Lietuvos žurnalistika išgyvena ekstremalų laiką. Politikai gerai supranta, ką gali nepriklausoma žiniasklaida, todėl dažnai ji jiems neparanki ir nereikalinga, jie mėgina ją užspausti, įbauginti ir apeiti. Tačiau iš visuomenės kyla vis didesnis skaidrumo poreikis ir į tyrimus bei nusižengimų viešinimą įsitraukia ne tik tradicinė, bazę turinti žiniasklaida, bet ir nepriklausomos, nedidelės žiniasklaidos organizacijos, pavieniai tyrėjai ar net piliečiai. O į pastangas užspausti laisvą žodį aktyviai reaguoja pilietinė visuomenė.
Valdančiųjų retrogradinės priemonės sulaukia atsako, kuris išsireiškia dar aktyvesnėmis pastangomis viešinti tiesą, o tiriamosios žurnalistikos lygis Lietuvoje kyla į naujas aukštumas.
Vasarį „The Economist“ rašė apie tai, kad pasaulyje spaudos laisvė traukiasi, kad netgi demokratinių šalių politikai vis labiau mėgina ją riboti ir ką dėl to prarandame. Tyrimai rodo, kad egzistuoja uždaras ratas, apimantis žiniasklaidos nutildymą ir korupcijos suklestėjimą. Politikai, norintys apiplėšti visuomenę, turi paskatą užčiaupti spaudą. Kuo labiau jie ją užčiaupia, tuo lengviau tampa vogti. O kuo daugiau nešvarių paslapčių politikai sukaupia, tuo stipresnė jų paskata slopinti būsimą kritišką žurnalistiką. Rinkėjai to iš karto nepastebi.
Viena labiausiai nerimą keliančių tendencijų yra tai, kad vyriausybės, kurios save vadina demokratinėmis, vis dažniau taiko autoritarinių režimų priemones. Jos naudoja mokesčių mokėtojų pinigus sau palankiam turiniui skatinti: paskiria paklusnius vadovus vadovauti visuomeniniam transliuotojui, nukreipia valstybės reklamos biudžetus palankioms laikraščių redakcijoms ir paskatina draugiškus magnatus, priklausomus nuo valstybinių užsakymų, perimti nepriklausomas žiniasklaidos įmones ir jas neutralizuoti.
Taikomasi ir į pavienius žurnalistus. Tie, kurie erzina galinguosius, dažnai tampa kryptingo kompromitavimo ir priekabiavimo taikiniais, ypač moterys. Smulkūs populistai mokosi iš „geriausiųjų“ – represinis Trumpo elgesys su žiniasklaida jau virto vadovėliu, kuris sėkmingai eksploatuojamas.
Žurnalistai turi daug trūkumų, tačiau trukdymas jiems dirbti turės pražūtingų pasekmių. Gyvybinga naujienų rinkimo ekosistema, kartą sunaikinta, sunkiai atkuriama, rašo „The Economist“.
Praėjusią savaitę Prahoje „Reporteriai be sienų“ pristatė metinį žiniasklaidos laisvės reitingą ir konstatavo, kad situacija su žiniasklaidos laisve pasaulyje yra prasčiausia per 25 metus, nuo tada, kai toks reitingas buvo pradėtas skaičiuoti. Ta proga surengtoje diskusijoje Vengrijos žurnalistas Szabolcsas Panyis, neseniai išviešinęs Orbano ir jo aplinkos bendradarbiavimą su Rusija, karčiai kalbėjo apie tai, kas po 16 metų Orbano valdžios liko iš Vengrijos visuomeninio transliuotojo ir žiniasklaidos rinkos apskritai. Pirmiausia Orbanas užgrobė visuomeninį transliuotoją, tada, dalydamas paskolas per valstybinį banką sau artimiems verslininkams, išpirko privačią žiniasklaidą ir šėrė ją valstybiniais reklamos užsakymais.
Orbanas ne tik visiškai suniokojo visuomeninį transliuotoją ir pakirto jo gebėjimą mąstyti bent kiek kritiškai – jie iškreipė visą žiniasklaidos rinką. Sz. Panyis sakė, kad dabar visuomeninis kanalas yra visiškai pasimetęs ir praradęs įgūdžius, mėgina pataikauti naujai Vyriausybei, jį tiesiog reikia uždaryti. Kaip išgyvens privati žiniasklaida rinkos sąlygomis, taip pat neaišku. Keista, kad privati Lietuvos žiniasklaida galvoja, kad jų toks likimas negali ištikti.
2025 m., pasikeitus Vyriausybei, valdantieji brutaliu būdu mėgina perimti LRT, net neslėpdami tikrųjų ketinimų. Tai beprecedentis, vadovėlinis visuomeninio transliuotojo užvaldymo modelis, atitinkantis visus parametrus. Procesas dar toli gražu nepasibaigęs. Mokslininkai, tyrinėję „Amerikos balso“ užvaldymo procesą, išskiria 4 užvaldymo būdus: per valdyseną (vadovų ir redaktorių keitimas sau lojaliais – žiūrėti LRT įstatymo pataisas), per finansavimą (LRT finansavimas buvo staigiai ir be jokių diskusijų apribotas, faktiškai sumažintas), per diskursą (manipuliuojama ir meluojama apie Valstybės kontrolės auditą, LRT pateikiama kaip korumpuota, neatsakingai besielgianti su viešaisiais finansais, daroma išvada, kad reikia keisti vadovybę).
Ir netiesioginis užvaldymas – organizaciją mėginama nualinti auditais, ant jos siundomos visos įmanomos institucijos, vykdomi tyrimai, rašomi skundai, puldinėjami žurnalistai ir vadovai ir netgi teisininkai, specialistai.
2025 m., pasikeitus Vyriausybei, valdantieji brutaliu būdu mėgina perimti LRT, net neslėpdami tikrųjų ketinimų. Tai beprecedentis, vadovėlinis visuomeninio transliuotojo užvaldymo modelis, atitinkantis visus parametrus.
LRT vadovybė, žurnalistai ir apskritai darbuotojai anksti iškėlė pavojaus vėliavą, suprasdami, kad Vengrijos ir Lenkijos scenarijai gali atsikartoti labai staigiai. Energingai įsitraukė ir visuomenė, kuri pasakė: „Šalin rankas“. LRT žurnalistai užėmė aktyvią poziciją, kad išsaugotų laisvą visuomeninį transliuotoją ir redakcinę nepriklausomybę. Tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva žurnalistai neturi daug galimybių rinktis, todėl laisvas nuo politinių ir komercinių interesų visuomeninis transliuotojas daro didžiulį poveikį žurnalistikai ir rinkai apskritai.
Tūkstančių skanduojančiųjų fone pasigirsta ir pašaipos: tai kur jau čia ta grėsmė žodžio laisvei? O jei ir užveržtume visuomeninį transliuotoją, kaip sakė socialdemokratų džentelmenas ir buvęs LRT tarybos (!!!) narys Česlovas Juršėnas, yra gi dar privačios žiniasklaidos, Janutienės kanalas...
Neatsitiktinai LRT įstatyme radosi iniciatyvos suteikti daugiau galių LRT tarybai tvirtinant redakcinę politiką ir teisę spręsti, kas iš išorės žurnalistų galės, o kas negalės atsispindėti LRT turinyje. Yra aiškiau nei aišku, kad valdantiesiems visiškai nereikia, kad būtų skaičiuojami jų čekiukai, kvestionuojamas pajamų pagrįstumas, klausiama, ar teisėtai gautos paskolos per valstybinius bankus ar europinis finansavimas giminaičiams, demaskuojama korupcija ir daugybė kitų dalykų.
Tačiau žurnalistai ir piliečiai kerta atgal – jie telkia pajėgas kovai už tai, kad žodžio laisvė nebūtų apribota, jie vienijasi bendriems tyrimams.
Yra aiškiau nei aišku, kad valdantiesiems visiškai nereikia, kad būtų skaičiuojami jų čekiukai, kvestionuojamas pajamų pagrįstumas, klausiama, ar teisėtai gautos paskolos per valstybinius bankus ar europinis finansavimas giminaičiams, demaskuojama korupcija ir daugybė kitų dalykų.
„Laisvės TV“ ir „Sienos“ tyrimai, prisidėjus ir kitai žiniasklaidai – „Verslo žinioms“, LRT ir kitiems, nuvertė premjerą, „čekiukų“ skandalai smarkiai sujaukė politinius planus. Poveikis yra.
LRT Tyrimų skyrius demaskavo „Nemuno aušros“ sąsajas su rusišku verslu, jiems paklusnias botų armijas, gyventojų kiršinimą dėl Kapčiamiesčio poligono, atskleidė, kaip Seimo nariai piktnaudžiauja parlamentinei veiklai skirtomis lėšomis ir taiso sutuoktinių automobilius. Išsiaiškino, kad Kremliaus kontroliuojamas „Pravfondas“ finansavo ne tik prorusiškus veikėjus Lietuvoje, bet ir iškraipytą Lietuvos istoriją pristatančią knygą.
„15min“ viešino tyrimus apie „Bankeros“ kriptožetoną, korupciją „Regitroje“, narkotikus mokyklose, nelegalius sąvartynus.
Karolis Žukauskas, kuris apskritai ne žurnalistas, pasitelkęs į pagalbą visuomenę, sėkmingai demaskuoja Remigijaus Žemaitaičio ir jo aplinkos ryšius su kriminaliniu pasauliu bei nepotizmą.
Pirmą kartą penkių organizacijų žurnalistai publikavo bendrą tyrimą. Lietuvos tyrimų žurnalistų surinkti duomenys rodo, kad dalis aukų partijai „Nemuno aušra“ buvo skirta prieš tai aukotojų sąskaitas papildžius grynaisiais pinigais.
Pilietinei iniciatyvai „Viešpirkiams“ paviešinus faktą, kad R. Žemaitaitis partijai nuomojo automobilį ir žurnalistams išrutuliojus šią temą, iš „Nemuno aušros“ atimtos dotacijos.
DELFI sėkmingai gilinosi į aplinkosaugos ir „Fegdos“ temas.
Dovanokite, kolegos, jei ką nors praleidau. Tyrimų tikrai buvo ir daugiau.
Ką mėgina užgesinti politiniai ir komerciniai interesai, tą iš kitos pusės skatina pilietiški verslininkai. Jie įsteigė tiriamosios žurnalistikos premiją „Pamatai“ ir kasmet įvertins geriausią praėjusių metų šalyje publikuotą žiniasklaidos tiriamąjį darbą, o jo autoriai bus apdovanoti 200 tūkst. eurų. Premijos steigėjai viską kruopščiai apgalvojo, jie nemano, kad ši suma per didelė, priešingai, jie nori ilgalaikio poveikio, nes jiems ne tas pats, kokioje Lietuvoje jie dirbs.
Visuomenė Lietuvoje jau subrendo ir aiškiai signalizuoja, kad nori didesnio skaidrumo ir supranta, kad tą skaidrumą gali užtikrinti tik nesuvaržyta žiniasklaida.
Nepaisant merkantilinių privačios žiniasklaidos interesų apriboti LRT, patys žurnalistai savo darbais parodo, kad net ir sudėtingame žiniasklaidai lauke galima daryti profesionalius ir teisingus darbus.
Vis daugiau žmonių informaciją gauna iš DI pokalbių robotų ir socialinių tinkų, vis mažiau jų ateina tiesiai į žiniasklaidos puslapius. Ir ši tendencija tik stiprės. Bet DI įrankiai negali pakeisti tikro žurnalistinio tyrimo, šaltinių ir liudijimo iš pirmų lūpų. Šiame feikų pasaulyje tai taps vis didesne vertybe, ir šiemet Lietuvos žurnalistai tai įrodė kaip niekada.
Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tegyvuoja kokybiška žurnalistika ir laisvas žodis!
