Kaip dažnai mums tenka girdėti, kad įstatymai priimami „skubos“ ir netgi „ypatingos skubos“ tvarka. Nenuostabu, kad šitaip skubant neretai priskaldoma malkų. Ar tuomet nereikėtų lygiai taip pat skubiai taisyti padėties?
Vieša paslaptis, kad dalis II pakopoje sukauptų 4 mlrd. eurų jau pavirto šaldytuvais, baldais, skalbyklėmis. 4 iš 10 kaupiančiųjų senatvei nutarė nutraukti kaupimą vos tik jiems atidarė langą. Greiti pinigai degina rankas, o aplinkui tiek galimybių. Kviečia svajonių kelionės Graikijon, Egiptan, gundo romantinės fantazijos ir malonumai.
Ironiškas raginimas „ištaškyti senatvės pinigus“ žmogaus ausiai skamba dvigubai maloniai – ištaškai tik pinigus, o jausmas toks, kad sudaužai į šipulius ir pačią senatvę. Paverti ją memu ir pajuokos objektu.
Tačiau kad ir kaip skaniai besijuoktume šiandien, senatvė ateis. Ateis su mažesne energija, silpstančia sveikata ir nesaugumu. Ir prie visų tradicinių „gailiuosi to ir ano“ prisidės „gailiuosi, kad 2026 m. balandžio mėnesį per savaitę ištaškiau tai, kas būtų buvę bent kiek minkštesnė pagalvė“. Skuba, ir vėl ta skuba. Ji nesutaikoma su ilgąja gyvenimo perspektyva.
O kur Vyriausybė skuba? Ji prognozavo, kad per dvejus pensijų lango atvėrimo metus per jį išeis iki penktadalio gyventojų. Kai per pirmus mėnesius šis planas meteoriškai viršytas – tai jau skambutis įstatymų leidėjui. Reikia skubiai įvertinti įstatymo padarinius – teisininkai tai vadina ex post – ir taisyti klaidas.
Ne, aš nesiūlau uždaryti lango – nes taip būtų ir vėl apgauti žmonės. Reikia skubiai atkurti išeinančiųjų ir pasiliekančiųjų interesų pusiausvyrą – nes skaičiai rodo, kad ji pernelyg pažeista. Liekantiems sudaryti gana patrauklias sąlygas – indeksuoti numatytą mokesčio sumą, kuria leidžiama mažinti mokesčius, jeigu žmogus pasirenka atidėti pensijų kaupimui daugiau negu minimalius 3 proc. nuo savo atlyginimo. Imtis ir kitų pagerinimų. Tuomet žmonės būtų motyvuoti kaupti pensijai kad ir 9 proc. pajamų – tiek pat, kiek šiandien visi atiduodame „Sodrai“. Tai investicija į ateitį – šie žmonės senatvėje nereikalaus papildomų išmokų iš valdžios.
Vakarų šalių patirtis rodo, kad tai leistų tikėtis solidžios, už sodrinę sodresnės privačios pensijos. Gal tuomet ir anuitetų klausimas netektų savo aštrumo. Nes valstybės interesas yra savo ateitimi besirūpinantys, orią pensiją sukaupę gyventojai.
O grįžtant prie pensijų ištaškymo – jis šiandien gresia ne tik pavienėms sąskaitoms, bet ir biudžetui. Juk šitaip išaugus vartojimui, valstybės biudžetas pasipildys neplanuotomis pridėtinės vertės mokesčio pajamomis. Kurias valdžia ištaškys su nemažesniu malonumu negu žmonės. Kad taip nenutiktų, šios neplaninės pajamos turi būti investuojamos. Tik investuoja tegu ne valdžia, o žmonės bei įmonės. Tam reikia atpalaiduoti juos nuo perteklinių mokesčių naštos, o laikinus biudžeto „praradimus“ uždengti karštomis biudžeto pajamomis. Taip pensijų „suvartojimas“ atvertų langą investicijoms ir apsaugotų mus nuo už lango tykančios krizės. Skubiai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
