu tekste jis rašo apie šiandieninės Amerikos visuomeninius ir politinius skaudulius. Nors jis ir nelygina jo gimtojoje šalyje siautėjančių antidemokratinių jėgų su nacizmo laikotarpiu, vis dėlto iškelia pagrįstą klausimą, ar jo senelio pasisakymai neverčia kaip tik šiandien rimtai susimąstyti.
Prieš važiuodama į Los Andželą dar kartą perskaičiau šį straipsnį. Mat mano tyrimų kaip stipendiantei reziduojant Thomo Manno namuose tema buvo Amerikos žurnalistikos nuosmukis ir jo poveikis demokratijai. Šią temą pasirinkau todėl, kad man nedavė ramybės mintis, jog daugelis procesų Amerikoje – tiek gerų, tiek blogų – po kelerių metų neretai pasiekia ir Europą. Todėl norėjau pati nuvykusi į vietą susidaryti vaizdą, kokia yra laisvosios spaudos padėtis JAV, ir iš to pasidaryti išvadas, kurios būtų naudingos žiniasklaidai Europoje ir Vokietijoje.
Su kuo tik bekalbėjau per ateinančias savaites ir mėnesius, visi, žurnalistai, profesoriai ar politikai, sutiko, kad apie klestinčią spaudą Amerikoje tikrai nebėra kalbos. Net kadaise toks orus, Amerikos sąžine save laikęs laikraštis „The Washington Post“, garsėjęs nepriklausoma tiriamąja žurnalistika ir į pasaulio istoriją įėjęs Votergeito skandalo istorija, šiandien tėra savo paties šešėlis. Visai neseniai jo savininkas Jeffas Bezosas atleido trečdalį redakcijos darbuotojų. Laikraščio šūkis „Demokratija miršta tamsoje“ šiandien skamba beveik kaip pasityčiojimas.
Su kuo tik bekalbėjau per ateinančias savaites ir mėnesius, visi, žurnalistai, profesoriai ar politikai, sutiko, kad apie klestinčią spaudą Amerikoje tikrai nebėra kalbos.
Darbuotojų atleidimas buvo grindžiamas ekonomiškai – krentančiomis pajamomis iš reklamos ir mažėjančiu prenumeratorių skaičiumi. Tačiau kartu tai yra politinis ir žurnalistinis sprendimas. Juk Jeffas Bezosas turi pakankamai lėšų, kad būtų galėjęs sunkiu laikotarpiu paremti laikraštį. Juk jis yra ne eilinė įmonė, o demokratinės infrastruktūros dalis. Todėl toks masiškas darbuotojų atleidimas atrodo kaip kapituliacija.
Amerikos laikraščiai miršta. Nėra prasmės to vynioti į vatą. Ypač prasta vietinės spaudos situacija. Remiantis Northwestern universiteto ataskaita, nuo 2005 m. išnyko beveik 3000 laikraščių; iki 2026 m. pabaigos veiklą nutrauks dar 600. Todėl šiandien 70 milijonų amerikiečių gyvena vadinamosiose „naujienų dykumose“. Sakau tai nė kiek nedramatizuodama: tai vieni labiausiai nerimą keliančių skaičių, kuriuos man yra tekę perskaityti per visą savo žurnalistės karjerą.
Juk būtent vietos žiniasklaida atlieka funkcijas, kurių negali perimti joks nacionalinis naujienų srautas. Kas dirba mokyklos taryboje? Kas sprendžia dėl statybos projektų vykdytojų? Kas tariasi su lobistais? Kai nebėra stebėtojų, lengva išvešėti korupcijai, nepotizmui ir aplaidumui. Nacionalinėje žiniasklaidoje savivaldos politikai beveik nėra vietos. Bet juk būtent policija ir teismai, infrastruktūra, būsto rinka bei sveikatos apsauga yra temos, kurios tiesiogiai paliečia žmonių gyvenimą.
Be profesionalių žurnalistų įsipareigojančio kruopštaus darbo viešoji erdvė suyra į „Facebook“ grupes, gandus ir partijų informacijos kanalus. Daugelyje Amerikos vietų tai jau seniai tapo tikrove. Naujausi tyrimai rodo: ten, kur nelieka nepriklausomų vietos naujienų šaltinių, mažėja rinkėjų aktyvumas, silpnėja visuomenės sanglauda ir pilietinis įsitraukimas, plinta netinkamas valdymas ir stiprėja korupcija.
Be profesionalių žurnalistų įsipareigojančio kruopštaus darbo viešoji erdvė suyra į „Facebook“ grupes, gandus ir partijų informacijos kanalus.
Šis informacijos praradimas turi rimtų pasekmių visuomenėms ir anaiptol neapsiriboja Amerika. Sunkumų spauda patiria ir Europoje. 2024 m. Hamburgo žiniasklaidos aukštojoje mokykloje vykdytas tyrimas, išnagrinėjęs Vokietijos dienraščių raidą nuo šalies susivienijimo iki šių dienų. Jo išvados nėra vien nuraminančios. Vokietijoje naujienų dykumų nėra. Tačiau akivaizdžiai matomas vietinių laikraščių nykimas, ypač kaimo vietovėse. Daugelyje rajonų leidžiamas tik vienas savarankiškas dienraštis. To pasekmės – sumažėjusi konkurencija ir mažesnis pasirinkimas skaitytojams.
Vadovauju laikraščio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ kultūros skyriui, todėl laikraščių padėtį stebiu iš labai arti. Tikiu jų svarba ir nepakeičiamumu. Antraštės suteikia peno pokalbiams, vietos naujienų puslapiai padeda orientuotis, tuo tarpu efemeriškas rėkiančių įrašų srautas socialiniuose tinkluose greitai pasimiršta. Todėl laikraščiai yra vieta, kurioje temas galima atrinkti, pasverti ir ne vieną dieną nuosekliai plėtoti, užuot leidus joms išnykti kilus kitam visuomenės pasipiktinimo ciklui.
Žurnalistų darbą matau ir kaip galimybę prisidėti prie miesto ar regiono metraščio kūrimo bei formuoti atminties erdvę svarbioms temoms ir visuomenės debatams. Kuo išsiskiria žurnalistų darbas? Išsiugdytu skepticizmu, įsisavintu tiriamosios žurnalistikos amatu ir redakcijos siekiu kalbėti tiksliai, sąžiningai ir apie tai, kas iš tiesų svarbu.
Todėl laikraščiai yra vieta, kurioje temas galima atrinkti, pasverti ir ne vieną dieną nuosekliai plėtoti, užuot leidus joms išnykti kilus kitam visuomenės pasipiktinimo ciklui.
O geriausiu atveju žurnalistai gali prisidėti prie visuomenės švietimo. Nes kai šalies piliečiai prasčiau informuojami, o politikai ir verslininkai – mažiau kontroliuojami, už tai susimoka visa visuomenė. Tyrimai rodo, kad naujienų dykumų gyventojai yra imlesni sąmokslo teorijoms ir propagandai, jiems sunkiau atskirti faktus nuo melagingų pranešimų.
Todėl Amerikoje jau randasi vadinamasis pink slime journalism (Rožinio glitėsio žurnalistika). Šis terminas kilęs iš maisto pramonės ir įvardina mėsos masę, kuri atrodo kaip tikra mėsa, tačiau iš tikrųjų yra menkavertis jos pakaitalas. Pink slime žurnalistika yra toks pat pakaitalas – pigiai pagamintas ir patraukliai pateiktas, kad suklaidintų auditoriją, kokia turinio kilmė ir tikrieji tikslai. Ir tai nėra trumpalaikė, nepavojinga, tuoj praeisianti mada. Ji užgrobia žmonių pasitikėjimą, iškreipia viešąsias diskusijas ir klaidina skaitytojus.
Atlikdama tyrimus Amerikoje supratau, kaip glaudžiai spaudos prieinamumas susijęs su ekonomine gerove. Turtinga Kalifornija dar gali sau leisti išlaikyti laikraščius; kuo toliau nuo Vakarų pakrantės, tuo tai rečiau. Lankydamasi tokiuose regionuose kaip Riversaidas ir San Bernardino apygarda, aiškiai pamačiau, kad dauguma bendruomenių, neturinčių laikraščio, susiduria su didesniais ekonominiais sunkumais nei likusi šalies dalis. Tad Amerika yra susiskaldžiusi į turtinguosius ir vargšus dar ir naujienų prieinamumo aspektu.
Klausiau politinių sprendimų priėmėju, ar esama būdų šiai tendencijai sustabdyti. Atsakymai buvo labai panašūs: taip, naujienų dykumos kelia didelę grėsmę, ne, veiksmingos strategijos, kaip su tuo kovoti, nėra. Ir taip, trampizmas – disfunkcinės viešosios erdvės padarinys.
Tad Amerika yra susiskaldžiusi į turtinguosius ir vargšus dar ir naujienų prieinamumo aspektu.
Tačiau esama ir šviesesnių pavyzdžių. Į pietus nuo Los Andželo leidžiamas laikraštis „Daily Breeze“ gyvuoja nuo 1894 m. ir 2015 m. pelnė Pulitzerio premiją už finansinio skandalo vienoje mokyklų apygardoje atskleidimą. 57 tūkstančių egzempliorių tiražas kol kas leidžia šiam laikraščiui atsilaikyti prieš laikraščių nykimo bangą. O 2007 m. įkurta naujienų organizacija „ProPublica“ rodo, kad Amerikoje šiandien eksperimentuojama su naujais verslo modeliais, kurie galėtų tapti pavyzdžiu ir kitiems.
„ProPublica“ yra pelno nesiekianti tiriamosios žurnalistikos redakcija. Publikacijas apie piktnaudžiavimą valdžia ir sistemos problemas ji dažnai viešina kartu su partneriais, Vokietijoje, pavyzdžiui, tai žurnalas „Spiegel“. „ProPublica“ save laiko alternatyva daugeliui Amerikos leidyklų būdingai klikų generavimo ir taupymo logikai. Kaip pelno nesiekianti žurnalistikos organizacija, redakcija priklauso nuo rėmėjų ir fondų paramos. Tačiau kadangi visi jos rėmėjai yra tik iš Demokratų partijos stovyklos, „ProPublica“ iš esmės nepasiekia skaitytojų, palaikančių Donaldą Trumpą.
Nuo tokio visuomenės susiskaldymo kenčia ir George'as Packeris, su kuriuo taip pat susitikau Los Andžele. Jo tekstai skamba, lyg fiksuotų su išlikimo išbandymu susidūrusios demokratijos akimirkas. Jis išgarsėjo dirbdamas žurnale „The New Yorker“ savo reportažais apie Vašingtono valdžios užkulisius ir tektoninius Amerikos visuomenės poslinkius. Packerio knyga „The Unwinding“, vaizduojanti Amerikos visuomenę nuo aštuntojo dešimtmečio iki mūsų dienų, šiandien daugelio laikoma knyga, kuri tiksliau nei dauguma vedamųjų straipsnių pagavo visuomenės nuotaikas prieš Donaldo Trumpo iškilimą.
Įdomu tai, kad vis mažiau lieka amerikiečių, kurie, kaip George'as Packeris, poliarizacijai pritaikytoje žiniasklaidos aplinkoje ir toliau gintų kompleksišką požiūrį į tikrovę. Savo Niujorko burbule jis susilaukia daug kritikos už tai, kad pats kritikuoja ne tik kraštutinę dešinę, bet ir woke kairę. Tuo metu, kai daugelis kitų balsų Amerikos viešajame diskurse arba vien skambina pavojaus varpais, arba atsidavę cinizmui, jis vis dar tiki argumentuotos diskusijos galimybe.
Kadangi jį itin slegia jo profesijos reikšmės menkėjimas, pastaruoju metu jis atsigręžė į grožinę literatūrą ir parašė romaną: „The Emergency“ yra orveliška susiskaldžiusios Amerikos visuomenės parabolė. Labai rekomenduoju jį perskaityti.
Man, kaip kultūros skyriaus redaktorei, George'o Packerio romanas, aišku, buvo privalomas skaitinys. Mes „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, kultūros skyriaus redakcijoje, taip pat beveik kasdien diskutuojame apie savo vaidmenį, kvestionuojame jį. Ypač daug svarstome apie literatūros kritikos – ir apskritai kritikos – reikšmę bei aktualumą. Raktažodis čia – struktūrinė kaita. Kaip šiandien turėtų atrodyti mūsų darbas, kurio esmė yra kritika, kad jis būtų įdomus, vertas skaityti, teikiantis malonumo ir įtikinamas? Konkurencija išaugo. Internete pilna forumų, tinklaraščių, tinklalaidžių ir socialinių tinklų, kuriuose apie meną, literatūrą ir kultūrą diskutuojama ne mažiau nei mūsų puslapiuose.
Todėl stengiamės meno kūrinius analizuoti jų formos, kalbos ir visuomeninės reikšmės požiūriu ir tai pateikti taip, kad tekstas skatintų mąstyti ir įtikintų. Mūsų redakcijoje įmanoma beveik viskas, tačiau bet kokios veiklos pagrindas yra refleksija. Vien „patinka“ arba „nepatinka“ mums nepakanka.
Juk kultūrinė viešoji erdvė neatsiranda vien dėl to, kad leidyklos išleidžia naujų knygų, knygynai jas parduoda, o mes jas aptariame žiniasklaidoje. Ji gimsta mainantis nuomonėmis, požiūriais ir interpretacijomis. Tai vyksta daugelyje vietų: autorių susitikimuose su skaitytojais, literatūros namuose ar tokiuose festivaliuose kaip šis Nidoje.
Bent jau man atrodo, kad aiškią poziciją turinti, stiprią nuomonę reiškianti vertinamoji kritika nuolatinio medijų triukšmo laikais veikiau dar labiau įgyja svorio. O kultūros puslapiai yra ideali vieta atradimams ir netikėtiems susitikimams, erdvė, kurioje vyksta idėjų ir diskursų derybos, ir scena debatams apie svarbiausius mūsų laikų klausimus.
Ši nuostabi tradicija neturi nutrūkti. Tačiau atsiradus dirbtiniam intelektui ir tokiems kalbos modeliams kaip „ChatGPT“, laikraščių redakcijos susiduria su dar vienu nauju iššūkiu. Viso pasaulio redakcijos svarsto, kokį vaidmenį dirbtinis intelektas ateityje gali ir turėtų atlikti žurnalistikoje. Vargu ar šiandien rastume bent vieną leidinį, kuris neeksperimentuotų su dirbtiniu intelektu. Pagrindiniai klausimai yra šie: kaip skaidriai naudojamas dirbtinis intelektas? Kokių pasekmių tai turi autorystei ir autorinėms teisėms? Ir kaip išsaugoti patikimumą bei žmogaus vykdomą kontrolę?
Iš socialinių tinklų į žurnalistiką jau prasiskverbė ir vadinamieji deepfakes. Jie kelia itin didelį pavojų. Ne todėl, kad tai grubios klastotės, o todėl, kad tai smulkios, įtikinamos manipuliacijos, socialiniuose tinkluose plintančios greičiau nei bet koks jų paneigimas. Ypač pavojingas jų poveikis mūsų pasitikėjimui žiniasklaida. Kai ima cirkuliuoti klastotės, žmonės ima tikėti viskuo, o galiausiai – jau niekuo, ir tai dezinformaciją sustiprina dvigubai.
Vokietijoje taip pat neseniai kilo diskusija dėl demaskuotų dirbtinio intelekto sugeneruotų politikų autorinių straipsni. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ vieną tokį straipsnį pagrįstai pašalino iš savo archyvo, nes šis laikraštis laikosi principo skelbti tik žmonių parašytus tekstus. Yra leidyklų, kurios į tai žiūri kitaip.
Teismai pamažu pradeda suvokti dirbtinio intelekto keliamus pavojus, didėja spaudimas politikams apsaugoti žmones nuo tekstų, vaizdų ir balsų imitacijų. Neseniai net Holivudo Kino meno ir mokslo akademija paskelbė, kad ateityje „Oskarai“ bus skiriami tik tikriems aktoriams, o ne dirbtinio intelekto sukurtoms jų simuliacijoms.
Tai, kaip sėkmingai vystosi demokratijos ir kiek atviros išlieka visuomenės, iš esmės priklauso nuo spaudos būklės. Kaip glaudžiai žurnalistikos nuosmukis susijęs su ekonominio, visuomeninio ir politinio šalies susiskaldymo gilėjimu, aiškiai rodo Amerikos pavyzdys. Laikinai apsistojus Pasifik Paliseide man Thomas Mannas savaime suprantama buvo svarbiu atskaitos tašku. Jo kalbos, skirtos vokiečiams nacionalsocializmo laikotarpiu, yra įtaigus liudijimas, kaip publicistika gali veikti ekstremaliomis aplinkybėmis – kaip opozicinė viešoji erdvė, siekianti įveikti sienas, cenzūrą ir baimę. Kartu jos rodo, kad publicistika gali būti daugiau nei kasdienis aktualijų komentaras – tai ilgalaikis darbas ugdant atsakomybę ir politinę visuomenės savivoką.
Thomas Mannas kalbėjo prieš tylą. Laimei, šiandien gyvename kitokiomis sąlygomis. Tačiau jo raginimai turėtų mus paskatinti niekada to nepamiršti.
Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Žukauskaitė
