Nuo šeštadienio matome konvulsijas pačioje Vokietijos širdyje – Berlyne dešimtys tūkstančių žmonių tapo išpuolio prieš elektros linijas įkaitais. Gaisras sostinėje sukėlė ilgiausią elektros tiekimo pertrauką pokario istorijoje. Žalos mastas toks didelis, kad taisymo darbai šaltą žiemą užtruko dienų dienas. Pasipiktinimas didžiulis, nes incidentas ir vėl apnuogino ilgus metus gerovėje ir taikoje snaudusios šalies silpnąsias vietas.
Tai, kas įvyko Vokietijos sostinėje, buvo ne tik kritinės infrastruktūros egzaminas, bet ir šaižus aliarmo signalas. Jis įspėja, kad sistema yra pažeidžiama, apsauga skylėta. Tuo tarpu valstybės reakcija – pavėluota ir sumišusi.
Berlyne ankstų šeštadienio rytą užsidegė kabelių tiltas, atsakomybę už tai prisiėmė „Vulkano grupe“ pasivadinę kairieji radikalai. Šįkart dėl jų praveržto ugnikalnio nukentėjo 50 tūkst. namų ūkių ir apie 2 tūkst. įmonių pietvakariniuose miesto rajonuose. Dešimtys tūkstančių žmonių valandų valandas ir net dienų dienas liko be elektros, šildymo, komunikacijų. Ligoninės dirbo įjungusios avarinius generatorius, teko evakuoti senelių namus. Verslai skaičiavo nuostolius, o dalis gyventojų jautėsi palikti likimo valiai. Evakuacijos centrai buvo neparuošti. Informacija plaukė vėlai, dažnai – tik skaitmeniniu formatu, kuris žmonėms be elektros buvo tiesiog bevertis.
Praėjus trims dienoms po išpuolio tyrimą perėmė Federalinė generalinė prokuratūra, keliami įtarimai dėl antikonstitucinio sabotažo, narystės teroristinėje organizacijoje, padegimo ir viešųjų įmonių veiklos sutrikdymo.
Šis incidentas – priminimas ne tik Vokietijai, bet ir Lietuvai: saugumas prasideda nuo kabelio, nuo tilto, nuo atsarginio generatoriaus. Taip pat ir nuo krizės plano, gebėjimo greitai reaguoti į sprogimą, gaisrą ar svetimą balioną. Vokietijos politikams dabar tikrai praverstų, atleiskite už žodžių žaismą, elektrošokas.
Kuo baigsis šis tyrimas, dar neaišku, nes, deja, ne kartą jau panašių išpuolių kaltininkai liko nenubausti. Nemaloniai kirba klausimas: kas būtų, jei tai būtų ne radikalų grupelės, o priešiškos valstybės, tarkime, Rusijos, koordinuota operacija? Jei vienas pažeistas kabelių tiltas gali paralyžiuoti didelę dalį milijoninio miesto, tai įsivaizduokime, kas nutiktų įvykus kelioms sinchroninėms atakoms. Ar Berlynas – o kartu ir vis dar galingiausia Europoje norinti būti valstybė – tam pasiruošę? Šiuo metu atsakymas yra nemaloniai aiškus: ne, nepasiruošę.
Ekspertai jau metų metus kartoja, kad infrastruktūra yra per atvira, per mažai saugoma, per menkai dubliuota. Dalis schemų, kuriose pavaizduotos svarbiausios kritinės infrastruktūros linijos, vis dar viešai prieinamos. O politikai murkdosi diskusijose, nerodo politinės valios nusistatyti prioritetus ir priimti sprendimus. To įrodymas – Bundestago kabinetuose dar nuo buvusios Šviesoforo Vyriausybės laikų kelerius metus stringantis Kritinės infrastruktūros objektų apsaugos įstatymo pritaikymas prie Europos Sąjungos direktyvos.
Šis incidentas – priminimas ne tik Vokietijai, bet ir Lietuvai: saugumas prasideda nuo kabelio, nuo tilto, nuo atsarginio generatoriaus. Taip pat ir nuo krizės plano, gebėjimo greitai reaguoti į sprogimą, gaisrą ar svetimą balioną. Vokietijos politikams dabar tikrai praverstų, atleiskite už žodžių žaismą, elektrošokas. Tas, kuris reanimuotų sustingusią politiką, pagaliau priverstų ją atgauti pulsą ir suvokti, kad kritinės infrastruktūros apsauga nėra biurokratinė detalė, kalba eina apie valstybės gyvybines funkcijas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
