Skriejant vis daugiau kaltinimų ir sumaišties iš už Atlanto, Briuselyje vėl atsinaujino kalbos apie Europos kariuomenę. Vienas tokios idėjos propaguotojų – už gynybą ir kosmosą atsakingas Europos komisaras Andrius Kubilius. Interviu LRT jis teigė, kad Lietuva ir kitos nedidelės šalys turėtų aktyviau dalyvauti šiose diskusijose, kad „būsimoji europinė kolektyvinė gynyba būtų formuojama atsižvelgiant į mūsų suformuotas nuostatas ir iniciatyvas“.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Europos kariuomenės idėja kyla dėl JAV strategijos pokyčių.
- Europai reikia sukurti savo strateginius įgalintojus bei greitojo reagavimo pajėgas, kurios pakeistų JAV karinius pajėgumus Europoje.
- Europos kariuomenė veiktų NATO sudėtyje ir stiprintų Europos vaidmenį.
- Mažesnės šalys, ypač Baltijos valstybės, turėtų aktyviai prisidėti prie europinės kolektyvinės gynybos formavimo.
– Pastaruoju metu dažnai girdime tokį skambų terminą, kaip Europos kariuomenė, kuris esą ateina iš komisaro A. Kubiliaus. Ar išties taip ir kas yra ta Europos kariuomenė? Kokia tai idėja?
– Norint pradėti diskusiją apie tai, reikia suprasti, kad tai yra išvestinis klausimas, o pradinis klausimas – ar mes suprantame ir žinome, ką reiškia dabar amerikiečių skelbiama strategija NATO 3.0?
Neseniai čia, Briuselyje, lankėsi JAV karo sekretoriaus pavaduotojas Elbridge’as Colby ir apie tai kalbėjo visiems NATO šalių ambasadoriams.
Koncepcija NATO 3.0 kyla iš neseniai paskelbtos JAV gynybos strategijos, kurioje gana argumentuotai išdėstyta nuostata, kad dėl besikeičiančios geopolitinės padėties, dėl stiprėjančios Kinijos ar dėl grėsmių tame regione, JAV nori perdislokuoti savo turimus resursus Europoje link Indijos ir Ramiojo vandenynų regiono, link Vakarų pusrutulio. Todėl pačios Europos prašo pasirūpinti gebėjimu imtis atsakomybės už konvencinę gynybą Europoje.
Kuo mes planuojame pakeisti tuos amerikiečių resursus, kuriuos jie dabar turi Europoje tam, kad pasirūpintų Europos gynyba?
Andrius Kubilius
Kitaip sakant, branduolinė gynyba lieka JAV atsakomybė, bet kalbant apie konvencinę gynybą – būtent Europa turėtų imtis tokios iniciatyvos.
Aš neturiu jokių argumentų prieštarauti tokiai amerikiečių pozicijai, nes iš tiesų mes, kaip Europa, ilgą laiką į savo gynybą nelabai investavome. Ilgą laiką turbūt svajojome, kad amerikiečiai visada investuos savo mokesčių mokėtojų pinigus į mūsų gynybą. Bet tas laikas artėja į pabaigą ir tą reikia labai racionaliai priimti.
Jeigu mes tai priimame ir suprantame amerikiečių argumentaciją, kad Europoje pirminį vaidmenį konvencinėje gynyboje turi atlikti Europa, o amerikiečiai sau pasilieka antrinį vaidmenį likdami NATO, tai tuo atveju reikia kelti klausimą: kuo mes planuojame pakeisti tuos amerikiečių resursus, kuriuos jie dabar turi Europoje tam, kad pasirūpintų Europos gynyba?
Dalis tų resursų yra vadinami „strateginiais įgalintojais“ (angl. strategic enablers). Tai visa serija kosmoso duomenų žvalgybai, saugiam interneto ryšiui, tas pats „Starlink“, ką naudoja ir Europos šalių kariuomenės, ir be jų negalėtų vykti šiuolaikinis karas, kaip matome Ukrainoje. Be to, į tai įeina kiti svarbūs dalykai, tokie kaip degalų papildymas ore, skraidantys tanklaiviai, sunkių krovinių perkėlimas oru. Galų gale ir visi kiti materialiniai pajėgumai, kuriuos amerikiečiai dabar laiko Europos žemyne ir kurie galbūt bus mažinami.
Taigi mes privalome turėti planą, kaip tai pakeičiame, kaip į tai investuojame ir sukuriame tuos europietiškus strateginius įgalintojus. Tai yra natūralu.
Antrasis resursas, kurį amerikiečiai laiko Europoje ir kuris yra labai svarbus Europos gynybai, yra amerikiečių kariniai pajėgumai – 80 000–100 000 karių kariuomenė. Kai kurie žinomi pasaulinio lygmens ekspertai įvardijo, kad amerikiečių kariuomenė, dislokuota Europoje, vaidina itin svarbų strateginį vaidmenį. Kai kas teigia, kad amerikiečiai iš tikrųjų vaidina greitojo reagavimo pajėgų vaidmenį čia, Europoje, kadangi turi visus gebėjimus labai greitai iš vieno regiono persikelti į kitą.
Jei bandytume tokį vieningą pajėgumą, kokį dabar suteikia amerikiečiai, pakeisti, sakykime, kokia nors „Lego“ konstrukcija iš 27 šalių (po būrelį iš kiekvienos), tai tokios kokybės, kokią dabar suteikia ir gali suteikti amerikiečiai, nepasiektume.
Andrius Kubilius
Tad kyla natūralus klausimas: jei amerikiečiai mažins karinių pajėgų buvimą Europoje, kuo mes tai pakeisime?
Vėlgi ekspertų nuomonės yra gana aiškios. Kai kurie iš jų teigia, kad jei bandytume tokį vieningą pajėgumą, kokį dabar suteikia amerikiečiai, pakeisti, sakykime, kokia nors „Lego“ konstrukcija iš 27 šalių (po būrelį iš kiekvienos), tai tokios kokybės, kokią dabar suteikia ir gali suteikti amerikiečiai, nepasiektume.
Todėl vėl kyla klausimas: ar galime turėti bendrus europinius greitojo reagavimo pajėgumus (kai kas tai vadina Europos kariuomene)? Mano įsitikinimu, tai verta svarstyti labai atsakingai.
Taip pat reikėtų atsižvelgti į europiečių nuomonę, kuri bent jau senojoje Europoje – Vokietijoje, Ispanijoje ar Belgijoje – rodo, kad 70 proc. rinkėjų pasisako už tokios kariuomenės buvimą.
Nacionalinės kariuomenės liktų, bet turėtume tikrai stiprų pajėgumą, galintį pakeisti tai, ką dabar mums suteikia JAV.
Andrius Kubilius
Kitaip sakant, bendra europinė kariuomenė pakeistų amerikiečių turimus pajėgumus, bet ji nepakeistų turimų nacionalinių pajėgumų. Nacionalinės kariuomenės liktų, bet turėtume tikrai stiprų pajėgumą, galintį pakeisti tai, ką dabar mums suteikia JAV.
– Tai šiuo atveju kalbėtume apie dar vieną atskirą, trečiąjį, segmentą, nes dabar turime nacionalines pajėgas ir NATO pajėgumus? Ar tai būtų tos pačios NATO dalis ir įeitų į tuos pačius NATO gynybos planus?
– Be abejo, tai veiktų pagal NATO planus, kaip yra dabar. JAV kariniai padaliniai, dislokuoti Europoje, veikia pagal NATO planus. Kaip minėjau, nacionalinių kariuomenių tikrai niekas nesiruošia keisti. Jų veiklos planavimas irgi vyksta pagal NATO standartus.
Dabar kyla diskusija ir dėl atitinkamo Europos Sąjungos sutarties straipsnio, t. y. 42 straipsnio 7 dalies, kuri numato pareigą visoms ES narėms, esant agresijai prieš šalį narę, jai suteikti visokeriopą paramą. Tokios krizės metu labai svarbi ne tik civilinė, bet ir karinė parama. Tačiau bet kuriuo atveju Europos karinių pajėgumų karinis planavimas yra visų pirma NATO reikalas. Taigi jeigu vietoje amerikiečių karinių pajėgumų Europoje mes turėsime kažkokį bendrą europinį pajėgumą, tai jis bus įtrauktas į visą NATO planavimą.
– Lietuvos prezidentas, Estijos prezidentas ir kiti Europos lyderiai kalba, kad ši idėja gera, sveikintina, jeigu ji neprieštarauja NATO ir nedubliuoja Aljanso, o tiesiog NATO sudėtyje stiprina Europos vaidmenį. Sakytumėte, būtent tai ir planuojama?
– Būtent tai ir planuojama. Prezidentai, karybos ekspertai ar nacionalinės vyriausybės turi suprasti, kad NATO greičiausiai neišvengiamai keisis.
Amerikiečiai sako, kad po Antrojo pasaulinio karo egzistavo tai, kas vadinama „pirmuoju NATO“. Kitaip sakant, tai buvo visi tie stiprūs pajėgumai Europoje, kurie atliepė besiplečiančios Sovietų Sąjungos grėsmes. Pasibaigus Šaltajam karui, tas NATO 1.0 pagal amerikiečius tapo NATO 2.0, kai Europa drastiškai pradėjo mažinti investicijas į gynybą ir tik amerikiečiai liko gynybinis Europos stuburas. Dabar šis laikotarpis baigėsi ir turime pereiti prie NATO 3.0.
Turime suprasti, kad NATO 3.0 koncepcija reikalauja iš mūsų investicijų į tai, kas pakeistų dabar esamus amerikiečių pajėgumus Europos žemyne. Todėl vėlgi reikia kalbėti ne apie tai, ar čia prieštarauja ar neprieštarauja NATO, o kaip sustiprinti karinį potencialą tuo metu, kai Europoje pradeda mažėti amerikiečių dalyvavimas. Tokių žingsnių nedarymas prieštarautų NATO koncepcijai.
– Jūs piešiate pesimistinį scenarijų, kad JAV pajėgų apskritai Europoje nebeliks arba drastiškai mažės. Kada tai turėtų įvykti?
– Tikrai nesiimu spręsti. Reikia dalykiškai tartis su amerikiečiais.
Man pačiam teko pastarosiomis savaitėmis bendrauti su generolu Alexu Grynkewichiumi, kuris vadovauja tiek NATO, tiek amerikiečių pajėgoms Europoje. Po to teko lankytis Vašingtone ir kalbėtis su tuo pačiu E. Colby, kuris yra atsakingas už Karo departamento politikos strategiją, taip pat su kitais JAV vadovybės nariais, atsakingais už ginkluotės tiekimą.
Su jais reikia kalbėtis ir tartis ne tik dėl to, kad mums būtų gerai, jog amerikiečiai kiek galima ilgiau liktų Europoje, – be abejo, taip būtų puiku. Tačiau reikia tartis ir dėl to, kad jeigu jie iš tikrųjų dėl geopolitinių aplinkybių mažintų savo dalyvavimą Europoje, tai mes iš anksto galėtume būti sutarę ir žinotume, ko mums reikia ir į ką mums reikės investuoti, kokius pajėgumus būtina sukurti, kad nebūtų chaotiško laikotarpio.
Dabar man atrodo, kad esame tokioje truputį rezistuojančioje būsenoje: nenorime jokios europinės gynybos; įsivaizduojame, kad jeigu nesukursime europinės gynybos, tai amerikiečiai bus priversti likti Europoje.
Andrius Kubilius
Manyčiau, kad kaip tik mažesnėms Europos šalims, tokioms kaip Baltijos valstybės, ypač toms, kurios natūraliai turi didesnį grėsmės potencialą, reikėtų labai stipriai dirbti dėl europinio bendro potencialo vystymo.
Mūsų – Lietuvos ar Baltijos valstybių – gynyba yra visiškai priklausoma nuo kolektyvinės gynybos potencialo. Jeigu transatlantinė kolektyvinė Europos gynyba transformuojasi į labiau europinę kolektyvinę gynybą, tai turime būti priešaky tų, kurie diskutuoja, kaip atrodys ta europinė kolektyvinė Europos gynyba. Šioje vietoje pasigendu tokio labiau ambicingo požiūrio iš mūsų, iš pafrontės regiono. Labai svarbu, kad kaip tik ta būsimoji europinė kolektyvinė gynyba būtų formuojama atsižvelgiant į mūsų suformuotas nuostatas ir iniciatyvas.
Dabar man atrodo, kad esame tokioje truputį rezistuojančioje būsenoje: nenorime jokios europinės gynybos; įsivaizduojame, kad jeigu nesukursime europinės gynybos, tai amerikiečiai bus priversti likti Europoje. Mano manymu, tai yra klaidingas požiūris.
– Kada matytumėte, kad būtų įmanoma išvystyti beveik šimtą tūkstančių Europos pajėgų ir kad bendrai viskas veiktų taip, kad galėtume be amerikiečių apsieiti?
– Turbūt ekspertai galėtų atsakyti į šį klausimą. Europa ne kartą svarstė įvairių savo kovos padalinių kūrimą tam, kad galėtų efektyviai dalyvauti įvairiose tarptautinėse operacijose. Tiesą sakant, iš tų visų diskusijų nelabai kas išėjo, bet tokie planai nėra kažkas visiškai naujo Europos istorijoje.
Galbūt nauja yra tai, kad iki šiol Europa planuodavo tuos pajėgumus išoriniams veiksmams, o dabar reikia išmokti rūpintis savo pačios teritorine gynyba. Čia, be abejo, yra iššūkių, nes pagal dabar galiojančią ES sutartį, teritorine gynyba rūpinasi kiekviena šalis atskirai. Mano manymu, pradeda aiškėti trūkumai tokios fragmentacijos, todėl tikrai reikia daugiau vienybės, daugiau koordinacijos gynybos politikoje.
Šioje vietoje pasigendu tokio labiau ambicingo požiūrio iš mūsų, iš pafrontės regiono.
Andrius Kubilius
Tiek NATO, tiek pati ES gali ir privalo daryti didelius strateginius žingsnius į priekį, be kita ko, ir atrandant būdą, kaip integruoti Ukrainos karinius pajėgumus bei karinius gebėjimus su Europos pajėgumais ir gebėjimais. Natūralu, jeigu, neduok Dieve, ištiktų tai, ką mes vadiname „diena X“, ir Putinas nutartų imtis agresijos prieš kurią nors ES ar NATO narę, tai turime suprasti, kad tuo atveju susidurtume su Rusijos kariuomene, kuri yra karo išbandyta, kuri yra sustiprėjusi, lyginant su karo pradžia, kuri yra pajėgi naudoti milijonus dronų. Tokios patirties mes neturime, o Ukraina yra vienintelė mūsų pusėje, kuri turi tokią pat patirtį ir gali atlaikyti Rusijos agresiją.
– Kipras nėra NATO narys ir dėl to jis labai skubina bei prašo atsakyti, kaip techniškai ir praktiškai veiktų jūsų minėtas ES sutarties 42.7 straipsnis. Teoriškai, turėdami omeny jūsų Europos pajėgų idėją, įsivaizduokime, kad Rusija užpuola Baltijos šalis. Kaip šis straipsnis veiktų praktiškai? Ar ES institucijos kartu su NATO derina veiksmus? O jeigu NATO delsia ir dar svarsto, tai tuomet Europos šalys atskirai ateina ginti aukos? Kaip veiktų Europos pajėgos?
– Pirmas dalykas, kurį reikia suvokti, yra tai, kad 42.7 straipsnis yra platesnis negu vien karinis reikalas. Jis nustato prievolę visoms šalims narėms suteikti visokeriopą paramą tapus auka. Tai, galima sakyti, yra dviejų rūšių parama: viena – grynai karinė, kita – tai, ką būtų galima vadinti civiline. Tai yra krizių valdymo parama, pagalba pramonės produkcija, karinio mobilumo srityje ar medicininė parama.
Iš tikrųjų šioje srityje ES turi labai daug neblogai veikiančių instrumentų. Galbūt juos reikia tiesiog labiau harmonizuoti, kad visi žinotų, jog iš tikrųjų tokiu atveju tie instrumentai yra prieinami ir jie gali būti labai efektyviai išnaudoti agresijos aukai paremti.
Dėl karinės paramos – gali būti bent keli scenarijai. Vienas, kad į tokią agresiją iš karto sureaguoja NATO pagal 5-ąjį straipsnį: visi kariniai planai įgyvendinami ir nacionaliniai kariniai pajėgumai yra telkiami pagal NATO iš anksto patvirtintus planus. Tokiu atveju ES nieko per daug daryti su tokia karine parama ir nereikia.
Kai kurie ekspertai net teigia, kad jis pagal savo procedūrinį pavidalą yra aiškesnis negu NATO 5-asis straipsnis, nes nėra jokių tarybų. Pagal 42.7 straipsnį užtenka, kad šalis kreipiasi, jog tapo agresijos auka, ir visas mechanizmas įsijungia.
Andrius Kubilius
Tiesa, žinome, kad kelios ES narės yra neutralios (tas pats Kipras, Austrija, Airija) ir šiuo atveju, matyt, kitaip turėtų viskas veikti.
Jeigu, kaip jūs klausiate, nutiktų taip, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių NATO nesiima gynybos arba auka yra neutrali šalis, kuri nėra NATO narė, tuo atveju, be abejo, ES turi būti pasirengusi suteikti ir karinę paramą. Jeigu yra bendri pajėgumai, be kita ko, ir Europos kariuomenė, tai vėlgi kažko ypatingo ir kažkokių naujų teisės aktų, mano manymu, tikrai nereikia. Tuo atveju klausimas būtų vienas: kaip organizuoti kuo geresnį tokios paramos suteikimo koordinavimą.
Kartais bandau įsivaizduoti save ministro pirmininko vietoje (turiu šiokios tokios patirties) ir kai pagalvoju, kaip atrodytų jo rūpesčiai, jeigu šalis užpuolama, tai, mano įsitikinimu, bet kokia ES parama, padedant koordinuoti ir civilinę, ir karinę pagalbą, būtų labai naudinga.
Todėl turime papildomai sudėlioti šį koordinavimo mechanizmą. Šiuo klausimu yra įvairių iniciatyvų – ir mes dirbame, ir kitos institucijos dirba. Tikėčiausi, kad rengiamoje Europos saugumo strategijoje kai kurie esminiai elementai gali atsispindėti, bet akivaizdu, kad minimas straipsnis yra tikrai svarbus ir reikalingas. Kai kurie ekspertai net teigia, kad jis pagal savo procedūrinį pavidalą yra aiškesnis negu NATO 5-asis straipsnis, nes nėra jokių tarybų, kurios, šaliai kreipusis dėl pagalbos agresijos atveju, priimtų sprendimą. Pagal 42.7 straipsnį užtenka, kad šalis kreipiasi, jog tapo agresijos auka, ir visas mechanizmas įsijungia. NATO atveju, kaip žinome, dar turi balsuoti NATO taryba, ir gali nutikti visokių dalykų.
