Šiaurės Europos tautos dažnai atrodo panašios – santūrios, darbščios, atsparios lyg vėjo nugairinti krantai. Tačiau po šiuo ramiu paviršiumi slypi skirtingi būdai būti ir išlikti stipriems. Vis dažniau mūsų ausis pasiekia naujas, su suomiais siejamas žodis – „sisu“. Tai sunkiai žodžiais pagaunama sąvoka, tarsi vidinė jėga, kuri neturi vienos formos, bet atsiskleidžia daugybe atspalvių.
„Sisu“ – tyli, neabejojanti ištvermė
„Sisu“ – tai ne motyvacija ir ne įkvėpimas. Tai sprendimas veikti tada, kai jokio noro veikti nebelikę. Tai vidinė laikysena, kurioje emocijos neturi veto teisės. Sunku? Vadinasi, darai. Pavargai? Vadinasi, dar ne pabaiga. Be dramų. Be pasiteisinimų. Be komentarų.
Kaip „sisu“ skamba realybėje
Galbūt geriausiai „sisu“ esmę galima suprasti ne iš apibrėžimų, o iš to, kaip apie ją kalba patys suomiai. Dabartinis Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas viename trumpame prisistatyme šią laikyseną perteikia labai paprastai: ramiai, be dramatizmo, be didelių žodžių.
Ne „mes pabandysim“. Ne „bus sunku“. Tiesiog: darom, čia ir dabar. Kai kalbama apie krizes ar karą, Stubbas pabrėžia, kad reikia išlikti „cool, calm, collected and have a little bit of sisu“. Tai nėra motyvacinė frazė, tai veikimo būdas.
Tikriausiai būtent čia išryškėja esminis skirtumas.
Lietuviškas charakteris – ištvermė su vidiniu „komentaru“
Lietuvis taip pat ištvermingas. Tai neginčijama. Tačiau ši ištvermė retai būna tyli. Ji beveik visada eina kartu su vidiniu balsu, kuris komentuoja situaciją: „Bus sunku, bet kaip nors padarysim.“
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip realizmas. Tačiau kartu tai yra ir išankstinis nusiteikimas sunkumui. Skirtumas subtilus, bet esminis:
• suomis susitelkia į veiksmą
• lietuvis – į sunkumo suvokimą
Reakcija į sunkumus
„Sisu“ kultūroje problema yra faktas. Lietuviškame kontekste problema dažnai be kita ko tampa emociniu įvykiu.
O tai reiškia, kad bus didesnis energijos poreikis emocijai ir mažiau liks pačiam sprendimui įvykdyti iki galo.
Ir čia atsiranda paradoksas: daroma daug, bet jaučiama, kad daroma per sunkiai.
Emocinis stilius
Suomis mažai kalba ir daug daro. Lietuvis daro, bet kartu nepaleidžia poreikio įvardyti, kad sunku. Tai tampa savotišku „foniniu triukšmu“, kuris ilgainiui silpnina vidinį stabilumą, mažina motyvaciją pabaigti darbą iki galo, atsiranda poreikis susireikšminti.
Todėl didžiausias skirtumas nėra ištvermė. Tai tikėjimas, ką ir dėl ko darai. „Sisu“ nereikalauja tikėti sėkme. Pakanka tikėti veiksmu, įsitraukti į procesą kaip neišvengiamą. Jei taip – niurzgėjimas ir savigaila tik kenkia.
Lietuviškas modelis dažnai taip ir reiškiasi: žmogus dirba, bet vis abejoja. Ir čia atsiranda vidinis konfliktas: kūnas juda pirmyn, o galva stabdo.
Kodėl šie skirtumai atsirado?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lietuviškas ir suomiškas charakteriai turėtų būti labai panašūs: abi tautos mažos, abi gyveno šalia didesnių galių, abi patyrė istorinių sukrėtimų, daugiausia ūkininkavo, buvo gana taikūs ir ramūs.
Tačiau būtent istorijos pobūdis ir institucijų raida suformavo skirtingas vidines laikysenas.
Suomijoje ilgai vystėsi sistema, kurios institucijos stiprėjančios, valstybingumas aiškesnis ir pasitikėjimas didesnis. Tai leido formuotis mentalitetui, kuriame:
• pasaulis suvokiamas kaip iš esmės tvarkomas
• pastanga turi prasmę
• taisyklės veikia
Tokiomis sąlygomis „sisu“ tampa natūralia strategija: jei sistema veikia, verta stengtis tiek, kiek reikės pastangų.
Suomis mažai kalba ir daug daro. Lietuvis daro, bet kartu nepaleidžia poreikio įvardyti, kad sunku.
Lietuvos istorija kitokia. Ilgi nestabilumo laikotarpiai, okupacijos, nuolat besikeičiančios taisyklės formavo kitokį santykį su realybe:
• nepasitikėjimą primesta sistema, ji inertiškai perdavė nepasitikėjimą savąja, jau nepriklausomoje Lietuvoje pasirinkta /išrinkta valdžia
• didesnį atsargumą, baimė neįtikti viršininkui ar apsijuokti dėl nesėkmės (ką kaimynas pagalvos)
• poreikį nuolat vertinti ir abejoti, ar pastanga atsipirks
Todėl lietuviškas „vidinis komentaras“ nėra atsitiktinis. Tai prisitaikymas, kaip išlikti.
Ekonominė išraiška
Šie mentaliniai skirtumai matomi ir labai konkrečiai – per gyvenimo lygį.
Ten, kur dominuoja „sisu“ tipo mąstymas:
• daugiau pasitikėjimo ilgalaikėmis pastangomis
• mažiau vidinio pasipriešinimo veiksmui
• didesnis nuoseklumas
Tai ilgainiui virsta aukštesniu produktyvumu ir stabilesniu augimu.
Lietuviškame modelis:
• daugiau energijos išskaidoma tarp veikimo ir vertinimo
• dažniau abejojama kryptimi
• sunkiau išlaikomas ilgalaikis fokusas
Rezultatas – pastangų daug, o efektyvumas gerokai mažesnis.
Ne pati patogiausia išvada
Abi kultūros yra ištvermingos. Tačiau viena ištvermę naudoja kaip įrankį. Kita – kaip būseną, kurią reikia nuolat reflektuoti per abejones. Ir būtent čia atsiranda skirtumas tarp „sunku, bet darau“ ir „darau, bet sunku“. Iš pirmo žvilgsnio – tas pats. Praktiškai – visiškai skirtingas rezultatas.
