Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“ šiais metais mini 65-metį, kuris liudija ilgametę tradiciją, kaip vilnijančią ir nuaidinčią balsu išdainuotą melodiją, gyvą ir gyvybingą, leidžiančią, kviečiančią ir skatinančią prisijungti, įsijungti, atliepti savimi ir skambėti drauge vis naujus kolektyvo narius, karta po kartos tęsiančius „Varpelio“ muzikinę istoriją. Progos akivaizdoje kalbinamas meno vadovas Christianas Frattima.
– Gerbiamas Christianai, pokalbį pradėkime abstrahuotu ir kartu asmeniškai subjektyviu žvilgsniu į chorinės muzikos lauką tiek Lietuvoje, tiek Europos kontekste – kuo ir kaip šiandien gyva ir gyvybinga chorinio dainavimo tradicija? Kas ir kaip kuriama būtent daugiabalsiam atlikimui, kas ir kaip dabartyje įprasminama, perimant, puoselėjant ir išsaugant ateičiai chorinės muzikos lobyną?
– Miela Elvina, dėkoju už Jūsų klausimą, kuris leidžia man pradėti nuo reikalingo svarstymo: daugiabalsio dainavimo tradicijai, apie kurią manęs klausiate, gresia rimtas pavojus. Jai grėsmę kelia šiandienė individualistinė kultūra, interneto sukeltas susvetimėjimas bei gerokai sutrumpėjęs meninio patyrimo laikas dėl trumpo ir paviršutiniško turinio kultūros išplitimo. Tokios vertybės kaip nuolatinis įsipareigojimas pasiekti meninį rezultatą ar net džiaugsmas būti kartu ir kalbėti ta pačia kalba – muzikos kalba – neabejotinai išgyvena krizę.
Kalbant konkrečiai apie pačią muzikos kalbą: kontrapunktas, harmonijai funkcionali intonacija, muzikinė fenomenologija šiais laikais nėra propaguojami ir vis sunkiau vaikus akinti suprasti šias vertybes. Lygiai taip pat kaip banalių dainų tekstų, harmonijų ir melodijų epochoje vis sunkiau vaikams tampa suprasti išsamios muzikos ir poetinių tekstų analizės svarbą.
Deja, kaltas dėl viso to – šiuolaikinių neakademinių muzikos kūrinių banalumas, o šios abejotinos reikšmės muzikos visi yra apsupti visada ir visur. Yra teorija, vadinama selektyviu dėmesiu, pagal kurią smegenys, ypač jaunimo ir vaikų, bombarduojamos banalios muzikos, lengvai prisitaiko prie minimalaus protinio įsitraukimo būsenos ir nebegali suprasti bei vertinti sudėtingesnių ir kokybiškesnių meno formų.
Pasirinkau būti „Varpelio“ choro meno vadovu, nepaisydamas savo tarptautinių įsipareigojimų, būtent todėl, kad noriu išsaugoti, skleisti ir supažindinti jaunas kartas su muzikos kalba ir muzikos menine reikšme. Tai yra mano misija, mano asmeninės pastangos išsaugoti chorinę tradiciją ir muziką apskritai.
Kalbant apibendrintai apie tai, kas daroma nacionaliniu ir tarptautiniu mastu siekiant apsaugoti chorinę kultūrą, turime atskirti mėgėjų chorus nuo profesionalių ir tuos, kurie artėja prie akademinių muzikos žanrų, nuo chorų, kurie labiau orientuojasi į neakademinę muziką. Atsižvelgiant į tai, kad kiekviena chorinė tradicija yra svarbi dėl savo socialinės ir kultūrinės vertės, manau, kad profesionaliems chorams turėtų būti skiriamas visiškai kitoks dėmesys. Šiaip ar taip skųstis dėmesiu chorinei kultūrai ir jos skatinimu Lietuvoje tikrai negalima.
Yra daugybė festivalių, bendradarbiavimo projektų, chorinių mokyklų, labai gerbiamų kompozitorių, kuriančių chorinę muziką. Lietuvoje situacija tikrai daug geresnė nei kitose Europos šalyse.
– Platus ir gilus pirmasis klausimas savaime reikalauja susiaurinti aktualizuojamą sritį, tad, jau kaip Kauno berniukų ir jaunuolių choro „Varpelis“ meno vadovas, aptarkite būtent jaunosios kartos įsitraukimą ir įsiliejimą į chorinę muziką, kiek tai gyva ir gyvybinga Lietuvoje ir užsienyje?
– „Varpelio“ mokyklos berniukai ir jaunuoliai yra neabejotinai ypatingi. Nemanau, kad galiu spręsti apie visus jaunus žmones remdamasis tuo, ką matau mokykloje. Reikia turėti omenyje, kad Lietuva savo gilia chorine kultūra yra ypatinga šalis, viena iš nedaugelio Europoje. Jei vertinčiau remdamasis „Varpelio“ mokyklos skaičiais, sakyčiau: stebuklas rasti tokių motyvuotų, mandagių berniukų, taip besidominčių muzika. Tačiau skaičiai tikrai mažėja ne tik Kaune ir Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Lietuva savo gilia chorine kultūra yra ypatinga šalis, viena iš nedaugelio Europoje.
Kaip jau minėjau, kaltas dėl to – besikeičiantis pasaulis ir individualizmo iškilimas. Covid-19 pandemija smarkiai smogė chorinei veiklai ir chorinėms mokykloms apskritai, tik pastaraisiais metais įvyko savotiškas atgimimas. Nesunku pastebėti, kad naujos „Varpelio“ vaikų kartos, augančios mano akivaizdoje, yra neabejotinai ypatingos.
Atvykęs į mokyklą prieš dvejus metus, jų klausdavau: „Kodėl lankote „Varpelio“ mokyklą?“ Atsakymas labai dažnai būdavo: „Nes to nori mano tėvai.“ Tačiau šiandienei kartai žinių, natų ir pamokų niekada nepakanka: šie berniukai net šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis nori susitikti ir dainuoti. Tai karta, trokštanti gilintis ir siekianti kartais išties labai sudėtingų tikslų, kuri niekada nepaliauja kelti klausimų. Jei tendencija ateityje bus tokia pati, prognozuoju labai šviesią „Varpelio“ ateitį.
– Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“ ganėtinai daug ir plačiai koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėse scenose, kaip atsakingasis asmuo už choro veiklą, klestėjimą dabartyje ir ateityje, apžvelkite „Varpelio“ esamąjį laiką – uždavinius, siekius ir tikslus – ir kartu projektuojamą būsimąją tikrovę. Kiek galbūt Jūsų minėti iššūkiai atveria ar siūlo naujas ir netikėtas galimybes? Kiek galbūt matomi pavojai yra labiau ne grėsmingi, o naudingi tobulėjimo virsmui?
– Taip, tiesa, „Varpelis“ koncertuoja nemažai, nors pastaruoju metu savo koncertuose renkuosi kokybę, o ne kiekybę, ir manau, kad vaikai turėtų koncertuoti tik tada, kai yra pasiekę pakankamą brandą, atlikdami pasirinktus muzikos kūrinius. Tai etiškas požiūris į profesionalų atlikimą, kurio laikytis privalu – klausytojai turi patirti aukščiausio lygio pasirodymą, kurio jie nusipelno, pasitikėdami mumis.
Jau esame atlikę pasaulio ir Lietuvos premjeras bei koncertavę su profesionaliausiais orkestrais, tokiais kaip „Kremerata Baltica“ ir Lietuvos pučiamųjų orkestras, taip pat esame pasirodę tarptautinėse scenose, įskaitant teatrą Santandere, Ispanijoje, ir daugelyje kitų. Tačiau tai tik pradžia. Geriausia laukia ateityje, kai pasieksime reikiamos brandos.
Kalbant apie tikslus ir uždavinius, leiskite man konstatuoti faktą. Jei tokia turtingas tradicijas turinti mokykla kaip „Varpelis“ pasirinko užsienio meno vadovą, turintį platų specializacijų spektrą – nuo smuiko iki muzikologijos ir kompozicijos, kultūros ekonomikos ir kalbų – tai aiškiai byloja apie dabartinio direktoriaus Tomo Ladigos įžvalgumą.
Mano nuomone, jis labai gerai suprato, ko reikia „Varpelio“ mokyklai ir apskritai Lietuvos chorinei muzikai: puoselėti turtingas nacionalines kultūros tradicijas, telkti tarptautines perspektyvas, naujus mokymo metodus ir nepaliaujamai plėtoti inovatyvių idėjų bendradarbiavimo ryšius, o svarbiausia – išlaikyti ir vertybiškai grįsti profesionalų požiūrį į vyrų chorinį dainavimą, kuris yra labai rimta disciplina, užimanti svarbią vietą muzikos pasaulyje.
Daugiabalsis vyrų chorinis dainavimas yra sudėtinga sritis, turinti platų repertuarą, kuris daugelį amžių dominavo Europos sakralinėje ir pasaulietinėje muzikoje. Privalu įsisąmoninti, kad specifinis repertuaras reikalauja nuoseklaus gilinimosi, analitinio pažinimo, ilgų studijų ir, žinoma, pristatymo klausytojams.
Tai yra mano, kaip „Varpelio“ meno vadovo, pagrindinis tikslas – paversti mokyklą profesionaliu Europos vyrų chorinio dainavimo centru, kurio specializacija – vyrų akademinės chorinės muzikos profesionalus atlikimas nuo polifonijos iki operos. Tam reikia kruopštumo, entuziazmo, mokymo aistros ir nepaprasto atsidavimo, kurį vaikai išsyk pajunta.
Nuo tada, kai prieš kelerius metus atvykau, choro muzikinis lygis neįtikėtinai pakilo. Tai, kad dabar galime dainuoti Gustavo Mahlerio, Georgo Händelio, Giovannio Palestrinos ir Gregorio Allegrio kūrinius, yra mokyklos administracijos, mokinių ir nuostabių mokytojų gebėjimo priimti siūlomas menines idėjas, darbo principus ir metodus rezultatas.
Kaip jau minėjau, reikšmingą grėsmę šiandienei chorinei tradicijai kelia populiarioji kultūra, kurią mėgstu įvardyti kaip šiuolaikinę neakademinę muzikos kultūrą, bet ne tik ji; nemenką atsakomybę turi prisiimti ir individualistinė kultūra bei greitas turinio vartojimas. Dažnai pagalvoju: tikriausias stebuklas – įtikinti jaunus žmones valandų valandas stovėti ir dainuoti gilius stambių formų kūrinius, kai kasdieniame gyvenime jie įpratę prie paviršutinio vaizdo ir garso turinio, trunkančio ne ilgiau kaip tris minutes.
Akivaizdu, kad šiandien vaiko dėmesio koncentracija labai skiriasi nuo to, kokia buvo prieš 30 metų. Visada sakau, kad „Varpelis“ yra savotiška laiko mašina: mes sulėtiname vaikų laiką ir padarome juos kantresnius, mąslesnius ir drausmingesnius.
Muzika yra kalba, vienintelė tikrai universali kalba, ir vien to pakanka, kad ji taptų nepaprastu taikos ir tarptautinės diplomatijos instrumentu.
Grėsminga taip pat yra tam tikra šių dienų vaikų tendencija siekti pačių įvairiausių disciplinų, – nuo sporto iki muzikos ir informatikos – bet labiau nesigilinti į nė vieną iš jų. Kai apie tai diskutuoju, žmonės dažnai atkreipia dėmesį, kad italų Renesanso menininkai buvo šiek tiek panašūs atsidavimu daugeliui disciplinų. Tačiau aš visada pastebiu didelį skirtumą: Renesanso menininkai pasiekė nepaprastų aukštumų kiekvienoje disciplinoje, jie turėjo talento ir laiko tapti skirtingų sričių meistrais.
Darbo reikalais dažnai keliauju į Japoniją ir mane visada stebina neįtikėtinas šios Azijos šalies mėgėjų, taip pat profesionalių jaunuolių orkestrų ir chorų meistriškumas. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad Japonijoje jaunuoliai daugiausia dėmesio skiria vienai ar dviem disciplinoms ir visada siekia kuo aukštesnių rezultatų.
Atsakydamas į paskutinę jūsų klausimo dalį, manau, kad kiekvieną socialinį ir technologinį pokytį reikėtų suprasti kaip potencialų išteklių. Kaip šis išteklius naudojamas, priklauso nuo vartotojo intelekto. Pavyzdžiui, savaime suprantama, kad vaikai mėgsta kompiuterinius žaidimus ir teikia pirmenybę ekranams, o ne spausdintiems puslapiams. Galima bandyti beviltiškai kontrastuoti šią tendenciją arba mėginti ją suprasti ir išnaudoti.
Dėl šios priežasties turėjau išmokti programuoti muzikinius žaidimus solfedžio ir muzikinės kultūros temoms, kad vaikai susidomėję įsitrauktų į sudėtingą muzikos teoriją. Taip pat nusprendžiau pats perrašyti mūsų dainuojamą muziką, kad jie turėtų aiškesnes rašytines natas ir galėtų naudoti garso ir MIDI failus, dainuodami ir stebėdami savo balso linijas praktikuodamiesi namuose. Šiandien turime stebuklingą technologiją, kuri paprastina mokymo procesą, nematau priežasčių jos neišnaudoti.
– Gerbiamas Christianai, kaip „Varpelio“ meno vadovas, apžvelkite esamąjį repertuarą – kas ir kodėl jame dominuoja, ko ir kodėl norėtumėte, jau siekiate matyti ar girdėti daugiau?
– Miela Elvina, mes pažįstami jau kurį laiką. Jūs ne kartą mane kalbinote. Puikiai pažįstate mano skonį, žinote, kad netoleruoju prastos kompozicinės kokybės muzikos ir kad visada ieškau naujų ir muzikologiškai svarbių kūrinių. Akivaizdu, kad, diriguojant vaikų chorui, reikia atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į vaikų skonį, tradicijas bei mums, kaip viešajai įstaigai, siūlomą ugdymo programą. Vis tik turiu pasakyti, kad mane ypač stebina, jog dažnai mano skonis sutampa su mokyklos mokinių skoniu.
Jiems patinka iššūkiai, technikos ir interpretacijos prasme sudėtingi veikalai, jiems patinka savo laiką skirti vertingiems kūriniams. Mes, suaugusieji, dažnai klaidingai nuvertiname vaikų skonį ir intelektą, sumenkindami jų techninį, protinį ir interpretacinį atsakingumą bei įsitraukimą. Nėra nieko blogiau už mažus tikslus, nes taip prastėja ir rezultatai.
Žvelgiant konkrečiai iš mano pasirinkto repertuaro perspektyvos, ne paslaptis, kad „Varpelis“ padarė didelę pažangą tiek įvairovės, kūrinių svarbos, tiek pasiektų rezultatų kokybės aspektais.
Repertuare aiškiai skiriu hertzmusik, arba širdies muziką, kurią renkuosi vaikams pradžiuginti ir nuraminti, ir weltmusik, arba muziką, kurią vaikai turi išmokti, nes ji – formuojanti, esmingai svarbi Vakarų kultūrai. Nors, kaip jau minėjau, vaikams beveik visada patinka reikšmingi kūriniai, todėl dažnai tarpusavyje sudera hertzmusik ir weltmusik.
Pirmoji kategorija apima spiričiuelį, gospelą, džiazą, tradicines lietuvių liaudies dainas, „Disney“ animacinių filmukų ir miuziklų kūrinius. Antroji apima polifoninės muzikos repertuarą iš didžiųjų Renesanso ir Baroko tradicijų, stambių formų kūrinius, operų arijas ir šiuolaikinės muzikos opusus.
Vienas iš mano tikslų – nepraleisti nė vieno muzikos laikotarpio ar stiliaus. Vaikai turėtų būti susipažinę su visa arba beveik visa chorine tradicija – nuo grigališkojo choralo iki šiuolaikinės muzikos, įskaitant Viduramžius, Renesansą, lietuviškas kantičkas ir džiazą.
Tačiau svarbiausia, kad vaikai iki galo suprastų visų mūsų atliekamų žanrų stilistinius ypatumus. Įsitikinimas, kad visa muzika – nuo Renesanso iki šiuolaikinės – gali ar turi būti interpretuojama tuo pačiu stiliumi ir tuo pačiu balsu yra klaidingas. Taip pat nepaprastai svarbu, kad vaikai nepriekaištingai dainuotų užsienio kalbomis. Manau, kad jiems labai pasisekė turėti poliglotą meno vadovą ir jaunus, kosmopolitiškus choro bei dainavimo mokytojus, kurie gali padėti pažinti ir įsisavinti skirtingas kalbas.
Klausiate manęs, kokios muzikos norėčiau daugiau repertuare? Žinoma, norėčiau, kad choras būtų toks įgudęs, kad galėtume atlikti daugiau Renesanso muzikos, ypač chromatinės polifonijos, pavyzdžiui „Gesualdo da Venosa“. Taip pat norėčiau, kad vaikai pasiektų tokį solfedžio ir skaitymo iš lapo lygį, kad galėčiau skaityti kuo daugiau Johanno Sebastiano Bacho kantatų. Žinoma, taip pat norėčiau į „Varpelio“ repertuarą įtraukti kuo daugiau puikių praeities ir dabarties kompozitorių sukurtų Lietuvos akademinės chorinės muzikos opusų.
– Jūsų matymu ir siekiu, kas ir kaip veriasi ateities horizonte, jau ryškėjant „Varpelio“ 70-mečio jubiliejui?
– Miela Elvina, organizuoju didelį nacionalinį ir tarptautinį projektą, kuriuo šiuo metu negaliu pasidalyti, bet patikinu, kad sužinosite pirmoji.
– Lietuvoje 2024-aisiais įvyko 100-mečio Lietuvių dainų ir šokių šventė, taip pat šalyje rengiamos Moksleivių ir Studentų dainų šventės, tai reikšmingai grindžia lietuvių, kaip dainuojančios tautos, vardą, liudijamą ir „Varpelio“ ilgametės istorijos, kiek, Jūsų patyrimu, žinojimu, Europos kontekste tai yra unikalu, išskirtinai savita ar vis dėlto tokių pavyzdžių matytumėte ir kitų šalių patirtyse?
– Lietuvos dainų šventė – neabejotinai didelės kultūrinės reikšmės turinti tradicija. Tradicija, kuri, kaip teisingai rašote, puikiai reprezentuoja lietuvius, kaip dainuojančią tautą. Neatsitiktinai šis renginys UNESCO pripažintas žmonijos nematerialaus kultūros paveldo dalimi. Nuo 1924-ųjų iki šių dienų Lietuvos dainų šventė telkia ir vienija visuomenę. Be pertrūkių tradicija išliko per visą sovietmetį, nepaisant paradoksalaus patriotinių dainų, tokių kaip Jono Švedo „Pirmyn, laisvoji Lietuva“ gretinimo su šovinistiniais himnais, kaip Aleksandro Vasiljevičiaus Aleksandrovo „Kantata apie Staliną“.
Mano nuomone, kiekviena minutė, praleista su prastos kokybės muzika, yra iššvaistyta jauno žmogaus gyvenime.
Džiugu, kad tai tėra tolimas prisiminimas. Dabar šis renginys stipriai patriotiškai angažuotas, įsimbolintas lietuvybės prasmių. Tačiau nesuklyskime manydami, kad tai tik Lietuvos tradicija. Latvija ir Estija taip pat turi savo Dainų šventę; jų tradicija taip pat pripažinta UNESCO. Be to, turėtume prisiminti, kad pirmieji masinių chorinių renginių pavyzdžiai Europoje atsirado Šveicarijoje, Vokietijoje ir Austrijoje nuo 1840 m. iki Antrojo pasaulinio karo. Į Baltijos šalis ši tradicija atkeliavo būtent iš vokiečių; Latvijoje ir Estijoje ši tradicija atsirado gerokai anksčiau (1869 m. Estijoje ir 1873 m. Latvijoje).
Šiandien kitur Europoje, galbūt dėl to, kad nebejaučiama poreikio skleisti patriotinių ir bendruomeninių vertybių, šie masiniai renginiai nebeorganizuojami, tačiau pats esu matęs labai panašių Kinijoje. 2019 m. gyvai mačiau chorų renginį „Ode to Motherland“ (liet. „Odė Tėvynei“), kuris vyksta kas dvejus metus. Jei teisingai pamenu, apie 900 mokinių ir studentų chorų, iš viso 40–50 tūkst. choristų, dainavo patriotinius kūrinius. Kitas panašus renginys, taip pat vykstantis Kinijoje, yra CICF (Didysis Kinijos patriotinių chorų festivalis), kuriame kas dvejus metus dalyvauja daugiau nei 15 tūkst. užsienio ir daugiau nei 50 tūkst. Kinijos choristų. Tačiau Dainų šventės dalyvių ir šiaip žiūrovų skaičius stebina, jei jį palyginame su labai mažu Lietuvos piliečių skaičiumi: tai išties unikali ir, mano nuomone, jaudinanti gyvoji tradicija.
– Pasidalykite asmenine mąstymo pozicija, minties projekcija, ko ir kaip reikėtų laikytis dabar, į ką ir kodėl orientuotis tiek chorinės muzikos kūrėjams, tiek chorvedžiams, dirigentams, chorų meno vadovams, kad dainavimo balsinėje bendrystėje tradicija klestėtų ateities kartose?
– Aš manau, kad muzika yra galingas vienijantis elementas. Muzika yra kalba, vienintelė tikrai universali kalba, ir vien to pakanka, kad ji taptų nepaprastu taikos ir tarptautinės diplomatijos instrumentu. Net ir be patriotinių tekstų muzika su savo retorika, akordais, harmonija, kontrapunktu ir formaliomis struktūromis moko mus būti žmonėmis, tikinčius – artėti prie Dievo, netikinčius – judėti metafizinės plotmės link.
Muzika – sudaryta iš tos pačios substancijos kaip ir idėjos ir sapnai, tai gali atverti naujus horizontus, skatinti kūrybiškumą bei parodyti, koks genialus gali būti žmogus. Tačiau ne visa muzika verta mokymosi, ypač atsižvelgiant į ribotą mums likusį gyvenimą. Visada turime būti atsargūs, ypač dirbdami su vaikais, kad nepraleistume nė vieno žmonijos šedevro.
Nežinome, kiek vaikų profesionaliai atsiduos muzikai, todėl turime moralinę pareigą supažindinti visus mokinius su muzikos istorijos etapais. Mano nuomone, kiekviena minutė, praleista su prastos kokybės muzika, yra iššvaistyta jauno žmogaus gyvenime. Todėl patariu visada atidžiai rinktis repertuarą.
Taip pat rekomenduoju į vokalinę fiziologiją žiūrėti rimtai moksliškai. Deja, vis dar girdime nemažai profaniškų patarimų dainininkams, ypač vaikams, dar neturintiems reikiamo pasirengimo. Dainavimo mokslas dabar yra visiškai kodifikuotas; jį tiesiog reikia studijuoti; tai moralinė pareiga ir neišvengiama atsakomybė.
Kitas patarimas, ypač jauniems dirigentams, – atidžiai studijuoti visus stilius. Šiandien muzikologija suteikia mums galimybę labai išsamiai suprasti autentišką praeities kompozitorių interpretaciją. Toks pat dėmesys turėtų būti skiriamas ir užsienio kalbų vartojimui: jei nuspręsite dainuoti užsienio kalba, turite kuo labiau gerbti kitų šalių kalbinę kultūrą. Mintis dainuoti kvaziautentiška kalba, manant, kad publikoje nėra ta kalba kalbančiųjų, yra klaidinga ir nepagarbi.
Tačiau svarbiausias patarimas, kurį, manau, galiu skirti visiems savo kolegoms, yra tas pats, kurį man visada duodavo mano mokytojas Nicolaus Harnoncourtas: „Vertraue deinen Musikern, gib ihnen Selbstvertrauen. Die Grenzen, die du dir selbst setzt, sind nur deine, nicht ihre. Gib dich niemals mit dem Erreichten zufrieden, denn eine großartige Aufführung ist nur der Anfang“ (liet. „Pasitikėkite savo muzikantais, tikėkite jais. Ribos, kurias sau nusistatote, yra tik jūsų, o ne jų. Niekada nesitenkinkite tuo, ko pasiekėte, nes puikus pasirodymas yra tik pradžia“).
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
