Apie neseniai vykusį Lenkijos prezidento rinkimų pirmąjį turą, rodos, pasakyti visi esminiai dalykai: kas surinko kiek procentų ir kodėl. Į antrąjį rinkimų turą pateko, jau kaip įprasta pastaruosius 20 metų, dviejų didžiausių partijų „Pilietinės platformos“ (lenk. Platforma Obywatelska – PO) bei „Teisės ir teisingumo“ (lenk. Prawo i Sprawiedliwość – PiS) iškelti kandidatai. Bet prieš visiškai susitelkiant į antrąjį turą verta atsiminti, kad kiekvienuose rinkimuose taip pat atsispindi tam tikri procesai, vykstantys visuomenėje. Tad ką naujo apie Lenkiją lig šiol parodė prezidento rinkimai?
1. Politikos mediatizacija. Jau ne vieną dešimtmetį daugybė politikos tyrėjų kalba apie politikos supanašėjimą su pramoginiu pasauliu, kur politikų retorika ir įvaizdis tampa svarbesnis už jų programinius pasiūlymus, vykdomą politiką ar kompetenciją. Geriausias to pavyzdys yra dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, tapęs žinomu ir į politiką atėjęs, nes dalyvavo realybės šou ir nuolat mirgėjo bulvarinėje spaudoje. Verta pabrėžti, kad tai yra abipusis procesas, nes ir rinkėjai politiką vis labiau suvokia kaip pramogų sferą.
Lenkijos prezidento rinkimuose irgi galima buvo aptikti į šiuos procesus įsipaišančių kandidatų. Tai „Teisės ir teisingumo“ kandidatas Karolis Nawrockis ir kraštutinės dešinės partijos „Konfederacija“ kandidatas Sławomiras Mentzenas. Per rinkimų kampaniją buvo viešai aptarinėjama viena juos siejanti silpnybė: negebėjimas debatuoti ir diskutuoti.
Tas gerai pasimatė per vieną iš K. Nawrockio duotų interviu, kur jo paklausė, ar būdamas Lenkijos prezidentu jis išsiųstų Lenkijos kariuomenę ginti Baltijos šalių karinės agresijos atveju. Jis tesugebėjo atsakyti, kad Lenkija gins tik tas šalis, kurios pačios rūpinasi savo saugumu. Lenkijos politikos ir gynybos komentatoriai išjuokė šį K. Nawrockio pasisakymą, nes yra akivaizdu, kad Baltijos valstybės ypač rūpinasi savo saugumu. Bet K. Nawrockis negalėjo pateikti adekvataus atsakymo, nes niekas iš „Teisės ir teisingumo“ rinkimų štabo jo neparuošė tokiam klausimui.
Ne veltui konservatyvios pakraipos Jogailaičių klubo prezidentas Pawełas Musiałekas K. Nawrockį prilygino PiS GPT: jis tegali atkartoti pagrindinius „Teisės ir teisingumo“ šūkius, bet negeba pats formuluoti pasiūlymų ir reaguoti į nenumatytas situacijas. Tam tikras K. Nawrockio progresas pasimatė tik paskutinėmis pirmojo turo rinkimų kampanijos savaitėmis. Tas pats pasakytina apie S. Mentzeną.
Ką visa tai rodo? Tai reiškia, kad tiek „Teisė ir teisingumas“, tiek „Konfederacija“ savo kandidatus prezidento rinkimams parinko visiškai negalvodami, ar jie tinkami eiti Lenkijos prezidento pareigas. Svarbiausia, kad jie galėtų laimėti rinkimus. O tai reiškia, kad jie turi gerai atrodyti socialinių tinklų „reelsuose“, būti vizualiai patrauklūs, kad jų biografija būtų priimtina pasirinktiems rinkėjų segmentams, audringai pasirodytų rinkimų kampanijos renginiuose, iš kurių galima būtų sukarpyti geras nuotraukas, vaizdo įrašus ar pasisakymus.
Bet įsivaizduokime, kad toks kandidatas atsidurtų tokioje pačioje situacijoje kaip Volodymyras Zelenskis Baltųjų rūmų Ovaliajame kabinete vasario pabaigoje (o už uždarų durų tokios situacijos tarptautinėje politikoje pasitaiko neretai). Kaip jam pavyktų apginti Lenkijos interesus?
Kitas kandidatas Lenkijos prezidento rinkimuose, puikiai iliustruojantis politikos mediatizacijos fenomeną, yra Krzysztofas Stanowskis. Nors jis tesurinko 1,24 proc. balsų, jam pavyko palikti savo pėdsaką tiek šiuose rinkimuose, tiek Lenkijos politikoje. K. Stanowskis yra buvęs sporto žurnalistas, kuris įkūrė internetinį kanalą „Youtube“ platformoje.
Rinkimuose jis dalyvavo tik dėl komercinių sumetimų – reklamuoti savo kanalą. Bet savo kampaniją jis pavertė performansu su tikslu pašiepti visą dabartinį Lenkijos politinį elitą ir demokratijos procesą. Pavyzdžiui, per savo prisistatymą K. Stanowskis teigė, kad jis nėra vertas būti Lenkijos prezidentu, bet būtent tuo jis ir išsiskiria iš kitų kandidatų, nes sugeba tą pripažinti viešai.
Tai reiškia, kad tiek „Teisė ir teisingumas“, tiek „Konfederacija“ savo kandidatus prezidento rinkimams parinko visiškai negalvodami, ar jie tinkami eiti Lenkijos prezidento pareigas.
Arba K. Stanowskis dalyvaudavo priešrinkiminiuose debatuose, bet po to savo kanale su ekspertais eidavo aptarti tuos pačius debatus ir paruošdavo reportažų apie debatų užkulisius. Taip pat jis savo kanale darė išsamius interviu su kitais kandidatais. Tad K. Stanowskis verslo sumetimais atliko performansą, kur jis vienu metu buvo ir rinkimų dalyvis, ir jų recenzentas. O to pasekmė greičiausiai bus ta, kad jo auditorija (kuri yra visai nemaža) pradės dar ciniškiau vertinti demokratinius procesus.
2. Kita tendencija, išryškėjusi šiuose rinkimuose, kad JAV pradeda kelti lenkams diskomfortą. Lenkijos strateginę partnerystės su JAV ir NATO 5 str. svarbą Lenkijos saugumo politikai akcentavo visi pagrindiniai kandidatai Lenkijos prezidento rikimuose. Šiuo požiūriu Lenkijos politiniame elite vyrauja absoliutus konsensusas. Nepaisant to, JAV veiksnys šiuose rinkimuose atliko kitokį, dar nematytą, vaidmenį.
Pirma, galima buvo stebėti beprecedentį JAV prezidento administracijos kišimąsi į Lenkijos rinkimus. D. Trumpas priėmė savo kabinete K. Nawrockį ir nusifotografavo su juo. Taip pat D. Trumpo administracija sušvelnino dar JAV prezidento Joe Bideno įvestus apribojimus JAV pagamintų dirbtinio intelekto lustų eksportui.
K. Nawrockis teigė, kad tai būtent jo dėka D. Trumpas priėmė tokį sprendimą, ko Baltieji rūmai vis dar nepaneigė. Galiausiai prieš antrąjį rinkimų turą Lenkijos Žešuvo mieste vyko pasaulinė konservatyvių politikų konferencija, kurioje dalyvavo JAV nacionalinio saugumo sekretorė Kristi Noem.
Tačiau tai bent kol kas nepaveikė rinkimų rezultatų. Pirmajame ture K. Nawrockis surinko maždaug tokią pat dalį balsų, kokią apklausose gauna jo partija „Teisė ir teisingumas“, o šios partijos rinkėjai balsuotų už savo kandidatą nepriklausomai nuo to, ką apie tai mano JAV. Nebent D. Trumpo palaiminimas galėtų įtikinti dalį dešiniųjų rinkėjų, balsavusių pirmajame ture už kitus kandidatus, per antrąjį turą vis dėlto nelikti namie ir balsuoti už K. Nawrockį.
Bet tai taip pat gali mobilizuoti ir „Pilietinės platformos“ kandidato Rafało Trzaskowskio potencialius rinkėjus, kurie pirmajame ture liko namuose, bet antrajame ture ateitų balsuoti, kad tik Lenkijoje neįsigalėtų „trampizmas“.
Kodėl JAV parama neprideda prestižo „Teisės ir teisingumo“ kandidatui? Todėl, kad D. Trumpo vykdoma politika mažina JAV minkštąją galią ir pasitikėjimą Lenkijoje. Balandžio pabaigoje atlikta apklausa parodė, kad per dvejus metus lenkų visuomenės dalis, mananti, kad JAV daro teigiamą įtaką pasauliui, sumažėjo nuo 52 iki 20 proc., be to, D. Trumpo kadencija kelią nerimą 60 proc. visuomenės. Tarp šių nerimaujančių greičiausiai yra ir „Teisės ir teisingumo“ rinkėjų.
Ši situacija sukėlė diskomfortą „Teisei ir teisingumui“. Viena vertus, ši partija yra labai proamerikietiška, be to, jai imponuoja D. Trumpo vykdoma konservatyvi kontrrevoliucija. Kita vertus, partijai sunku buvo paneigti, kad D. Trumpo politika Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu gali turėti labai blogų pasekmių Lenkijos saugumui.
Teoriškai partija turėjo reaguoti į pasikeitusią situaciją ir pasiūlyti naują saugumo politiką Lenkijai. Praktiškai tai neįvyko ir „Teisė ir teisingumas“ su K. Nawrockiu priešakyje bandė pateisinti susižavėjimą D. Trumpu, nepaisant jo palankumo Rusijai ar ekonominės politikos, kuri smogtų ir Lenkijai.
Vieni „Teisės ir teisingumo“ politikai ir partijai prijaučiantys analitikai teigė, kad D. Trumpas yra toks, koks yra, ir tiesiog reikia išmokti su juo dirbti. Kiti teigė, kad reikia pralaukti, kada D. Trumpas susipras, kad Vladimiras Putinas jį išdūrinėja, ir pradės labai rimtai remti Ukrainą.
Visa tai lydėjo nuolatinė kritika Europos Sąjungai: esą Europos prabudimas tėra butaforija, o už bandymų stiprinti Europinę gynybą neva slypi Vokietijos imperialistiniai siekiai federalizuoti Europą ir taip atimti iš Lenkijos suverenitetą. K. Nawrockis, reaguodamas į D. Trumpo pareiškimus dėl muitų Europai, netgi teigė, kad jį labiausiai gąsdina ne D. Trumpo politika, o potenciali Europos reakcija į ją.
Tad Lenkijos prezidento rinkimai tapo proga išvysti, kaip lig šiol vienoje iš labiausiai proamerikietiškų visuomenių Europoje vyksta pokyčiai ir kaip tai verčia partijas koreguoti savo pozicijas užsienio politikos klausimais. Bet tas pavyksta ne visoms partijoms.
3. Lenkijos rinkėjai vis labiau jaučia, kad partijos negeba pateikti atsakymų ir į kitus opius klausimus. Ir šiuose prezidento rinkimuose ryškiausiai pasimatė, kad lenkai ieško alternatyvų dviem didžiausioms partijoms, „Pilietinei platformai“ ir „Teisei ir teisingumui“. Šių partijų kandidatai pirmajame rinkimų ture kartu surinko kiek daugiau nei 60 proc. balsų. Už juos balsavo tik jų partijos rinkėjai ir tai yra mažiausias bendrai surinktas šių partijų procentas nuo 2005 m.
Kaip paaiškinti lenkų atsitraukimą nuo didžiųjų partijų? Viena vertus, jausti, kad Lenkijos visuomenė pavargo nuo „Pilietinės platformos“ ir „Teisės ir teisingumo“ bei jų lyderių Donaldo Tusko ir Jarosławo Kaczyńskio, kurie dominuoja Lenkijos politikoje jau 20 metų. Manoma, kad šios partijos per daug susitelkusios į save, į tarpusavio kovą, bet nesugeba spręsti lenkams svarbiausių problemų. Pvz., įvairios apklausos nuosekliai rodo, kad kaip didžiausią problemą lenkai įvardija sveikatos apsaugą, bet nė viena iš šių partijų nekalba apie tai per rinkimų kampanijas.
Tačiau už lenkų nusisukimo nuo „Pilietinės platformos“ ir „Teisės ir teisingumo“ glūdi gilesni procesai nei vien tik rinkėjų nuovargis. „Pilietinės platformos“ ir „Teisės ir teisingumo“ takoskyra buvo glaudžiai susijusi su Lenkijos pokomunistine transformacija: „Pilietinė platforma“ atstovavo tiems, kurie laimėjo, o „Teisė ir teisingumas“ – tai visuomenės daliai, kurios gyvenimas po komunizmo žlugimo suprastėjo.
Viena vertus, jausti, kad Lenkijos visuomenė pavargo nuo „Pilietinės platformos“ ir „Teisės ir teisingumo“ bei jų lyderių Donaldo Tusko ir Jarosławo Kaczyńskio, kurie dominuoja Lenkijos politikoje jau 20 metų.
Panašu, kad ši skirtis Lenkijoje nyksta. Lenkijos provincija, mažesni miestai, miesteliai dėl ekonomikos augimo ir ankstesnių „Teisės ir teisingumo“ vyriausybių pradėto socialinio perskirstymo dabar gyvena geriau. O būtent ši Lenkijos dalis prieš tai jautėsi pralaimėtoja ir dėl to balsavo už „Teisę ir teisingumą“ bei nekentė „Pilietinės platformos“. Dabar pagrindas šioms emocijoms nyksta, formuojasi naujos socialinės ir politinės skirtys, o dvi didžiausios partijos nesugeba jų atliepti.
4. Bet pažvelgus, kur lenkai ieško pakaitalo pagrindinėms partijoms, aiškėja, kad Lenkijos demokratijos krizė tęsiasi. Kraštutinės dešinės kandidatai bendrai surinko daugiau nei 20 proc. balsų. Vienas jų – jau minėtas S. Mentzenas. Kitas, Grzegorzas Braunas, per pastaruosius metus pasižymėjo tuo, kad gesintuvu užgesino žydišką menorą Lenkijos Seime, nuėmė Europos Unijos vėliavą ir į ją valėsi kojas bei fiziškai užpuolė gydytoją, atlikusią abortą. Verta pastebėti, kad dauguma balsavusių už kraštutinę dešinę nėra senjorai, bet vyrai iki 40 metų.
Daliję kaltę dėl šio fenomeno turi prisiimti tiek „Pilietinė platforma“, tiek „Teisė ir teisingumas“, kurie, užuot bandę pasiūlyti žmonėms, balsavusiems už šias partijas, naujus būdus spręsti jiems rūpimus klausimus, nusprendė perimti jų retoriką ir tokiu būdu neva atitraukti tuos rinkėjus nuo kraštutinės dešinės.
Tai nėra kažkas naujo. Panašią taktiką naudoja Vokietijos krikščionys demokratai ar Lietuvos konservatoriai. Bet Lenkijoje ši taktika privedė prie to, kad kraštutinių dešiniųjų diskursas tapo vis labiau normalizuotas, o tai atvėrė galimybes į politiką prasibrauti dar radikalesnėms idėjoms. Tuo tarpu rinkėjų frustracija nemažėja, tą rodo auganti parama kraštutinei dešinei.
Bet situacija Lenkijoje yra sudėtingesnė nei vien tik pasiūlos trūkumas. Jei „Pilietinė platforma“ ar „Teisė ir teisingumas“ nesugeba pateikti rimtos alternatyvos, tai gal tą gali padaryti kitos partijos? Tokios partijos ir tokie kandidatai Lenkijoje egzistuoja, pvz., dabartinis Seimo pirmininkas Szymonas Hołownia, kurio partija pagerino sąlygas įsigyti būstą, siūlo reformas, kaip depolitizuoti valstybines įmones arba pagerinti moksleivių psichinę sveikatą.
Bet situacija Lenkijoje yra sudėtingesnė nei vien tik pasiūlos trūkumas. Jei „Pilietinė platforma“ ar „Teisė ir teisingumas“ nesugeba pateikti rimtos alternatyvos, tai gal tą gali padaryti kitos partijos?
Arba vienas iš kairiųjų kandidatų Adrianas Zandbergas, kuris nori didesnio valstybės finansavimo sveikatos apsaugai ir būstų statybai. Bet nė vienas iš šių kandidatų per pastaruosius rinkimus nesurinko daugiau nei 5 proc. balsų. Tai rodo, kokią įtaką dabartinei politikos formai turi ir informacinis laukas, kuris teikia pirmenybę emocijoms, o ne dalykiškai diskusijai.
Tad Lenkijos prezidento rinkimus verta stebėti ne tik dėl jų svarbos Lietuvos užsienio ir saugumo politikai. Lenkijos politikoje galima išvysti, kaip vietiniame kontekste vystosi globalūs socialiniai, politiniai, informaciniai procesai, kurie keičia visuomenę ir politiką. O tai vienokiu ir kitokiu būdu paveiks ir Lietuvos politiką.
