Šiandienos skuba besąlygiškai pritarti Donaldo Trumpo inicijuotai karinei iniciatyvai „Maritime Freedom Construct“ reikalauja ne emocinio užtaiso, o šaltos valstybinės analizės. Būtina įsisąmoninti, kad tarpvalstybinėje politikoje, ypač galingųjų sunkiasvorių ringe, tokia valiuta, kaip „padėka už lojalumą“ mažiesiems, tiesiog neegzistuoja.
Tai iliuzija, kuria esame neretai maitinami politinių idealistų. Esu įsitikinęs, kad mūsų saugumo pamatas pirmiausia yra Europa, nes bet kokia agresija mūsų atžvilgiu tiesiogiai palies Europos Sąjungos „kūną“, o „užjūris“ visais laikais – tiek geografiškai, tiek, kaip rodo pragmatiška istorija, politiškai – liks „už jūrų“. Jo interesai yra globalūs, o mūsų – egzistenciniai ir pirmiausia europiniai.
Žvelgiant į mūsų artimiausią kaimynystę, dėl kvietimo dalyvauti šioje karinėje iniciatyvoje matome labai aiškius signalus. Lenkija, turinti vienus galingiausių karinių pajėgumų regione, ir Vokietija, kurios brigados dislokavimo Lietuvoje mes taip siekiame, šiuo klausimu elgiasi kur kas santūriau. Abi šios valstybės savo teritorijose turi solidų JAV karinį kontingentą, tačiau jos neskuba aklai nerti į šią avantiūrą. Jos supranta, kad strateginė partnerystė su Vašingtonu neatleidžia nuo pareigos ginti savo pačių ir bendrus Europos interesus. Mes džiaugiamės tūkstančiu JAV karių savo žemėje, tačiau nepagalvojame, kad karine prasme šis kontingentas gali tapti tam tikru skydu, o gali likti tik pasyviu stebėtoju, nes sprendimas dėl jų aktyvavimo priimamas ne Vilniuje ar Briuselyje, o išskirtinai per JAV nacionalinių interesų prizmę Vašingtone.
Šiame fone stebina šalies vadovo politinis skubotumas. Viešai deklaruodamas paramą ir asmenines nuostatas dėl prisijungimo prie minimos karinės iniciatyvos dar iki bet kokio oficialaus svarstymo, Prezidentas demonstruoja tam tikrą institucinį neatsakingumą. Toks skubotas „taip“ ne tik apsunkina objektyvų klausimo vertinimą valstybės viduje, bet ir įstumia Lietuvą į itin komplikuotą padėtį tarptautinėje erdvėje. Jei Seimas, įvertinęs visas rizikas, nuspręstų nepritarti šiai iniciatyvai, Lietuva atsidurtų kvailio vietoje: būtų tiek nuviltas Vašingtonas, tiek dar labiau sugluminti partneriai Europoje.
Tie partneriai šiandien demonstruoja stebėtiną vienybę. Šį vakarą matome ryškią diplomatinę prarają: didžiosios Europos Sąjungos valstybės – Prancūzija, Vokietija, Ispanija ir Italija – griežtai atsiribojo nuo šios operacijos karinio segmento, o Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Kaja Kallas tiesiai konstatavo, kad tai nėra „Europos karas“. Lietuva de facto liko vienintelė Europos Sąjungos valstybė, bėganti prieš visą Europos politinį traukinį ir eilinį kartą demonstruojanti, kad esame „JAV forpostas Europos Sąjungoje“. Mes rizikuojame patekti į politinę izoliaciją Europos viduje būtent tada, kai mums labiausiai reikės vieningo bloko paramos.
Viešai deklaruodamas paramą ir asmenines nuostatas dėl prisijungimo prie minimos karinės iniciatyvos dar iki bet kokio oficialaus svarstymo, Prezidentas demonstruoja tam tikrą institucinį neatsakingumą.
Sprendimas siųsti Lietuvos karius į karinę misiją kitame pasaulio krašte negali būti vienasmenis gestas. Pagal Lietuvos Konstituciją, tai – bendros atsakomybės klausimas, kuriam būtina Seimo aprobacija. Šiandien Seimo atsakomybė ir politinis stuburas tampa lemiamu veiksniu. Tautos atstovai privalo suvokti, kad jų balsas nėra tik pritarimas Prezidento ambicijai ir nuostatoms – tai sprendimas dėl valstybės strateginės krypties. Belieka viltis, kad svarstymas Seime nebus tik paprastas formalumas, o taps rimtais debatais: ar mes tikrai norime rizikuoti vienybe su kaimynais dėl politinio pažado (gal net menamo), kurio vertė už vandenyno gali išblėsti kur kas greičiau, nei Lietuvoje pasirodys vokiečių brigada, kurią šiandien kai kas linkęs idealizuoti kaip galutinį saugumo garantą, pamiršdamas, kad be politinio sutarimo pačioje Europoje net ir brigados lieka tik simboliais.
P. S. Šio ryto naujienos iš Vašingtono apie stabdomą operaciją „Epinis įniršis“ tik patvirtina straipsnio pagrindinę mintį: vienašališki geopolitiniai sprendimai dažnai yra diktuojami vidinės JAV politikos terminų (kaip 60-ies dienų Kongreso saugiklis), o ne ilgalaikių sąjungininkų interesų. Tai dar vienas priminimas, kad Lietuvos skuba lojalumą įrodyti veiksmais, kurių atsisako net jų iniciatoriai, yra rizikinga strategija.
Tai pamoka tiems, kurie ragino Lietuvą „šokti į ugnį“ kartu: didžiosios galios savo šachmatų lentas susilanksto greitai, o mes su savo vienašališkais įsipareigojimais galime likti stovėti tuščioje aikštelėje, praradę pasitikėjimą Europoje.
