Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaidos cituojami Vilniaus mero Valdo Benkunsko pasisakymai apie migrantus, musulmonus ir pozicija prieš mečetės statybą Vilniuje atskleidžia ne vieną probleminį klausimą.
Viena vertus, kaip ir kodėl meras kalba apie migrantus, kodėl juos mato kaip išimtinai tik musulmonus. Antra vertus, kodėl mečetės statybų klausimas susiejamas su migracija, lyg pamirštant faktą, kad mečetė nugriauta sovietų valdžios, o per nepriklausomybės laikotarpį nebuvo sukurtos sąlygos jai atstatyti. Juolab mečetės poreikis buvo, yra ir vis auga. Toliau tekste aptarsime Vilniaus mero pasisakymuose keliamus klausimus iš socialinio teisingumo perspektyvos, – ir istorinės, ir paremtos kiekvieno asmens teise oriai išpažinti savo tikėjimą, – ir pateiksime kelis argumentus tolesnei viešai diskusijai.
Pirmasis mūsų argumentas – mečetės statybos Vilniuje būtų socialinio teisingumo atkūrimas. Mečetė Vilniuje stovėjo nuo Žygimanto Augusto laikų. Netoli Seimo, palei vieną iš Lietuvos socialinių mokslų centro pastatų, eina Mečetės gatvė. Lentelė ant kaimyninio pastato byloja, kad šioje vietoje nuo XVI a. buvo Lietuvos totorių mečetė ir kapinės. Viskas sunaikinta palyginti neseniai – 1968 metais sovietų valdžios sprendimu. Musulmonų sunitų bendruomenės (netgi dvi, deja, nesutariančios) pripažintos kaip tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės. Tačiau leidimas pastatyti nors vieną mečetę Vilniuje, kurio musulmonų bendruomenės siekė beveik nuo nepriklausomybės atgavimo, neišduodamas jau daugiau nei 30 metų.
Antrasis argumentas – mečetės poreikis sostinėje didelis. 2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, sostinėje gyveno beveik 600 musulmonų. Naujesnių surašymo duomenų nėra, bet neabejotina, kad šiuo metu islamą išpažįstančių žmonių Vilniuje gyvena daugiau. Pasak VšĮ „Islamo centras“ pirmininko Pauliaus Bergaudo, per pastarąsias šventines pamaldas futbolo manieže Pašilaičiuose susirinko apie 3–4 tūkstančius tikinčiųjų. Realybė tokia, kad Lietuvos totoriams, kitiems lietuviams musulmonams, taip pat laikiniems Vilniaus gyventojams ir svečiams, išpažįstantiems islamą, tenka melstis kitokios paskirties (islamo kultūros centrų) patalpose. Jos per pamaldas neretai būna perpildytos, o per didesnes šventes – netgi futbolo manieže. Kiek oru tikėjimą išpažinti ir praktikuoti tokiomis sąlygomis? Nekalbant apie maldos namų reikšmę religinei bendruomenei kaip vienijančio bendruomenės centro ir bendruomenės tapatybės simbolio.
Kaip rašo Helsinkio universiteto doktorantė Merilii Mykkänen, labai panaši situacija ir Helsinkyje. Jis su Vilniumi išlieka tarp tų retų Europos sostinių, neturinčių mečečių, nebent vieną kitą nedidukę sostinės apylinkėse. Dar 2013 metais Europos Komisija prieš rasizmą ir netoleranciją rekomendavo Suomijos valdžiai aktyviau vystyti dialogą su musulmonų bendruomene mečečių statybos klausimu. 2015–2017 metais Suomijos musulmonų bendruomenė su Bahreino Karalystės parama bandė įgyvendinti „Didžiosios mečetės“ Helsinkyje projektą, bet su miesto valdžia jo suderinti nepavyko.
Trečiasis argumentas – žmogaus teisių užtikrinimo aspektas. Teisę oriai ir lygiai su kitais asmenims išpažinti tikėjimą numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kiti privalomi teisės aktai. Ar ši teisė leidžia reikalauti iš vietos valdžios leisti pastatyti maldos namus (beje, musulmonų bendruomenė prašo tik leidimo, ne finansų)? Pasak Europos Žmogaus Teisių Teismo (kitaip – Strasbūro teismo), valdžia neprivalo statyti maldos namų, bet turi netrukdyti, nedrausti nesant tam rimto pagrindo, įvertinus įvairius visuomenės interesus. Rimti pagrindai Teismo praktikoje aiškinami gan plačiai, pavyzdžiui, apima urbanistinio planavimo poreikius. Galima atsisakyti suteikti leidimą statyti maldos namus kultūrinio paveldo ar gamtos, ar kitokioje apsaugos zonoje. Tai gali būti ir grėsmė visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai, pavyzdžiui, jei religinės bendruomenės vadovai ar nariai kursto neapykantą, skatina smurtą, toleruoja seksualinį ar kitokį išnaudojimą.
Tiesa, Strasbūro teismo praktikoje dar nepasitaikė bylų, kuriose religinei bendruomenei nebūtų leista turėti maldos namų remiantis minėtomis grėsmėmis. Leidimo statyti maldos namus klausimas turi būti sprendžiamas neutraliai, techniškai. Argumentu neleisti statyti maldos namų negali būti aplinkinių gyventojų nusistatymas prieš tam tikrą religiją ar kitoks nepasitenkinimas. Tai negali būti ir pačių sprendimų priėmėjų nusistatymas prieš kokią nors religiją ar kitokios subjektyvios baimės.
Mečetės statybos Vilniuje būtų socialinio teisingumo atkūrimas
Daugiau kaip 30 metų Vilniaus valdžia, nelabai skubėdama, ieškojo su urbanistiniais sprendiniais suderinamos vietos mečetei. Kol šių metų pavasarį Vilniaus meras V. Benkunskas pareiškė, kad mečetės Vilniuje apskritai neturi būti, pareiškimą palydėjo samprotavimais apie būtinybę kuo griežčiau kontroliuoti imigraciją. Dar pridėjo, kad laikinąjį leidimą (iki 2–3 metų) gyventi Lietuvoje turintiems asmenims mečetę statyti būtų nelogiška.
Tokios tikėjimo laisvės sampratos Strasbūro teismas nepagirtų. Manytina, toks požiūris nedera nei su Konvencija, nei su Chartija, nei su Lietuvos Konstitucija. Sveikintinas nebent mero atvirumas, nesidangstymas biurokratiniu neveiklumu, bet ne daugiau. Teisė oriai išpažinti ir praktikuoti savo religiją priklauso visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų pilietybės ar migracinio statuso. Mintis, kad turintiems laikinąjį leidimą gyventi žmonėms nereikia orios maldos vietos, skamba ne „logiškai“, kaip teigia pats Vilniaus meras, o priešingai. Net ir turistai ar su trumpu darbo vizitu atvykusieji (pvz., V. Benkunsko kolegos musulmonai, t. y. Niujorko meras Zohranas Mamdanis ar Londono meras Sadiqas Khanas) gali turėti poreikį pasimelsti maldos namuose, ne futbolo manieže ar kultūros centro salėje. Juos siųsti pasimelsti už Vilniaus į nedidukę mečetę Keturiasdešimt Totorių kaime ar Nemėžyje būtų nelabai pagarbu.
Iš už Vilniaus mero griežtos antimigracinės retorikos kyšo islamofobijos ausys, nors jis patikino, kad „tikėjimo laisvė <...> Vilniuje tikrai buvo ir bus“. Anaiptol ne visi migrantai ir net ne didžioji jų dalis yra musulmonai. Ar meras svarstytų vienaip ar kitaip apriboti ir ukrainiečių religinius poreikius, kad imigrantų procentas Vilniuje sumažėtų iki jo pageidaujamo? O jei mero taikinys tik islamo religiją išpažįstantys žmonės, tai labai atvirai reiškiamas diskriminacinis požiūris.
Idėja riboti migracinius srautus neigiant būtent musulmonų religinius poreikius (kartu varžant ir Lietuvos piliečių musulmonų religinius poreikius) stebina. Labai abejotina, ar atvirai antimusulmoniška politika turėtų įtakos migracijos srautams. Tačiau galima būti tikriems, kad taptų dėme Lietuvos, kaip europietiškos demokratinės valstybės, įvaizdžiui. Taip pat NATO partnerių akyse.
Net ir turistai ar su trumpu darbo vizitu atvykusieji (pvz., V. Benkunsko kolegos musulmonai, t. y. Niujorko meras Zohranas Mamdanis ar Londono meras Sadiqas Khanas) gali turėti poreikį pasimelsti maldos namuose, ne futbolo manieže ar kultūros centro salėje.
Ketvirtasis mūsų argumentas – religinių poreikių įvairovės pripažinimas ir valdymas šiuolaikinėje valstybėje yra būtinas. Šiuolaikinėms visuomenėms, veikiamoms globalizacijos ir migracijos, tenka vertinti ir prevenciškai veikti, kad augančioje socialinėje ir kultūrinėje įvairovėje nesiformuotų atskirtis. Miesto valdžia privalo matyti mieste gyvenančias bendruomenes ir suprasti bei atliepti jų poreikius. Tokius tikslus sau kelia daugelis šiuolaikinių valstybių ir miestų. Tad ir Vilniui, kaip sparčiausiai augančiam miestui, tai aktualu.
Migracijos procese religija dažnai tampa vienijančiu tapatumo aspektu, galime prisiminti, kaip JAV apsigyvenę lietuviai telkėsi aplink lietuviškąsias katalikiškas parapijas. Šiuolaikiniai migrantai taip pat dažnai telkiasi aplink religinius centrus. Ne išimtis ir į Lietuvą atvykstantys migrantai – tikintys ukrainiečiai ieško užuovėjos ortodoksų parapijose, musulmonai ieško mečečių.
Ir baigiant, neabejotina, kad mečetės statyba Vilniuje susijusi su tam tikromis realiomis problemomis. Reikia rasti tinkamą ir bendruomenei priimtiną sklypą, tenkinantį urbanistinius reikalavimus. Reikėtų išspręsti, kuri iš nesutariančių musulmonų bendruomenių valdytų mečetę. Įvertinti, kokių rizikų kelia ar nekelia galimas mečetės statybos finansavimas iš Turkijos (NATO narės) islamiškojo Recepo Tayyipo Erdogano režimo ir kaip jas suvaldyti. Tai spręstini klausimai, kuriais reikia diskutuoti ir imtis realių veiksmų ieškant sprendimų. Prieš tai išsprendus esminę problemą – pakeitus požiūrį į religijos laisvę į tokį, kuris derėtų su europietiškomis demokratinėmis vertybėmis ir užtikrintų socialinį teisingumą Lietuvos gyventojams ir imigrantams, kurių darbo sukuriama verte visi naudojamės.
