Neseniai pristabdytas 12 dienų trukęs Izraelio ir Irano karas, į kurį įsitraukė ir JAV, sulaukė nemažai dėmesio iš viso pasaulio. Lietuva ne išimtis, pas mus šis konfliktas irgi buvo aptarinėjamas. Daugiausia bandyta išsiaiškinti, kaip tai gali paveikti mus ir ypač Rusijos karą prieš Ukrainą. Galima konstatuoti, kad viešojoje erdvėje dominavo požiūris, kad Irano pralaimėjimas lygu Rusijos pralaimėjimui, o tai turėtų padėti Ukrainai.
Bene geriausiai šią poziciją pristatė Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška: „Izraelio smūgiai ajatolų Irano branduoliniams ir kariniams objektams yra atakos prieš artimą Rusijos sąjungininką. Tai galima vertinti kaip veiksmus ir Ukrainos naudai. Jei Iranas sugebėtų per kelias dienas pasigaminti branduolinį ginklą – kaip skelbiama – tai būtų reikšminga pergalė Rusijai ir jau super rimta eskalacija.“
Iš politikų galima pacituoti Žygimantą Pavilionį: „Nepaisant Rusijos grasinimų, įspėjimų Amerikai, šiandien Putinui yra iš esmės nukirsta viena ranka pietuose – esminis pietinis koridorius, per kurį Rusijai buvo tiekiama viskas, ko reikia karui, o pati Rusija parduodavo viską, ko Vakarų šalys nepirkdavo. Tai strateginis laimėjimas Ukrainai ir visiems Ukrainos draugams.”
Verta priminti, kad tiek per Izraelio ir Irano karą, tiek po jo toliau reguliariai tęsėsi Rusijos oro atakos prieš Ukrainą, kuriose buvo naudojami iranietiški „Shahed“ dronai. O birželio 29 dienos ataką Ukrainos oro pajėgų atstovai pavadino „masiškiausia“ nuo pat Rusijos invazijos pradžios. Taigi nėra jokių rimtų indikacijų, kad Izraelio smūgiai Iranui būtų esmingai paveikę Rusijos pajėgumus.
Kaip tai paaiškinti? Pirma, Rusija jau perėmė esmines Irano dronų technologijas ir perkėlė jų gamybą į savo teritoriją. Kaip teigė britų analitikas James‘as Sherras, Rusija jau gavo iš Irano viską, ko jai reikia, todėl Irano pajėgumų naikinimas jai – nemalonus, bet neskausmingas. Antra, Rusija turi daugiau kelių apeiti Vakarų sankcijas. Tai – Turkija, Kinija, Vidurio Azija, Indija ar tas pats Izraelis, kuris neprisijungė prie sankcijų prieš Rusiją.
Kalbant apie Rusijos-Irano santykius, Varšuvos Rytų studijų centro analitikas Marekas Menkiszakas teigia, kad tai nėra aljansas, o labai instrumentiški santykiai, tarnaujantys Rusijos politikai JAV atžvilgiu. Rusija per savo santykius su Iranu bando sukurti situaciją, kurioje ji taptų neatsiejama partnere JAV spręsti Vidurio Rytų, o per tai ir kitas geopolitines problemas. Dėl to, anot kito minėto centro analitiko Witoldo Rodkiewicziaus, yra labai mažai tikėtina, kad Maskva padėtų Teheranui susikurti branduolinį ginklą. Būtina pabrėžti, kad cituoti analitikai nėra propalestinietiški aktyvistai, marksistai, anti-globalistai kovotojai su JAV imperializmu, o rimti ilgamečiai Rusijos tyrėjai.
Tiek pastarojo mėnesio įvykiai, tiek juos lydėję komentarai rodo, kad Vidurio Rytų konfliktų poveikis mūsų regionui yra netiesioginis ir nevienareikšmis. Tą kažkiek išduoda ir gan santūrūs Ukrainos politikų ir ypač analitikų vertinimai, kurie pagrįstai mini išaugusias naftos kainas, JAV ir Vakarų dėmesio nukreipimą nuo Ukrainos ir potencialų oro gynybos sistemų brangimą.
Lietuvoje greičiausiai nėra kompetentingų asmenų, įsigilinusių į visus Rusijos-Irano ir Rusijos-Izraelio santykių niuansus, galinčių viešai tai paaiškinti.
Bet tai nesutrukdė mūsų viešojoje erdvėje įsitvirtinti įsitikinimui, kad „Irano pralaimėjimas lygu Rusijos pralaimėjimui lygu Ukrainos pergalė.“ Tai skatina dar kartą suabejoti mūsų šalies Rusijos ekspertizės būkle ir kokybe. Lietuvoje greičiausiai nėra kompetentingų asmenų, įsigilinusių į visus Rusijos-Irano ir Rusijos-Izraelio santykių niuansus, galinčių viešai tai paaiškinti. Šią spragą reikėtų sieti ir su nepakankamais resursais Rusijos tyrimams. Pavyzdžiui, Scimago akademinių žurnalų reitingas rodo, kad Lietuva užima 51 vietą pasaulyje ir 21-ą Europos Unijoje pagal poveikį politikos mokslų ir tarptautinių santykių tyrimams. Taip, šis reitingas kaip ir visi likę, nėra tobulas, bet tikrai indikuoja, kad turime kur pasitempti.
Galiausiai, mūsų Rusijos ekspertizės nepakankamumą išduoda jau kliše tapusi frazė „mes buvome okupuoti Sovietų Sąjungos, dėl to mes suprantame Rusiją.“ Verta atkreipti dėmesį, kad pagal šią klišę mes esame Rusijos ekspertai ne dėl to, kad mes daug tyrinėjame Rusiją, skiriame tam daug dėmesio ir resursų (o ši politika tikrai būtų padiktuota skaudžios istorinės patirties), bet vien dėl paties sovietų okupacijos fakto.
Deja, bet pastarasis mėnuo dar kartą parodė, kad sovietinė okupacija tesuteikė mums teisingas prielaidas apie Rusijos elgesį. Bet viešojoje erdvėje įsivyravusios pernelyg skubotos ir supaprastintos įvykių Vidurio Rytuose interpretacijos rodo, kad mums trūksta įsigilinimo į Rusijos užsienio politiką ir jos niuansus. Geriausiu atveju toks žinių trūkumas veda prie pernelyg didelių lūkesių – „Irano pralaimėjimas priartina Ukrainos pergalę.“ Blogiausiu, tai gali paskatinti daryti klaidingus žingsnius užsienio politikoje, pvz. skubėti kritikuoti Vakarų Europos sąjungininkus dėl raginimų deeskaluoti situaciją.
