Šiandien Vokietijos miestuose ir kaimuose vienu metu suskamba dainos – minima Vokietijos vienybės diena. Kažkuo primena lietuviško himno giedojimą per Liepos 6-ąją, tik nuoširdaus džiaugsmo mažiau. Oficialios iškilmės neužgožia netylančių kalbų apie vokiečių galvose vėl iškylančią juos skaldančią sieną.
Praėjo 35 metai po to, kai 1990 m. spalio 3 d. buvusi socialistinė Vokietijos Demokratinė Respublika oficialiai prisijungė prie Vokietijos Federacinės Respublikos. Tai buvo lyg apdovanojimas už drąsias 1989-ųjų permainas, kai griuvo Berlyno siena. Nustekenta sesuo iš Rytų buvo priimta į turtingosios šeimos Vakaruose glėbį. Dargi ir gavo dovanų – ne tik „doičmarkę“, bet ir narystę NATO bei Europos Sąjungoje. Kai kurie dabar skundžiasi, kad to neprašė, bet jiems buvo nuolat primenama, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
Prie demokratijos pratę giminaičiai vis aiškino rytiečiams, kaip elgtis – barė už blogas manieras, mokė prisitaikyti kapitalistiniame pasaulyje, bet nenorėjo mokėti vakarietiškų algų ir pensijų. Atsirado trintis, iš protesto kai kurie susidėjo su chuliganais, kitaip tariant, ėmė rinkti Putinui draugiškus radikalus – tiek dešiniuosius ekstremistus Alternatyvą Vokietijai (AfD), tiek ir kairiuosius atsiskyrėlius – Sahros Wagenknecht aljansą. Kai kurie – gal net per švelniai pasakyta, mat už AfD rytinėse žemėse balsuoja apie trečdalį, o kai kuriose apygardose net ir daugiau nei 50 proc. rinkėjų.
Nors patys rytų vokiečiai nemėgsta tokios įžvalgos, bet visgi gerai, kad vakarinė šalies dalis, kurioje gyvena apie 70 mln. iš maždaug 83 mln. gyventojų, turi ir daug daugiau rinkėjų, tad gali šiek tiek suvadelioti piestu bandantį atsistoti radikalųjį rytinį arkliuką.
Mano aplinkoje ši diena irgi nėra itin švenčiama, bet aš tai bandau pakeisti. Bent jau savo šeimai keliu iškilmes ir skaitau paskaitą apie 1989–1990-ųjų įvykių Vokietijoje ir Lietuvoje reikšmę. Nes man tai šventė. Nes mano Lietuvai tai irgi yra laimėjimas, kad Vokietija yra viena.
Šiomis dienomis turėtų pasirodyti šviežiausios apklausos, atspindinčios, ką vokiečiai galvoja apie vienybę po 35 metų. Vasarą paskelbtas tyrimas parodė, kad nuotaikos šiaip sau – 58 proc. apklaustųjų Rytų Vokietijoje manė, kad tarp Vakarų ir Rytų labiau vyrauja skirtumai, o ne bendrumas. Vakaruose taip galvoja šiek tiek mažiau, bet irgi net pusė.
Žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos, norisi duoti velnių abiem pusėms – tiek „Ossis“ vadinamiems rytiečiams, tiek vakariečiams „Wessis“. Kad mums būtų kas 1990-aisiais lengva ranka davę NATO ir ES narystę, kiek nervų ir pastangų būtų sutaupyta. Kita vertus, transformaciją įveikėme patys, kartais likome nesuprasti, bet bent jau nereikėjo nuolat prie vieno stalo sėdėti su erzinančiu visažiniu, į kito kailį ir traumas nesugebančiu įsijausti giminaičiu. Norisi abi puses papurtyti, pasakyti: Atsimerkit, pažiūrėkit, kaip visgi gerai gyvenat, kiek daug vieni iš kitų gavote! Yra ką švęsti!
Oficialiai iškilmės ir vyksta – kasmet rotuojantis vis kitoje Vokietijos žemėje. Šįkart daug renginių numatyta Saro krašto sostinėje Sarbriukene. Kalbas rėš nemylimas kancleris Friedrichas Merzas, atvyks kaimynas – savo šalyje irgi atstumtuoju tampantis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Greičiausiai jiedu ragins džiaugtis pasiekimais, neleisti mėlynajai AfD populizmo ir dešiniojo radikalizmo bangai paplauti teisingo pagrindo iš po kojų.
Bet kiek žmonių juos išgirs? Kiek įsitrauks į šventę? Deja, valstybinė šventė didžiajai daugumai tėra papildomas laisvadienis. Švęs ko gero tik saujelė, dar viena saujelė keiks istorinį įvykį ir mels atstatyti sieną, žiniasklaida baksnos į likusius skirtumus tarp Rytų Ostdeutschland ir Vakarų Westdeutschland, vėl kalbės apie AfD grėsmę.
Mano aplinkoje ši diena irgi nėra itin švenčiama, bet aš tai bandau pakeisti. Bent jau savo šeimai keliu iškilmes ir skaitau paskaitą apie 1989–1990-ųjų įvykių Vokietijoje ir Lietuvoje reikšmę. Nes man tai šventė. Nes mano Lietuvai tai irgi yra laimėjimas, kad Vokietija yra viena. Gal dar neidealiai vieninga, randuota, bet vis dar patikima vakarietiškos demokratijos šalis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
