Praėjusią savaitę JAV Virdžinijos valstijos rinkėjai balsuodami referendume nedidele persvara patvirtino planą perbraižyti JAV Kongreso rinkimų apygardas. Šis sprendimas gali turėti reikšmingos įtakos artėjantiems vidurio kadencijos rinkimams, nes suteikia demokratams pranašumą dešimtyje iš vienuolikos šios valstijos Atstovų Rūmų rinkimų apygardų. Pagal ankstesnį žemėlapį jie turėjo persvarą šešiose apygardose.
Tendencingas rinkimų apygardų ribų perbraižymas prieš rinkimus, kad viena ar kita partija įgytų pranašumą tradicinius oponentų rinkėjus sugrūsdama į vieną apygardą ar išsklaidydama juos po skirtingas apygardas, kad jie nesudarytų daugumos, yra nesąžiningos politinės kovos įrankis. Anglų kalboje ši praktika vadinama gerrymandering. Terminas atsirado 1812 m., kai Masačusetso gubernatorius Elbridge`as Gerry patvirtino apygardų žemėlapį, kuriame vienos apygardos ribos priminė salamandrą, o laikraštis apygardą vaizdingai pavadino „gerrymander“ (sąskambis su salamandra – angl. salamander).
Virdžinijos sprendimas yra platesnės politinės kovos dalis visose JAV, kai valdanti vienos ar kitos valstijos partija perbraižo apygardas. Respublikonai jau anksčiau perbraižė apygardas Teksase, demokratai į tai atsakė žemėlapių „peržiūra“ Kalifornijoje.
Tendencingas, objektyviais kriterijais neparemtas rinkimų apygardų perbraižymas nedaug skiriasi nuo rinkimų rezultatų klastojimo. Tuo užsiima politikai, nors ir prisidengia rinkėjų valia. Suprantama, kad ši nesąžininga rinkimų kova dar labiau didina įtampą visuomenėje, skatina nihilistišką požiūrį į rinkimus ir nusivylimą demokratija. Galima stebėtis, kaip tokia akivaizdi rinkimų manipuliacija įmanoma JAV, ilgą laiką jos visam pasauliui buvo demokratijos pavyzdys. Nors gal stebėtis ir neverta, nes darosi akivaizdu, kad JAV demokratija serga. Tiesą sakant, ji sirgo jau ilgoką laiką, tik tai galbūt taip nekrito į akis...
Tendencingas, objektyviais kriterijais neparemtas rinkimų apygardų perbraižymas nedaug skiriasi nuo rinkimų rezultatų klastojimo.
Viena iš didžiausių JAV demokratijos bėdų – didelių pinigų įsigalėjimas. Per 2024 m. prezidento rinkimų kampaniją du svarbiausi kandidatai (Kamala Harris ir Donaldas Trumpas) kartu išleido didžiulę sumą – 3,5 mlrd. JAV dolerių, o su partijų komitetais ir išorinėmis grupėmis bendra surinkta suma siekė apie 4,2 mlrd. dolerių. Panašus pinigų kiekis sukasi ir Kongreso rinkimuose. Laimėjusiam kandidatui Atstovų rūmuose jo vieta vidutiniškai atsieina 2,4 mln. dolerių, o laimėjusiam kandidatui Senate – 27,2 mln. dolerių.
Liberalaus požiūrio į pinigų rinkimą ir panaudojimą rinkimų kampanijose šalininkai teigia, kad kandidato gebėjimas surinkti pinigus liudija jo vadybinius gebėjimus ir kartu yra jo politinio potencialo testas – jei kas nors aukoja pinigus politiko rinkimų kampanijai, vadinasi, jis bent šio to vertas. Tačiau tokia praktika turi antrą pusę: kandidatai lieka daugiau ar mažiau įsipareigoję stambiausiems savo donorams, juolab JAV Kongreso nariai pinigus renka visą kadenciją, tam vidutiniškai skirdami nuo trečdalio iki pusės savo laiko ir energijos. Žinoma, ne visada rinkimus laimi kandidatas, panaudojęs didesnę sumą, tačiau yra kita bėda – sukantis dideliems pinigams rinkimų kampanijos dažnai virsta šūkių ir etikečių klijavimo, o ne idėjų ir vertybių kova.
Dar vienas aspektas – ypatingos lobizmo praktikos, tai išskirtinis JAV politinės sistemos bruožas ir kartu prieštaringiausiai vertinamas jos aspektas. 2024 m. lobistinei veiklai Vašingtone išleista 4,44 milijardo JAV dolerių, toli gražu ne visa ši veikla deramai reguliuojama ir skaidri. Suprantama, kad nevaržomo lobizmo sąlygomis savo interesus geriausiai apgina didžiosios korporacijos.
Kartu reikia paminėti JAV Kongreso rinkimų sistemą, kai visas parlamentas formuojamas vykdant vieno turo rinkimus vienmandatėse apygardose pagal paprastosios daugumos principą. Ši sistema ilgainiui sukuria dviejų partijų monopoliją ir padaro beveik neįmanomą politinės sistemos atsinaujinimą.
Sisteminiai demokratijos trūkumai JAV galų gale atvedė į krizę. D. Trumpo iškilimas – tai ne natūralaus ir sveiko demokratinio proceso pasekmė, o demokratijos krizės apraiška. JAV visuomenė išlieka labai turtinga, tačiau pastaraisiais metais sparčiai didėja kontrastas tarp pačių turtingiausių žmonių ir likusios visuomenės dalies, o vidurinis sluoksnis traukiasi. Iš dalies tai lemia technologiniai pokyčiai ir laisvosios rinkos dėsniai, tačiau nemenkai prie to prisideda ir aukščiau minėtos JAV politinės sistemos ypatybės. Dalis JAV rinkėjų nusivylę tuo, kaip demokratija veikia šalyje, jiems imponuoja D. Trumpo veiksmai, kai jis be jokių skrupulų laužo įprastas demokratijos normas ir nusistovėjusias taisykles.
D. Trumpo iškilimas – tai ne natūralaus ir sveiko demokratinio proceso pasekmė, o demokratijos krizės apraiška.
Galima suprasti: šios normos ir taisyklės dažnai ir iki šiol deramai neveikė, buvo įžūliai apeidinėjamos, tad atviras jų nepaisymas, tiesumas, savotiškas žaidimas atviromis kortomis išties gali imponuoti. Paradoksas yra tai, kad D. Trumpo politika negali atvesti prie teisingumo atkūrimo, ji daugiau griauna, nei kuria, yra kur kas palankesnė saujelei „išrinktųjų“ negu tam daugeliui rinkėjų, kurie balsavo už D. Trumpą ir iki šiol juo pasitiki. Deja, ateities prognozės nėra optimistiškos, nes demokratijos problemos JAV įsisenėjusios ir sunkiai ištaisomos – tai liudija ir idėjų bei asmenybių krizė, į kurią patekusios abi svarbiausios JAV partijos – ir respublikonai, ir demokratai.
Svarbu analizuoti tai, kas vyksta JAV, nes tai atskleidžia, kaip politiniai procesai, įskaitant ir rinkimų sistemos funkcionavimą, lemia pokyčius visuomenėje ir kaip politinės sistemos ydos gali pastūmėti į sunkiai suvaldomą krizę.
Visuomenė suinteresuota, kad į politiką ateitų daugiau kompetentingų, turinčių autoritetą, pasirengusių kurti žmonių. Taip pat itin svarbus sąžiningumo, politinės etikos kriterijus. Už tai visų pirma atsakingos tradicinės politinės partijos. Vis dėlto krinta į akis, kad šių partijų principingumas Lietuvoje pastaruoju metu gerokai susilpnėjo. Prisiminkime, kad prieš pastaruosius rinkimus partijos nesivargino netgi pateikti rinkimų programų ir vangiai reagavo į kylančius politinius skandalus. Nusivylusiųjų balsus per rinkimus surinko „Nemuno aušra“. Ši partija socialdemokratų dėka pakylėta iki valdančiosios ir lengva ranka įteisinta kaip politinės sistemos dalis.
Verta pastebėti, kad „Nemuno aušra“ skiriasi nuo bet kurios kitos radikalios politinės partijos, nes ji neturi nei ideologijos, nei idėjų, dėl kurių pirktų rinkėjų palankumą. Tai tiesiog protesto balsų partija beveik grynuoju pavidalu, kurios populiarumas tiesiogiai pamatuoja žmonių nusivylimą demokratine sistema. „Nemuno aušros“ populiarumas nemažėja. Jei viskas klostysis taip, kaip šiuo metu, „Nemuno aušra“, kitaip nei anksčiau gyvavusios, pateikusios į Seimą ir nunykusios radikalios partijos, gyvuos ir kitame politikos cikle.
Politinės etikos, skaidrumo reikalavimai tampa vis aktualesni. Šis laikas Lietuvoje išskirtinis. Teisėsaugos institucijų dėmesys nukreiptas į du Seimo narius, buvusius ministrus pirmininkus: vienam teisinė neliečiamybė panaikinta, dėl kito generalinė prokurorė kreipėsi į Seimą. Tai liudija, kad Lietuvoje teisėsaugos institucijos veikia nepriklausomai nuo politikų. Kita vertus, pastarieji įvykiai dar kartą parodė, kad pačios politinės partijos iš esmės nesugeba spręsti skaidrumo ir savo narių reputacijos problemų. Politinės etikos klausimą partijos sutapatinama su teisiniu vertinimu ir teismų sprendimais, o tai yra ydingas požiūris.
Verta pastebėti, kad „Nemuno aušra“ skiriasi nuo bet kurios kitos radikalios politinės partijos, nes ji neturi nei ideologijos, nei idėjų, dėl kurių pirktų rinkėjų palankumą.
Vis dėlto Lietuvos pasiekimai politinės korupcijos srityje akivaizdūs. Prekyba poveikiu, dėl kurios anksčiau nuteisti Seimo nariai, arba kyšis ne už tai, kad per apibrėžtą laiką būtų atliekama kokia nors konkreti veikla, o tiesiog siekiant palankumo suinteresuotiems asmenims, tuo kaltinamas S. Skvernelis, – tai nusikaltimai, kurių tyrimui reikia gerai parengtos teisinės bazės ir itin kompetentingų tyrėjų. Priminsiu, kad vienas Seimo narys šiuo metu nuteistas už tai, kad verslo atstovo prašymu buvo sutikęs daryti įtaką kitiems Seimo nariams, o atlygį už tai gavo ne asmeniškai, bet kaip paramą partijai. Net ir kai kuriose demokratinėse valstybėse tokia veikla nebūtų laikoma nusikalstama.
Vis dėlto Lietuva neturi prabangos leisti sau pro pirštus žiūrėti į politinę korupciją ir rinkimų finansavimo tvarkos pažeidimus, nes principingumo stoka gali kainuoti itin brangiai. Tuo įsitikinta 2002–2003 m. per prezidento rinkimų kampaniją, kai dideli neaiškios kilmės pinigai atnešė pergalę Rolandui Paksui. Jis antrajame rinkimų ture įveikė Valdą Adamkų. Įvertinus šias pamokas po ilgų diskusijų 2012 m. gerokai sugriežtinta politinių kampanijų finansavimo tvarka: juridiniai asmenys neteko galimybės aukoti politinėms partijoms ir politinės kampanijos dalyviams, gerokai sumažintas leistinas fizinių asmenų aukų dydis ir apsispręsta, kad partijos daugiausia bus finansuojamos iš valstybės biudžeto. Tai galima laikyti viena sėkmingiausių reformų, tik partijų finansavimo tvarką, žinoma, reikia prižiūrėti dar griežčiau.
Ateis nauji rinkimai, ir juos komentuojantys viešųjų ryšių specialistai vėl pasiges daugiau spalvų, daugiau informacinio šurmulio. Vis dėlto verta susimąstyti, ar ryškių plakatų gausa ir atakuojančios žinutės socialiniuose tinkluose yra didelė rinkimų kampanijų vertybė, nes visa tai iš partijų ir kandidatų reikalauja pinigų. Laikai, kai rinkimai laimimi vien dėl pinigų, neturėtų grįžti.
