Šis savaitgalis – turbūt vienas smagiausių metuose: ilgesnis dėl Tarptautinės darbo dienos, kurios reikšmę mažai kas žino ir supranta. Tad galima ilgiau pailsėti ir kartu nekvaršinti sau galvos minėjimais ar šventimais. Kita vertus, per pastaruosius 30 metų pramokome švęsti valstybines šventes: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją. Aplink kiekvieną jų – ir visuomeniniai, ir privatūs ar šeimyniniai ritualai, praturtinantys papildomai gautą poilsio laiką.
Remiantis šia patirtimi, gal vertėtų permąstyti ir gegužės švenčių prasmę? Taip, švenčių, nes šalia Tarptautinės darbo dienos Lietuva mini ir Gegužės 3-iąją kaip atmintiną dieną dėl 1791 m. priimtos naujos Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos. Ši šventė Lietuvoje yra nišinė. Pirmas į galvą ateinantis paaiškinimas – vis dar gaji iš tarpukario atėjusi šios datos interpretacija, esą Lietuvai šį Konstitucija nieko gero nedavė ir pavertė mus Lenkijos provincija. Su šia interpretacija knygoje „Apie 1791 gegužės 3-iosios konstituciją“ (Aidai, 2007) įtikinamai polemizuoja istorikas Eligijus Raila.
Bet tai nėra vienintelis paaiškinimas, kodėl mums sunkiai sekasi švęsti šią atmintiną dieną. Kitą paaiškinimą galėtų pateikti politinė filosofija, ypač Isaiaho Berlino sukurta negatyvios ir pozityvios laisvės perskyra. Trumpai tariant, negatyvi laisvė reiškia „laisvę nuo“, kuri siekia atsikratyti išorinių apribojimų ir prievartos. Pozityvi laisvė reiškia „laisvė kam“, t. y. laisvė pasiekti savo potencialą ir realizuoti savo autonomiją.
Pastaruosius 200 metų Lietuva buvo nepriklausoma valstybė 58 metus. Likusius 142 metus ji buvo okupuota ir pagrindinis politinis siekis buvo nusimesti išorinį valdymą. Vadinasi, mūsų valstybingumas, politinis veikimas ir politinė vaizduotė dėl okupacijų yra persmelkti negatyvios laisvės supratimo. Natūralu, kad mums daug svarbesnės ir suprantamesnės atrodo Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventės, nes minime būtent mūsų laisvės atgavimą nuo išorinių jėgų.
Istorijos suformuotas prisirišimas prie negatyvios laisvės matomas ne tik valstybinių švenčių akcentavime, bet ir dabartiniame viešajame politiniame diskurse, kuriame daug kalbėjimo apie naujas grėsmes mūsų laisvei ir nepriklausomybei. Kristina Sabaliauskaitė kovos dėl visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo kontekste netgi teigė, kad „informaciniame kare mes dabar esame mūsų Sausio 13-oji.“
Natūralu, kad mums daug svarbesnės ir suprantamesnės atrodo Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventės, nes minime būtent mūsų laisvės atgavimą nuo išorinių jėgų.
Tačiau ne visi pritaria tokiai dabartinės situacijos interpretacijai ir jie nebūtinai prijaučia tikriems ar menamiems neliberaliems demokratams. JAV istorikas Stephenas Kotkinas šių metų pradžioje žurnale „Foreign Affairs“ rašė: „Labiau nei institucionalizuotas autoritarizmas JAV kelia grėsmę dvipartinė fiskalinė beprotybė, gili esminių vyriausybės vykdomų funkcijų erozija, smarkiai kritęs visuomenės pasitikėjimas institucijomis ir bendro nacionalinio naratyvo nebuvimas.“ Perfrazuojant tai šio komentaro kontekste: S. Kotkinas siūlo spręsti JAV kamuojančias problemas realizuojant savo pozityviąją laisvę, o ne vien skambinant varpais dėl pavojaus negatyviajai laisvei.
Galbūt iš šios perspektyvos įmanoma interpretuoti dabar Lietuvos visuomenėje tvyrantį nerimą? Gal už jo slypi ne tik sudėtingesnė geopolitinė situacija, bet ir suvokimas, kad išsisemia ligšiolinis Lietuvos funkcionavimo modelis? Trys mūsų užsienio politikos atramos – NATO su JAV priešakyje, Europos Sąjunga ir taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka su lyderiaujančiomis Jungtinėmis Tautomis – nebegeba užtikrinti saugumo. Ekonominės naujienos rodo, kad mūsų pigesne darbo jėga grįsta ekonomika priėjo liepto galą. Mūsų posovietinė švietimo sistema jau rodo pirmus griūties ženklus. O šiuos iššūkius jungia mūsų negebėjimas kalbėtis, rasti kokius nors sprendimo rėmus ir laikytis jų ilgiau nei viena Seimo kadencija. Tad Lietuvai, sekant S. Kotkinu, irgi reikėtų geriau realizuoti savo pozityviąją laisvę.
Trys mūsų užsienio politikos atramos – NATO su JAV priešakyje, Europos Sąjunga ir taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka su lyderiaujančiomis Jungtinėmis Tautomis – nebegeba užtikrinti saugumo.
Čia, tikėtina, įsikištų minėtas seras I. Berlinas, labai atsargiai žiūrėjęs į pozityviosios laisvės pritaikymą politikoje, galintį nuvesti į totalitarizmą. Paprieštarautume jam teigdami, kad savo istorijoje turime pavyzdžių, kaip politikoje sėkmingai realizuota pozityvioji laisvė. 1791 metais tuomečiai Lietuvos piliečiai, priėmę Gegužės trečiosios konstituciją, apribojo savo politines laisves, išplėtė jas kitoms visuomenės grupėms ir suteikė valstybei naują institucinę sąrangą. Šitaip Abiejų Tautų Respublika per vieną Seimo kadenciją padarė didelį šuolį nuo smarkiai atsilikusio iki tam metui labai progresyvaus valdymo modelio, kuris atvėrė galimybes naujai realizuoti šalies potencialą.
Dabartinei Lietuvai irgi reikia naujų veikimo principų, kuriais remtųsi Lietuvos užsienio politika, ekonomika, institucijos ir visuomenė. Šiame kontekste Gegužės 3-iosios šventė tampa lygiai tokia pat svarbi kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji, nes primena, kad mums kartą jau pavyko iš esmės performuluoti valstybės veikimo principus ir pritaikyti juos naujoms sąlygoms. Tad metas pradėti ją deramai švęsti ir kurti tiek visuomeninius, tiek asmeninius šventinius ritualus.
