Vienoje seniausių Londono parduotuvių „Fortnum & Mason“ galima įsigyti kvapųjį vandenį, kuris pavadintas „Nida“. Kvepalų leidėjas Nickas Stewardas, vos tik palydėjęs į rinką riboto kiekio leidimą, per pirmą savaitę pardavė daugiau nei 300 flakonų. Kuo čia dėtas Kuršių nerijos miesto vardas?
Neakivaizdžiai su britų nišinės parfumerijos „Gallivant“ įkūrėju ir leidėju N. Stewardu galima susipažinti vienoje seniausių Londono parduotuvių „Fortnum & Mason“, kurią dar 1707-aisiais istorinėje Pikadilio gatvėje, šalia Karališkojo parko (vėliau, 20 a. pradžioje, netoliese buvo pastatytas ir „Ritz“ viešbutis), įkūrė anglų verslininkai Williamas Fortnumas ir Hughas Masonas ir kuri iki šiol tiekia maisto produktus bei naminius gaminius Didžiosios Britanijos karališkajai šeimai bei jos aplinkai. Karališkąjį tiekėjo statusą turinti vieta, kurią virš įėjimo puošia laikrodis su dviem skulptūromis (Fortnumo ir Masono), yra tapusi dar vienu Londono aristokratijos simboliu.
Būtent čia galima įsigyti kvapųjį vandenį „Nida“, kurį šią vasarą galės užuosti ir Nidoje atostogaujanti Lietuvos publika.
Nors Jungtinė Karalystė – ne Prancūzija ar Italija, kad garsėtų vietine aukštosios parfumerijos įvairove, geras tuzinas nišinių vardų vis dėlto neišvengiamai paminėtini. Tarp jų – ir „Jo Malone London“, ir „Penhaligon`s“, kurie įkurti dar 1870 m., jungiantys Viktorijos laikų paveldą ir šių dienų modernybę; negana to, šio prekių ženklo autorius – iš Kornvalio kilęs Williamas Penhaligonas, kūrybiniu įkvėpimu laikęs turkiškos pirties kvapus.
Dar verta paminėti „Miller Harris“, įkurtus 2000-aisiais, taip pat „BeauFort London“, kurių savininkas – Leo Crabtree, buvęs „The Prodigy“ būgnininkas ir rašytojas, apsėstas kvapo, kaip atminties nešėjo, idėjos. O štai Sarah McCartney, buvusi rašytoja ir „Lush Times“ redaktorė, tapo ir parfumerijos ženklo „4160 Tuesdays“, kaip kūrybinio projekto, leidžiančio jai eksperimentuoti su kvapais už komercinės parfumerijos ribų, autore. Pavadinimas reiškia apytikslį skaičių antradienių, kuriuos žmogus pereina per gyvenimą, ir simbolizuoja laiką, kurį verta išnaudoti teikiant džiaugsmą bei atkuriant kvapius prisiminimus. „4160 Tuesdays“ kvapai yra netradiciniai, žaismingi ir sukelia emocinių ar literatūrinių vaizdinių.
Prekių ženklas „Boadicea the Victorious“ buvo sumanytas 2008-aisiais garsaus britų plaukų stilisto Michaelo Boadi – jis siekė sukomponuoti tokią kvapų kolekciją, kuri perteiktų drąsą ir britišką paveldą. Pavadinimas „Boadicea“ (Boudica) – tai aliuzija į garsiąją senovės britų karalienę, pasipriešinusią Romos imperijai. „Ormonde Jayne“ – britų prabangių kvepalų namai, žinomi dėl itin rafinuotų kvapų, jungiančių Vakarų parfumerijos meistrystę ir retus ingredientus iš viso pasaulio. Šio prekių ženklo, gimusio Londone 2002 m., autorė – Linda Pilkington. Ji pradėjo karjerą kurdama žvakes ir kvapus privatiems užsakovams, tarp jų – mados namams „Chanel“. Jos aistra unikaliems kvapams peraugo į „Ormonde Jayne“ – parfumeriją, jungiančią britišką eleganciją su egzotiškais komponentais.
Taigi šiame kontekste svarbi vieta tenka ir N. Stewardo kūriniui – nišinės parfumerijos namams „Gallivant“ su jo Lietuvoje išjaustu aromatu „Nida“.
– Nickai, tai ir pradėsiu nuo kvapiojo vandens „Nida“: kaip šis Kuršių nerijos vardas atsirado jūsų olfaktoriniame žemėlapyje?
– Turėčiau pradėti kalbėti apie savo meilę Lietuvai. Čia lankausi gal jau penktą ar šeštą kartą ir beveik niekada neaplenkiu Nidos. Nuo jaunystės gyvenu šiaurinėje Londono dalyje su autentiškai išlikusia Viktorijos laikų architektūra – Islingtone. Mano namo kaimynė buvo iš Lietuvos kilusi pianistė, Londono karališkosios muzikos akademijos profesorė Sulamita Aronovsky (Kaporaitė-Žiūraitienė). Ji buvo gimusi Kaune 1929 m., neįsivaizduoju, kokiu būdu jai pavyko įveikti geležinę Sovietų Sąjungos uždangą ir 1971-aisiais atvykti į Londoną. Į amžinybę ši muzikė iškeliavo sulaukusi garbingų 93-ejų, 2022-aisiais.
Turbūt nesu sutikęs tvirtesnio charakterio moters nei Sulamita. Vaikų ji neturėjo ir senatvėje, bėgdama nuo vienišumo, mėgdavo pasikalbėti su kaimynais. Ši moteris su tokia išskirtine meile man pasakodavo apie Kauną ir Kuršių neriją, kad neaplankyti Lietuvos tiesiog negalėjau. Juo labiau kad šios pianistės dėka susipažinau su dar keliais Londone gyvenančiais lietuviais, kurie taip pat skatino pamatyti jūsų šalį.
Nida, kurią išvydau pirmą kartą 2012-aisiais, mane užbūrė savo itin natūraliu paprastu grožiu, šiltu kopų smėliu ir šviesa: pirmas žodis, kurį čia atvykęs išmokau, buvo „miškas“. Paskui – „smėlis“, „kopos“, „tyla“, „gintaras“, „arbata“, „ačiū“, „gandras“... Dar labiau nustebau sužinojęs, kad 19 a. Nidoje vasaromis veikdavo dailininkų kolonija, o 20 a. pirmoje pusėje čia tris vasaras gyveno Thomas Mannas. Tad ar bereikia daugiau įkvėpimo, kad realizuočiau parfumuoto vandens „Nida“ idėją?
Nida, kurią išvydau pirmą kartą 2012-aisiais, mane užbūrė savo itin natūraliu paprastu grožiu, šiltu kopų smėliu ir šviesa: pirmas žodis, kurį čia atvykęs išmokau, buvo „miškas“.
Tai – arbatos ir gintaro aromatas, sukurtas jaunos Paryžiaus parfumerės Soizic Beaucourt. Kvapas, primenantis šilto kopų smėlio pojūtį, atsiveria mandarinų, kardamono ir smilkalų mišiniu, o širdyje – arbata, alyvos, jazminai, našlaitės, vilkdalgiai ir saulėgrąžos. Pagrindinės natos – kedrai, pačiuliai, samanos, tolu balzamas ir gintaro akordas – suteikia šiltą ir žemišką dvelksmą. Ir visa ši magija sutelkta flakone, kurį puošia šokančių pilkųjų gervių iliustracija.
– Kokiomis aplinkybėmis patekote į parfumerijos pasaulį?
– Tiesiog nusišypsojo sėkmė, nes niekada nemaniau, kad likimas padovanos būtent šią sritį. Gimiau Londone, viename Škotijos universitetų studijavau arabų, persų ir prancūzų kalbas. Ir maniau, kad visą gyvenimą būsiu atsidavęs lingvistikai. Nors... niekada nenorėjau būti vertėju – šis amatas atrodė labai sausas, varginantis ir monotoniškas. Taigi nebuvo lengva, tačiau mano perpetuum mobile visada buvo smalsumas – jis mane iki šiol lydi, todėl amžino keliautojo instinktas yra tarsi užprogramuotas, o gal ir atėjęs kartu su genais.
Šeimoje, kurioje augau, galėjome kalbėti ne tik gimtąja anglų, bet ir prancūzų kalbomis, namuose visada skambėjo klasikinė muzika, kuri, mano galva, ugdė visapusišką jautrumą – visų penkių pojūčių, pridedant dar ir šeštąjį – intuiciją. Šiandien man jau daugiau nei akivaizdu: muzika ir parfumerija turi tamprų ryšį ir veikia kaip broliai dvyniai. Juk ir natas rašantis kompozitorius, ir formules kuriantis parfumeris naudojasi tam tikra klaviatūra, vadinamaisiais vargonais, tik kvepalų kūrėjo instrumentas – olfaktoriniai vargonai. Kita vertus, kelių kalbų mokėjimas ne tik žadino smalsumą pažinti pasaulį, bet ir buvo vienu iš faktorių, atvėrusių duris į parfumerijos žemę.
Kai iš Londono atvykau į Paryžių, man buvo 22-eji. Tada įsidarbinau viename mados butike. Sykį čia apsilankė vienas klientas ir pasakė: „Matau, esi gabus ir išsilavinęs vaikinas, kodėl dirbi šį drabužių pardavėjo-konsultanto darbą?“ Pasirodo, tai buvo žmogus iš gana globalios grožio ir parfumerijos produktų kompanijos „Puig“, kuri po savo sparnu yra priglaudusi tokius prekių ženklus, kaip „Paco Rabanne“, „Byredo“, „Carolina Herrera“, „Dries Van Noten“, „Jean-Paul Gaultier“, „Nina Ricci“, „Penhaligonʼs“, „Christian Louboutin“... Pakviestas kaip rinkodaros specialistas į „Puig“, dirbau su daugybe parfumerijos prekių ženklų, susipažinau su legendiniu katalonų kilmės parfumeriu Rosendo Mateu, išdirbusiu šioje kompanijoje daugiau nei penkiasdešimt metų, ir tik išėjęs į pensiją jis atidarė savo vardinius parfumerijos namus (2017 m.), tačiau neilgai jais džiaugėsi – po ketverių metų iškeliavo į Amžinybę...
– Tačiau bene turtingiausios patirties esate sukaupęs, dešimtmetį dirbdamas aukštosios parfumerijos namuose „L'Artisan Parfumeur“.
– Jie buvo nišinės parfumerijos pionieriai. Šiuos namus 1976-aisiais atidarė chemikas ir farmacininkas Jeanas François Laporte'as, itin ekscentriška, vizionieriška ir charizmatiška asmenybė. Sakoma, kad prekės ženklas atsirado iš pokšto, kai šio kvepalų kūrėjo draugas paprašė jo pasinaudoti savo chemijos išsilavinimu ir sukurti bananų kvapo kvepalus, kuriuos būtų galima dėvėti su bananų spalvos kostiumu lankantis garsiame anuomet Paryžiaus kabarete „Folies Bergère“. Po poros metų „L'Artisan Parfumeur“ jau turėjo savo kultinius nišinius kvepalus „Mûre et Musc“ (Gervuogė ir Muskusas). Laikui bėgant, kompanija išgyveno daug įvairių pokyčių, 1982-aisiais Jeanas François Laporteʼas juos pardavė, tačiau vardas ir konceptas išliko, o patys namai neišnyko iš olfaktorijos žemėlapio, tik, tiesa, šiandien – jau kaip „Puig“ nuosavybė (nuo 2015 m.).
Vienu metu man buvo patikėtos kūrybos direktoriaus pareigos šiuose parfumerijos namuose, ir didžiausiu gyvenimo lobiu laikau pažintį su parfumeriu Bertrandu Duchaufouru, dirbusiu čia nuo 2008 iki 2015 m. Drąsiai jį vadinu mūsų epochos kvepalų genijumi. Po vienu stogu priešais Luvro muziejų buvo ir butikas, ir studija (antrame aukšte) ir šalimais – Bertrando laboratorija.
Kad ir kokio įmantraus dizaino suknelė kabėtų butiko vitrinoje, bet kuriuo atveju ji turi būti dėvima. Šią taisyklę taikau ir kvapų pasauliui.
Tiesa, jo olfaktoriniai vargonai stovėjo toje pačioje erdvėje, kur dirbau aš. Taigi gyvai stebėjau, kaip parfumerio rankose gimsta nauji aromatai. Kita vertus, „L'Artisan Parfumeur“ buvo avangardinis prekių ženklas, tad ne mums reikėjo prisitaikyti prie diktuojamų parfumerijos madų, o mes jas diktavome. Todėl didesnės kūrybinės laisvės (o sykiu ir atsakomybės!) negalėjo ir būti.
Nereikėtų pamiršti dar vieno niuanso: aš buvau anglas Paryžiuje, kur mados ir grožio pasaulyje labai ilgai veikė tam tikri bendravimo kodai, veikė tų kodų psichologija. Labai gerai perpratau ir perėmiau vieną prancūzų bruožą – besąlygiškai gerbti tai, kas paveldėta iš tėvų ir protėvių.
Mes, anglai, mažiau turime sentimentų praeičiai, ją vertiname racionaliau ir pragmatiškiau, palikdami tik tai, kas naudinga mūsų dienoms. Labai dažnai iš savo naujų klientų girdžiu: „Ah, o aš maniau, kad „Gallivant“ – prancūzų prekių ženklas...“ Tai įžvalgus pastebėjimas, kad šiuo metu esu veikiamas dviejų kultūrų. Juo labiau kad visos natūralios žaliavos į mano laboratoriją Londone atkeliauja iš Graso.
– Ar būtent globalizacija, kai 2015-aisiais „L'Artisan Parfumeur“ buvo parduotas ispanų kompanijai „Puig“, paskatino jus imtis privataus nišinio butikinio verslo?
– Greičiausiai – taip. Nes dirbti megakompanijose, kai parduoti kvepalus darosi tas pats, tarsi parduotum naftos produktus, – taigi toks struktūrizuotas kelias ne man. Juk vis dėlto iš prigimties jaučiu, kad noriu būti tuo „kažkuo“, kas yra tarp kūrėjo ir pardavėjo. Todėl mano atsisveikinimas su „L'Artisan Parfumeur“ kėlė daug nostalgiškų, gražių emocijų, jaučiausi itin prisirišęs ir ištikimas – kaip prie savo šeimos.
Tada, prieš dešimtmetį, man buvo keturiasdešimt ir aš pats sau pasakiau: „Nickai, metas tau išlįsti iš šešėlio.“ Grįžau į Londoną ir pajutau, kad nišinės parfumerijos rinkoje esu beveik vienas: „Jo Malone London“ yra nupirkta amerikiečių kompanijos „Estée Lauder“, „Penhaligon's“ – ispanų koncerno „Puig“ kišenėje... Taigi ant rankų pirštų galima suskaičiuoti, kiek nišinės parfumerijos namų ar studijų veikia Londone.
Mano leidžiamuose aromatuose turi derėti smalsaus anglo keliautojo ir sėslesnio konservatyvaus prancūzo ar italo, kurie „maitinasi tarsi patys iš savęs, iš savo sukauptos kultūros“, dvasia.
Jau beveik dešimt metų esu laisvas ir nepriklausomas, neslėpsiu, laisvė kainuoja, kartais ir labai nemenkai, ypač kai matai, kad kiti nedideli parfumerijos namai šliejasi prie stambių kompanijų ir finansiškai, atrodo, jaučiasi saugesni, o tie, kurie to nedaro, po dvejų trejų metų paprasčiausiai išnyksta. Tačiau... Nebūtinai...
Kurdamas „Gallivant“ koncepciją, visada laikausi minties, kad būsimus kvepalus turi pajausti ir suprasti ne saujelė mano draugų (tai jau būtų ultra niša), o dažnas pasaulio pilietis, kuriam vienas ar kitas aromatas iš pasąmonės ištrauktų bent keletą individualios patirties subrandintų prisiminimų, refleksijų ar asociacijų. Kad ir kokio įmantraus dizaino suknelė kabėtų butiko vitrinoje, bet kuriuo atveju ji turi būti dėvima. Šią taisyklę taikau ir kvapų pasauliui.
Pasklidusiuose kvepaluose turi jausti ir klasikos šleifą, ir jos tamprų sąlytį su moderniuoju gyvenimu. Idealu, kai užuodžiu „Dior Eau Sauvage“, kurį dar 1966-aisiais sukomponavo Edmondas Roudnitska, o sykiu mano šnerves paglosto koks nors kelionėse po pasaulį plūstelėjęs aromatas. Arba – kiek jėgos turi Jacques`o Guerlaino iškart po Pirmojo pasaulinio karo (1919 m.) sukurti „Mitsouko“, kuriuose dera švelnumo ir tradicinio vyriškumo natos – nuo bergamočių, rožių, jazmino iki ąžuolo samanų ir pačiulių. Mano leidžiamuose aromatuose turi derėti smalsaus anglo keliautojo ir sėslesnio konservatyvaus prancūzo ar italo, kurie „maitinasi tarsi patys iš savęs, iš savo sukauptos kultūros“, dvasia.
– Tai štai kodėl jūsų įkurtuose „Gallivant“ parfumerijos namuose matau kelionių ženklus – ant flakonų užrašytus miestų pavadinimus: kiekvienas buteliukas – tai tarsi dedikacija konkrečiam pasaulio miestui.
– Kelionių alkis man nenuslūgsta, sulaukus net ir penkiasdešimties. Todėl tokių buteliukų – jau septyniolika. Kvapai ir kelionės – man nedalomas vienis. Ir pats didžiausias įkvėpimas, kurį kartais ne taip jau lengva perteikti parfumeriui, kad šis sukomponuotų ir flakonuose įkalintų mano kelionėse per kvapus ir žmones patirtą emociją. Yra du dalykai gyvenime – tai aromatai ir kelionės, kurie leidžia pabėgti nuo kasdienybės, rutinos, o gal kartais ir nuo paties savęs. Išlaisvinant savo identitetą. Kelionių linija labai pasiteisino koronaviruso pandemijos metu, kai žmonės negalėjo geografiškai niekur judėti, todėl, įsigiję kvepalus internetu, jie keliaudavo savo sužadintos vaizduotės galia.
Įkūręs savo prekių ženklą, stengiuosi palaikyti gana asmenišką santykį tiek su platintojais, tiek su klientais. Štai kodėl savo studijoje į kiekvieną skambutį ar elektroninį laišką stengiuosi atsakyti asmeniškai, internetinėje svetainėje nėra anoniminio konsultanto – kad ir kaip būtume priklausomi nuo išmaniųjų technologijų ir dirbtinio intelekto, vis dėlto kvepalų industrijoje turi egzistuoti ir dominuoti realus pasaulis su vaizdo, kvapo ir lytėjimo pojūčiais.
– Kaip apibūdintumėte savo bendradarbiavimą su parfumeriais, dar kitaip vadinamais „nosimis“?
– Kai tik atidariau „Gallivant“, daug kelionių idėjų patikėjau savo amžininkei parfumerei Karine Chevallier – su ja susipažinau dar dirbdamas „L`Artisan Parfumeur“, visada žavėjausi jos subtiliai išraiškingomis kompozicijomis, tad jos dėka mano parfumerijos namuose gimė tokie aromatai, kaip „London“, „Istanbul“, „Tel Aviv“, „Berlin“, „Los Angeles“ ir „Buenos Aires“. Stengiuosi bendradarbiauti su tais žmonėmis, kuriuos jau pažįstu, su kuriais galiu susikalbėti iš pusės žodžio ir kuriais galiu pasitikėti.
Tarkime, kvapusis vanduo „Los Angeles“ buvo sukurtas labai spontaniškai: lankiausi šiame mieste ir stebėjau saulėlydį, nuspaudžiau keletą kadrų mobiliuoju telefonu ir nusiunčiau Karine. Pasigėrėjusi ji iš karto parašė, kad jau beveik žinanti, kokia turėtų būti kvepalų kompozicija. Tačiau reikli savo amatui parfumerė užtruko net ketverius metus, kad eukaliptai, kvapieji šalavijai, mandarinai, ananasai derėtų su narcizais tuberozomis, muskusu ir heliotropais.
Nesu iš tų parfumerijos leidėjų, kurie „nosis“ skatintų sukomponuoti kažką labai panašaus į tai, kas rinkoje yra tapę bestseleriais. Vienas dažniausiai pastaruoju metu kopijuojamų ar replikuojamų produktų – tai Franciso Kurkdjiano „Baccarat Rouge“, o prieš gerą dešimtmetį tokią populiarumo poziciją turėjo „Frederic Malle Portrait of the Lady“, tačiau niekada savo aromatų paletėje nenorėčiau turėti kažko panašaus į tai, kas „ant bangos“, nes ji labai greitai nuslūgsta. Nieko nėra geriau už baltą popieriaus lapą. Nišinei ar aukštajai parfumerijai neturėtų galioti greitosios mados dėsniai.
Niekada savo aromatų paletėje nenorėčiau turėti kažko panašaus į tai, kas „ant bangos“, nes ji labai greitai nuslūgsta. Nišinei ar aukštajai parfumerijai neturėtų galioti greitosios mados dėsniai.
Bene paradoksaliausiai susiklostė bendradarbiavimas su iš Vestfalijos kilusiu vokiečių parfumeriu Ralfu Schwiegeriu. Tai – asmenybė, kurios talentą jau vertinu nuo seno. Pirmiausia, atsitiktinai susitikę, mudu tapome geri draugai. O mudviejų keliai susikirto Niujorke, vienos šventės metu. Kai susitikome aš jo neatpažinau, tiesiog kalbėjau kaip su nepažįstamu žmogumi, kol pagaliau supratau, kad priešais mane – pirmo ryškumo kvepalų kūrėjas, autorius tokių kūrinių, kaip „Mugler Womanity“, „Hermès Eau des Merveilles“, „Atelier Cologne Orange Sanguine“, „Yves Saint Laurent Baby Doll“, „Frederic Malle Lipstick Rose“. Būtent Ralfas, sukomponavęs aromatą „Bukhara“, taikliai perteikė mano įspūdžius iš šio nepaprasto Vidurinės Azijos miesto.
Buchara – tikras perlas karūnoje, magiška vieta. Amatininkų miestas, architektūros stebuklas, graži ir sena tautų kryžkelė ir lydymosi katilas. Istoriškai Šilko kelias (tarp Europos ir Rytų Azijos) buvo nutiestas, galima sakyti, ant prieskonių, kurie buvo naudojami ir kaip pagardai, ir kaip dažai, ir kaip kvepalų pamatinės natos, o kur dar medvilnės laukai, sausringa žemė, atgaivinama drėkinimo kanalais. Sausos ir griūvančios miesto sienos...
Trečias vardas, kurį norėčiau paminėti, – tai italas Luca Maffei. Tiesiog net neabejojau, kad būtent jis gali tiksliausiai atspindėti flakono turinyje mano neapolietiškus įspūdžius ir pajautimus. Man patinka „il dolce far niente“ (nieko neveikimo saldumas) idėja. Apsilankyti Neapolyje – tai visada priversti širdį plakti greičiau ir pasijusti gyvam... Tai vieta su triukšminga, pulsuojančia dvasia, bažnyčių žvakėmis, dūmais, smilkalais, siaurų, vingiuotų gatvelių tamsa, aplinkui džiūstančiais skalbiniais. Išblukusi didybė, dekadanso dvelksmas. Ir visa tai – su bergamotėmis, kardamonu, vetiverijomis, pačiuliais, agarmedžiais – viename buteliuke – „Naples“.
– O ar galėtumėt vienu kvapu apibūdinti kiekvieną iš jūsų lankytų miestų?
– Abu Dabis – tai šafranas, Berlynas – vetiverijos, Gdanskas – ambra, Londonas – rožės, Los Anželas – tuberozos, Stambulas – mira, Doha – agarmedžiai, Nida – gintaras, Tel Avivas – jazminai, Buchara – vilkdalgiai, Neapolis – Kalabrijos bergamotės, Buenos Airės – tonka pupelės, Bruklinas – magnolijos...
