Gendantis šviesoforas erzina. Tačiau keliai be jų gali kelti dar didesnę įtampą. Būtent jos netrūksta Vokietijos politiniame autobane, kur prieš metus buvo išjungta vadinamoji Šviesoforo koalicija. Ją pakeitęs juodai raudonas konservatorių ir socialdemokratų dvivietis bolidas sunkiai rieda į priekį, nuolat kyla grėsmė nuvažiuoti į griovį.
Pernai gruodžio 6-ąją, kai pasaulis bandė atsigauti po žinios, kad Donaldas Trumpas išrinktas JAV prezidentu, driokstelėjo dar ir Vokietija. Tuometis kancleris socdemas Olafas Scholzas pranešė, kad žlugo trinarė valdančioji koalicija, kurią sudarė raudonieji socialdemokratai, geltonieji liberalai ir žalieji.
Šios metinės Vokietijoje buvo išnaudotos šviesoforo palyginimui su dabartine valdžia, atlikta tam tikra juodai raudonų valdžios vežėčių techninė apžiūra, įvertinta, ar jos gali toli nuvažiuoti. Išvada: koalicijos būklė kritinė. Dar per gegužę vykusius kanclerio rinkimus valdžios bolidas buvo gerokai aplamdytas. Tąkart konservatorių Friedrichą Merzą į kanclerius įšventinti pavyko tik iš antro karto. Koalicija sugebėjo pajudėti iš vietos, tačiau trasoje ji susiduria su daug kliūčių.
Konfliktų tarp koalicijos partnerių ir partijų viduje kilo dėl laužomų priešrinkiminių pažadų, kaip antai: skolų stabdžio išjungimo, bridimo į milžiniškas skolas ir nesutarimo, kaip teisingai išleisti milijardus, kaip vykdyti žūtbūtines socialines reformas. Ką jau bekalbėti apie išsiskiriančias nuomones dėl to, kaip elgtis su Ukrainą užpuolusia Rusija bei stiprinti savo šalies gynybą. O kur dar skirtingas požiūris į kovą su klimato kaita ar griežtinamą migracijos politiką. Sprendimai atidėliojami, reformos stringa, konfliktų ir politinio keršto akcijų daugėja. Net ir pozityvioje šviesoje kurį laiką buvę ministrai murkdosi konfliktuose.
Vaizdas niūrus, trūksta šviesoforo. Ne to, prieš metus išjungto, bet reikia bent jau orientacinių signalų – žalios šviesos būtinoms reformoms, raudonos – aiškiai apibrėžtoms rizikoms ir AfD sustabdymui.
Apklausose populiarumu nepralenkiamam gynybos ministrui Borisui Pistoriusui nepavyksta be trikdžių stiprinti Bundesvero, jau kalbama, kad šio politikos vilko dantys atšipo. Į tarptautines arenas lyg ir solidžiai sugrįžusios Vokietijos užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulis žadėjo vienu balsu kalbėti su kancleriu, bet neišlaikė šio egzamino pasisakydamas apie nuo karo bėgusių migrantų grąžinimą į Siriją. Konfliktus vos spėjančiam gesinti kancleriui Merzui vis dažniau prikišamas jo pirmtako Scholzo neryžtingumas. O reitingai kalba patys už save – Merzas ir jo kabinetas visuomenės apklausose pasiekė istorines žemumas.
Vis dažniau susidaro įspūdis, kad ši valdžios mašina nėra nauja, tiesiog iš trivietės perdaryta į dvivietę ir perlakuota naujomis spalvomis. Važiuoja ji taip buksuodama kaip ir trispalvė. Šviesoforo išjungimo metinės verčia įžiebti avarinius žibintus ir surikti: atsargiai – važiuojate įjungę neteisingą pavarą, pasirinkę nesaugų greitį, pataikote į pavojingas pirmtakų paliktas provėžas.
Dabartinei valdančiajai koalicijai apibūdinti, deja, tinka šis kelio ženklas – raudonas trikampis su juodu šauktuku, žymintis pavojingą kelio ruožą. Būtent čia atsidūrė Vokietija – pavojingame kelio ruože. Kylančiomis spūstimis pasinaudoja ne kas kitas, o vis raumenis auginanti ekstremalia pripažinta radikali dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Šios partijos reitingai skirtingų apklausų duomenimis jau susilygino ar net pralenkė palaikymą krikdemams, siekia apie 25 proc.
Vaizdas niūrus, trūksta šviesoforo. Ne to, prieš metus išjungto, bet reikia bent jau orientacinių signalų – žalios šviesos būtinoms reformoms, raudonos – aiškiai apibrėžtoms rizikoms ir AfD sustabdymui.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
