Šį savaitgalį tobulai sukrito šventės ir ne darbo dienos: penktadienį – Tarptautinė darbo diena, sekmadienį – Motinos diena. Tiesa, šį ilgąjį savaitgalį vieną šventę daugelis ignoravo, o kitą – šventė beveik privalomai.
Tarptautinė darbo diena daugeliui vis dar atsiduoda sovietmečiu, kai visi turėjo būti darbininkai ir savo šventę švęsti paraduose ir eisenose, nešini vėliavomis, bet kokiu oru, bet kokiomis sąlygomis, net ir beveik iškart po Čornobylio sprogimo. Tad nieko nuostabaus, kad nors pati šventė kilo iš JAV, o Lietuvoje pradėta švęsti toli gražu ne sovietmečiu, o dar 1892 m. Vilniuje, vyresniems ji primena ne tai, kad jie kaip dirbantys žmonės turi teises, o prievartą, o jaunesniems neatrodo aktuali. Neaktuali ši šventė atrodo dar ir todėl, kad nepaisant to, kad Lietuvoje nuolat fiksuojama viena didžiausių socioekonominių atskirčių Europoje, po Nepriklausomybės atgavimo kalbėti apie klasę, o ypač apie darbininkų klasę, yra beveik taip pat nepopuliaru, kaip ir nuoširdžiai ir su įkvėpimu švęsti Gegužės 1-ąją.
Tuo tarpu Motinos diena ne tik kad švenčiama su dideliu jautrumu, gėlių puokštėmis, eilėraščių posmais ir nuoširdžiu dėkingumu, bet ir jos pats šventimas matomas kaip padorumo, pilietiškumo ir šeimyniškumo įrodymas. Pastaraisiais metais dėkingumas mamoms tampa vis labiau neatskiriamas ir nuo subtilios, bet nenuginčijamos vartotojiškos kultūros: vien tulpių puokštės dažnai nebegana, prie jos pridedami ir vėlyvi pusryčiai madinguose restoranuose, ir SPA procedūrų kuponai, ir kosmetika, ir kitos prabangos prekės, kurios turėtų kompensuoti tą vargą, kurį mamos patiria augindamos vaikus.
Tačiau tas darbas ir vargas, kuris yra neatsiejamas nuo motinystės, per šią šventę (o dažnai ir apskritai kalbant apie motinystę) tiek sutaurinami, tiek susimbolinami ir apipinami gražiais žodžiais ir metaforomis, kad lieka labai nedaug vietos tikriems pokalbiams apie tai, kiek daug darbo namuose ir už jų ribų atlieka moteris ir kiek to darbo ir nekompensuojama, ir priimama kaip savaime suprantama.
Tačiau tas darbas ir vargas, kuris yra neatsiejamas nuo motinystės, per šią šventę (o dažnai ir apskritai kalbant apie motinystę) tiek sutaurinami, tiek susimbolinami ir apipinami gražiais žodžiais ir metaforomis, kad lieka labai nedaug vietos tikriems pokalbiams apie tai, kiek daug darbo namuose ir už jų ribų atlieka moteris ir kiek to darbo ir nekompensuojama, ir priimama kaip savaime suprantama. Dauguma mamų Lietuvoje yra dirbančios mamos – jos dirba vieną pamainą darbe, o kitą pamainą namuose; jei yra mažų vaikų, neįgalių ar slaugos reikalaujančių artimųjų, dažnai ta naminė pamaina virsta ir pusantros pamainos.
Tačiau net ir tada, kai prisimename, kad mamos dirba dviguba pamaina, prisimename ne visas mamas. Nes ne visų jų darbas telpa į apie nepertraukiamą kopimą karjeros laiptais bylojantį gyvenimo aprašymą ir ne visų jų švenčių nuotraukos surinktų pakankamai patiktukų socialinėse medijose.
Juk tos, kurios suskynė ir surišo puokštes ir jas pardavė mums, tos, kurios aptarnavo restorane, plovė indus po mūsų, sėdėjo kasoje, kai prisiminėme, kad dar nenupirkome deserto, tos kurios prieš tai plovė laiptinę, tos, kurios atidirbo naktinę pamainą kulinariniame ceche, kad užtektų tortų parduotuvių vitrinose, – jos turbūt irgi yra mamos. Tik jų niekas neprisimena kaip darbininkių, nes tai nebemadinga, ir jų niekas neapdainuoja eilėraščiais per Mamos dieną, nes jų motinystė – labai pragmatiška ir visai nelyriška.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
