Mėnesio pradžioje lenkų katalikiškame savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ pasirodė rašytojo Wojciecho Bonowicziaus ir filosofo Tomaszo Stawiszyńskio tekstai, skirti popiežiaus Jono Pauliaus II 20-osioms mirties metinėms. Abu jie kėlė klausimą, kaip nutiko, kad pamestas tikras popiežius – jo asmenybė, idėjos, žmogiškos ydos ir trapumas, o liko tik politiniams tikslams tarnaujantys dirbtiniai ideologiniai įvaizdžiai.
Bonowiczius pastebi, kad Jono Paulio II įvaizdžio šlifavimas prasidėjo dar jam esant gyvam, o Stawiszyńskiui tai yra neatsiejama nuo šiuolaikinių politinės poliarizacijos tendencijų.
Lyg tyčia, Apvaizda mums davė dar vieną panašų išbandymą. Kaip ir Jonas Paulius II, per Velykų oktavą mus paliko Popiežius Pranciškus. Ką tik lenkai, o kartu su jais ir mes svarstėme, kas nutiko, kad Jonas Paulius II po mirties tapo memu, o dabar stovime prieš naują iššūkį – ar pavyks mums išsaugoti atmintyje Pranciškų kaip asmenį su idėjomis, pasiekimais, o drauge ir žmogiškomis klaidomis, silpnybėmis? Ar ir jo atveju mūsų galvose teliks ideologinės klišės?
Kad ir koks mainstryminės žiniasklaidos mylimas buvo Pranciškus, žavėjimasis juo anaiptol nebuvo visuotinis. Savo kalbėjimu, sprendimais, elgesiu jis erzino ir trukdė daugybei šio pasaulio galingųjų. Galima išskirti keletą tokių jo pontifikato bruožų.
Pirma, Pranciškaus dėmesys šio pasaulio varguoliams, atstumtiesiems, kenčiantiems neteisingumą, akcentuojant šių žmonių teises ir orumą. Palyginimui vienas iš Silicio slėnio techno-oligarchų Marcas Andreesssenas teigė, kad „daugybė žmonių turės nukristi, kad įvykti didysis dalykas.“ Tas didelis dalykas yra proveržis dirbtinio intelekto technologijose, kuris leistų tokiems kaip Andreessenas uždirbti beprotiškus pinigus ir įgyti neįtikėtiną politinę įtaką. Ir jie yra pasirengę vardan šio tikslo didinti pasaulio varguolių gretas.
Antra, Popiežius Pranciškus akcentavo globalių ekonominių ir socialinių nelygybių problemą. Ir būtent šioje perspektyvoje reikėtų vertinti Pranciškaus rūpestį migrantais. Tai yra žmonės bėgantys nuo skurdo, karo ir krizių, prie kurių dažnai prisidėjo ir Vakarų valstybių politika. Migracijos iššūkius pavyks išspręsti tik mažinant nelygybes tarp visų pasaulio valstybių ir kuriant jose funkcionuojančias institucijas, o ne statant sienas.
Trečia, Pranciškus propagavo susitikimo kultūrą. Kaip pastebėjo ne vienas apžvalgininkas, it pasaulinės Katalikų Bažnyčios klebonas jis mielai susitikdavo su įvairių pažiūrų, socialinių sluoksnių, biografijų, žmonėmis. Neteisdavo, stengdavosi išklausyti ir už konkrečios nuodėmės įžvelgti platesnį kontekstą. Tai visiškai prieštarauja dabartinei ekonominei sanklodai, kurios didieji veikėjai norėtų, kad mes kuo daugiau laiko praleistume socialiniuose tinkluose, išmaniųjų telefonų programėlėse, kad mes kuo daugiau vertintume, teistume vieni kitus, sirgtume narcisizmu ir be perstojo leistume pinigus savo įvaizdžio gerinimui.
Kad ir koks mainstryminės žiniasklaidos mylimas buvo Pranciškus, žavėjimasis juo anaiptol nebuvo visuotinis. Savo kalbėjimu, sprendimais, elgesiu jis erzino ir trukdė daugybei šio pasaulio galingųjų.
Galiausiai, prisiminkime paskutiniuosius Popiežiaus Pranciškaus gyvenimo metus – vienas galingiausių ir žinomiausių pasaulio žmonių sėdi vežimėlyje ir prašo kitų pagalbos atsistoti, kad galėtų kur nors nueiti. Vėlgi – kontrastas su diktatoriais, besimaudančiais elnių kraujo voniose, kad tik įrodytų esą macho pilname jėgų žydėjime. Ar su JAV prezidentais, kurie manė ir mano, kad sulaukę 82 metų gali be problemų siekti dar vienos kadencijos valdžioje. Ir tai dar labiau prieštarauja šiuolaikinėms kultūrinėms normoms ir jas aptarnaujančiai industrijai, bandančiai paneigti senatvę, nustumti į paraštes fizinį skausmą, puoselėti jaunystės kultą.
Taigi Popiežius Pranciškus buvo akmenėlis daugelio šio pasaulio galingųjų batuose, kuris trukdė politikams, techno-oligarchams, startuolių vystytojams ir kitiems vizionieriams siūlyti lengvus sudėtingų problemų sprendimus, gilinti visuomenės poliarizaciją, ir kurti naują utopiją, kurioje socialinių medijų ir dirbtinio intelekto algoritmai atneša laimę ir ramybę tiems, kurie, anot jų, yra nepajėgūs pasirūpinti savimi. Ir neverta abejoti, kad galingieji, kurie planuoja karaliauti toje utopijoje, dės visas pastangas ir naudos turimus įrankius, kad, panašiai kaip ir su Jonu Pauliumi II, padarytų iš Popiežiaus Pranciškaus atminimo ideologinę kaliausę. Komunistas, vatnikas, liberalas, progresyvistas. Tiks bet kas, kad tik mes pamirštume Popiežių Pranciškų kaip tikrą įvairialypį asmenį.
O kaip mums nepasiduoti tokiems bandymams, kurių jau gausu žiniasklaidoje ir socialinėse medijose? Pats Pranciškus, leisiu sau paspėlioti, greičiausiai siūlytų atsigręžti į mūsų pačių patirtį ir ja remtis, galvojant, ką galima padaryti čia ir dabar. Prisiminkime, kaip Pranciškus meldėsi Vilniaus Lukiškių aikštėje:
„Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.“
Ar mes per pastaruosius penkerius metus geopolitinių iššūkių akivaizdoje padarėme pažangą mokydamiesi ir mokydami sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos? Ar atvirkščiai: tvyrant įtampai vis labiau pasiduodame pagundai kurti buldozerinę vienybę, trinti skirtingumus, atidėti tam tikrų grupių teisių užtikrinimą, nes „dabar tam ne metas“?
