Lenkijos politikai, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, nuo seno teigė, kad Europos saugumo ir politinė architektūra yra neadekvati. Esą ji neatspindi išaugusio Vidurio Europos valstybių, pirmiausia Lenkijos, svorio, o Vakarų Europa užsispyrusiai nenori to pripažinti.
Praėjusią savaitę Paryžiuje įvykęs Europos valstybių susitikimas dėl Ukrainos turėjo tapti Lenkijos svajonės būti pakviestai prie didžiųjų stalo išsipildymu. Netrukus paaiškėjo, kad Lenkijos lyderystė nelabai skiriasi nuo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ar Italijos lyderystės. Lenkijos išleidžiami beveik 5 proc. nuo BVP gynybai kol kas yra jos vienintelis rimtesnis indėlis į Europos saugumą.
Vakarų žiniasklaida ne kartą rašė apie idėją suburti Europos taikdarių pajėgas, kurios būtų išsiųstos į Ukrainą. Esą jos branduolį turėjo sudaryti Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Lenkijos kariai. Savo pasirengimą siųsti karius į Ukrainą buvo išreiškę Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos, Nyderlandų, Baltijos šalių lyderiai. Rodos, Europos taikdarių pajėgų koncepcija turėjo būti galutinai parengta ir paskelbta praėjusią savaitę po Europos lyderių susitikimo Paryžiuje. Tačiau tai neįvyko, ir greičiausiai kertinis buvo Lenkijos veto, bent laikinai palaidojęs šią idėją.
Šitoks Lenkijos elgesys yra nesuprantamas, ypač kaimyninėms valstybėmis, kurios tikisi, kad Lenkija pagaliau taps saugumo eksportuotoja. Žvelgiant iš strateginės perspektyvos, galima išskirti bent keletą priežasčių, kaip Lenkija išloštų išsiuntusi karius į Ukrainą.
Pirma, kaip pastebėjo ne vienas Lenkijos analitikas ar apžvalgininkas, nepaisant visų pastarųjų metų Lenkijos ir Ukrainos nesutarimų dėl istorijos, žemės ūkio ir ekonomikos, nepriklausoma ir suvereni Ukraina yra Lenkijos gyvybinis interesas. Išsiuntusi karius į Ukrainą, Lenkija prisidėtų prie šio nacionalinio intereso realizacijos.
Antra, šitaip Lenkija įtvirtintų savo naują vaidmenį Europos saugumo architektūroje. Jokia diskusija dėl Europos saugumo, Ukrainos ateities ir jos atstatymo negalėtų vykti be Lenkijos. Tai reikštų ne tik politinę naudą ir išaugusį prestižą, bet ir leistų užsidirbti Lenkijos karinei pramonei bei įmonėms iš kitų sektorių.
Galima įvardyti dar vieną strateginį imperatyvą, kodėl Lenkija turėtų išsiųsti karius į Ukrainą. Didžiausia Europos taikdarių misijos Ukrainoje gerbėja yra JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija. Lenkijos įsipareigojimas užtikrinti taiką Ukrainoje dar labiau užtikrintų Lenkijos, kaip pavyzdinės JAV sąjungininkės, reputaciją tarp JAV politikų ir rinkėjų. Teoriškai iš to turėtų rastis papildomi saugumo, politiniai ir ekonominiai dividendai Lenkijai.
Dar būtina pridėti buvusio diplomato, dabar apžvalgininko Witoldo Juraszo pateiktą argumentą: Europos karių misija Ukrainoje reiškia, kad Ukraina nors ir ne de jure, bet de facto tampa NATO nare. Tai reiškia, kad Lenkija nebe pafrontės, o Vakarų užnugario valstybe, nes Vakarų ir Rusijos geležinė uždanga būtų nustumta toliau į rytus.
Bet nepaisant šių akivaizdžių naudų, Lenkija vis tiek nenori siųsti karių į Ukrainą. Kokie išskaičiavimai lemia, kad vis dėlto šios šalies politikai mato tokiame žingsnyje daugiau kaštų nei naudos?
Pirmiausia detalės. Lenkijos politikai ir analitikai kelia klausimą: jei Rusija užpultų Europos taikdarių pajėgas, ar tai reikštų NATO ir Rusijos karą? Jeigu ne, tada šios pajėgos nebus pakankamos Rusijai atgrasyti. Be to, jei Lenkija atsidurs priešakinėse pajėgų linijose, ar nebus taip, kad Lenkijos pajėgoms susikovus su Rusijos kariuomene minėti europiniai partneriai – Prancūzija, Italija, Nyderlandai ir t. t. – pareikštų, kad čia yra išskirtinai Lenkijos ir Rusijos reikalas, į kurį joms nebūtina kištis.
Lenkijos politikai ir analitikai kelia klausimą: jei Rusija užpultų Europos taikdarių pajėgas, ar tai reikštų NATO ir Rusijos karą? Jeigu ne, tada šios pajėgos nebus pakankamos Rusijai atgrasyti.
W. Juraszo teigimu, priešakinėse linijose turėtų būti dislokuoti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, dviejų branduolinių valstybių, kariai, už jų Ukrainos, o tik tada Lenkijos. Tik tokiu atveju, anot jo, Rusijai būtų pasiųstas signalas, kad Ukrainos užpuolimas reikštų karą su branduolinėmis valstybėmis. Taigi, Lenkija nori aiškios deklaracijos iš visų kertinių Vakarų valstybių, įskaitant JAV, kad Europos taikdarių Ukrainoje užpuolimas reikštų karą su NATO. Be šitokios deklaracijos Lenkijai trūksta pasitikėjimo europiniais partneriais.
Antra priežastis nesiųsti karių į Ukrainą – vidaus resursai. Nors Lenkija daug išleidžia savo karinėms pajėgoms, jos kariuomenė nėra didelė: ją sudaro apie 190 tūkst. karių. Verta priminti, kad karinio konflikto su Rusija situacijoje Lenkijos kariuomenei reikės: 1) atremti Rusijos puolimą iš Karaliaučiaus srities; 2) atremti Rusijos ir Baltarusijos pajėgų puolimą iš Baltarusijos; 3) užtikrinti Suvalkų koridoriaus pralaidumą, kad Lenkija rytuose neliktų apsupta Rusijos ir Baltarusijos pajėgų ir galėtų vykti karinės paramos tiekimas Baltijos šalims (nepaisant nesutarimų su Lietuva, šio įsipareigojimo Lenkija neneigia).
Užduotis yra nemenka ir bet koks ženklesnis pajėgų išsiuntimas į Ukrainą sumažintų Lenkijos galimybes ją realizuoti. Be to, vis dar neužkurta Lenkijos karinė pramonė, nepaisant jai skirtų lėšų (apie tai rašė Maciejus Miłoszas laikraštyje „Rzeczpospolita“) ir labai prastą Lenkijos demografinę situaciją (tai apsunkina išsikeltą siekį padidinti kariuomenę iki 300 tūkst. karių).
Tad Lenkija turi pagrįsta baimę, kad karių išsiuntimas į Ukrainą gali susilpninti galimybes atremti potencialią Rusijos ataką prieš ją pačią. Dėl to geriau būtų, kaip teigia Lenkijos politikai ir dalis komentatorių, kad savo karius į Ukrainą siųstų tos šalys, kurioms negresia tiesioginis susidūrimas su Rusijos sausumos pajėgomis.
Galiausiai Lenkijos vyriausybės svarstymai dėl karių išsiuntimo į Ukrainą vyksta Lenkijos prezidento rinkimų kampanijos fone. Premjerui Donaldui Tuskui jie yra žūtbūtiniai: jo partijos iškelto kandidato Rafało Trzaskowskio pralaimėjimas reikštų D. Tusko politinės karjeros pabaigą ir projekto nustumti „Teisės ir teisingumo“ partiją nuo valdžios žlugimą.
Tad Lenkija turi pagrįsta baimę, kad karių išsiuntimas į Ukrainą gali susilpninti galimybes atremti potencialią Rusijos ataką prieš ją pačią.
Juliuszo Mieroszewskio dialogo centro užsakymu atlikta apklausa parodė, kad tik 49 proc., t. y. mažiau nei pusė, lenkų visuomenės palaiko Lenkijos karinės paramos Ukrainai tęsimą (kas lėmė Lenkijos visuomenės nusisukimą nuo ukrainiečių ir Ukrainos – atskiro teksto tema). Be to, apklausos rodo, kad trečią vietą rinkimų pirmame ture užims kraštutinės dešinės partijos „Konfederacija“ kandidatas, kurio elektoratas yra labai antiukrainietiškas. Norint laimėti antrą turą, reikės kaip nors gauti jo balsus. Taigi D. Tuskui pritarti Lenkijos karių siuntimui į Ukrainą neleidžia ir rinkimų logika.
Kol kas Lenkija kartu su kitomis valstybėmis planuoja realizuoti planą B: Europos Unija norėtų skirti 700 mlrd. eurų paramą Ukrainai ir ieško būdų, kaip ją finansuoti. Bet ar Europos taikdarių Ukrainoje planas yra visiškai palaidotas? Ir ar yra bent koks šansas, kad Lenkija pakeis nuomonę dėl savo karių prisijungimo prie šios misijos?
Dabar galima įvardyti dvi ateities sąlygas, kurių išsipildymas galėtų atgaivinti šią idėją. Pirma, reikėtų sulaukti Lenkijos prezidento rinkimų pabaigos šių metų birželį. Tada iki kitų, parlamento, rinkimų 2027 m. rudenį liks daugiau nei 2 metai, ir D. Tuskas turės didesnę manevro laisvę prisiimti įsipareigojimus. Antra, Lenkijai pavyksta susitarti su JAV, kad ši kompensuotų Lenkijos karių kontingento išsiuntimą į Ukrainą atitinkamu skaičiumi JAV karių perkėlimu iš Vokietijos į Lenkiją.
Kaip jau įprasta sakyti ir rašyti, situacija yra dinamiška ir reikia toliau ją stebėti. Tačiau jau dabar galima drąsiai teigti, kad Lenkijai iš tiesų pavyko atsisėsti prie didžiųjų Europos valstybių stalo.
Tik skirtingai, nei tikėjosi daugelis analitikų, komentatorių ir politikų, Lenkijai nepavyksta įnešti naujos kokybės ir veržlumo į Europos saugumo politiką. Greičiau galima teigti, kad Lenkija yra daug panašesnė į jos taip kritikuotas didžiąsias Vakarų Europos valstybes: elito tarptautinės politikos suvokimas ir nacionalinio intereso apibrėžimas pradeda vis labiau skirtis nuo rinkėjų, kurių pasaulio matymas ir pagal tai formuojami norai dėl karo nuovargio, švietimo institucijų degradacijos ir socialinių tinklų įtakos vis labiau primityvėja.
