Trečiąsias plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą metines Vakarų viešojoje erdvėje lydėjo nesibaigiančios analogijos su Jalta ar Miunchenu. Neva JAV pradėtose derybose Rijade, Saudo Arabijoje, sieks susitarti su Rusija dėl karo užbaigimo Ukrainos teritorijų ir suvereniteto sąskaita.
Panašiai kaip Vakarai siekė taikos su Hitleriu, aukodami Čekoslovakijos Sudetus 1938 m. ar kaip JAV, Didžioji Britanija ir SSRS 1945 m. Jaltoje susitarė dėl galios pusiausvyros, vardan kurios buvo paaukotas Vidurio ir Rytų Europos šalių suverenitetas. Ar prie minėtų Vakarų išdavysčių reikės pridėti ir 2025 m. Rijadą?
Nebūtinai. Net jei šiemet JAV ir Rusija pasieks susitarimą dėl karo užbaigimo, kuris nebus naudingas Ukrainai, tai dar nereiškia, kad jis bus įgyvendintas. Ukraina gali priešintis tokiam susitarimui ir sužlugdyti jo realizaciją. Kaip ji tai galėtų padaryti? Nutrūkus ar sumažėjus JAV paramai, Ukraina gali bandyti kompensuoti nuostolius kitų šalių, visų pirma, Europos, karine ir diplomatine pagalba.
Praėjusių metų pabaigoje žiniasklaidoje buvo kalbama, kad Ukraina be JAV ginklų galės kovoti iki šių metų rugsėjo. Neseniai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis pareiškė, kad Europos paramos dėka Ukraina gali kovoti iki kitų metų sausio mėnesio. Mėgstame peikti lėtą ir tingią Europą, bet, kaip matome, ji nėra visiškai bejėgė. Neatsitiktinumas ir tai, kad prieš invazijos metines Ukrainos prezidentas Volodimiras Zelenskis lankėsi Turkijoje.
Kitas Ukrainos ginklas yra jos vidaus resursai. Ir tai kai kas daugiau nei vien tik kiekybiniai rodikliai, pvz. retųjų metalų ištekliai ar pagaminamų artilerijos sviedinių kiekis. Tai ir ukrainiečių išradingumas, kuris padėjo užtikrinti šalies institucijų funkcionavimą karo metu ar atsverti Rusijos pranašumą mūšio lauke, pvz. vystant dronų technologijas ir jų panaudojimo taktikas.
Ukraina turi ir radikalesnių būdų priešintis potencialiam JAV ir Rusijos susitarimui. V. Zelenskio grasinimų, kad jei Ukraina negaus saugumo garantijų, ji pasigamins primityvią atominę bombą, nereikėtų nuvertinti vien kaip retorinių. JAV žurnalistas Michealas Weissas teigia, kad Ukraina taip pat galėtų pradėti Rusijos elito žudymo kampaniją. Anot jo, Ukrainos spec. tarnybų pernai gruodį įvykdytas Rusijos radiacijos, biologinių ir cheminių pajėgų vado nužudymas – ne tik atsakas panašioms Rusijos vykdytoms akcijoms, bet ir perspėjimas Donaldo Trumpo komandai: štai kas gali įvykti, jei bandysite mums įpiršti prastą susitarimą.
Galiausiai, net ir pačiu blogiausiu atveju, jei Rusija užimtų visą Ukrainos teritoriją, ji turėtų susidoroti su organizuotu, nuožmiu, ir ginkluotu anksčiau fronte kariavusių ukrainiečių pasipriešinimu. Šia prasme radikaliausi Kremliaus propagandininkai yra teisūs: Ukrainą pavyks pavergti tik fiziškai ją sunaikinus kaip tautą.
Galiausiai, net ir pačiu blogiausiu atveju, jei Rusija užimtų visą Ukrainos teritoriją, ji turėtų susidoroti su organizuotu, nuožmiu, ir ginkluotu anksčiau fronte kariavusių ukrainiečių pasipriešinimu.
Skeptikas galėtų klausti: bet nei Čekoslovakija po Miuncheno, nei Vidurio ir Rytų Europa po Jaltos neturėjo galimybių pasipriešinti, tai kodėl turėtų pavykti Ukrainai? Atsakymas: todėl, kad XXI a. nėra XX a. vidurys. Pastaruosius 30 metų vykę procesai lėmė, kad mažos ir vidutinio dydžio valstybės įgavo naujų galimybių realizuoti savo subjektiškumą. Pirmiausia jų ekonominis augimas suteikė resursus realizuoti savo interesus ir megzti ryšius su kitomis šalimis. Be to, pasaulyje iškilo nauji, netradiciniai veikėjai – korporacijos, tarptautinės organizacijos, visuomeniniai judėjimai – kurie dažnai tampa mažų ir vidutinio dydžio galių sąjungininkais. Transporto ir technologijų revoliucija palengvino tokių šalių prieigą prie naujų idėjų, išteklių, prekių ir leido joms pačioms įsijungti į mokslo progreso lenktynes.
Būtinas šio proceso komponentas yra tai, ką politologas Zbigniewas Brzezińskis vadino „didžiuoju prabudimu“: mažų ir vidutinio dydžio šalių piliečiai nebenori būti didžiųjų galių kolonijomis ir reikalauja, kad jų valstybės vykdytų nacionaliniais interesais grįstą politiką.
Ne paslaptis, kad tiek Trumpas, tiek Putinas nekenčia lig šiol vis dar veikusios tarptautinės tvarkos su normomis, teise ir institucijomis. Jiems daug priimtinesnis XIX amžiuje vyravęs požiūris, kad pasaulio reikalus sprendžia galingieji, o mažutėliai nuolankiai vykdo jų susitarimus. Galima teigti, kad net derybos Saudo Arabijoje yra bandymas Vienos kongreso dvasioje užkurti XXI a. Rijado kongresą, kuriame prie JAV ir Rusijos prisijungtų Kinija. Deja (o gal ačiū Dievui), šių didžiųjų šalių taip nemėgstama liberali pasaulio tvarka jau atliko savo darbą. Rijado kongreso šokėjai gali traktuoti kitas valstybes kaip savo šachmatų partijos figūrėles, bet skirtingai nei jų XIX amžiaus pirmtakai, dabartinės „figūrėlės“ gali nukąsti jas stumdyti norinčią ranką.
