Prieš mėnesį skelbta, kad telefoninių sukčių aktyvumas Lietuvoje sumažėjo beveik 25 kartus, palyginti su metų pradžios piku. Vis dėlto kone kasdien pasirodo pranešimų apie tautiečius, netekusius dešimčių tūkstančių eurų.
Vienas ryškiausių tokių sukčių bruožų – jie kalba rusiškai. Iš pirmo žvilgsnio sunku įsivaizduoti, kas tai galėtų sieti su prieš kelias savaites Monake įvykdytu sprogimu, kuriuo buvo pasikėsinta į oligarchą Vadimą Jermolajevą. Tačiau bendras vardiklis egzistuoja. Ir jis vadinasi Dnipras.
Ketvirtasis pagal dydį Ukrainos miestas per pastarąjį dešimtmetį tapo savotiška telefoninių sukčių sostine. Ukrainoje tokios organizacijos vadinamos call centrais arba tiesiog ofisais – tai organizuotų nusikalstamų grupuočių valdomi skambučių centrai, kurie taikosi į aukas visoje Europoje, įskaitant Lietuvą. Vien 2025 metais Dnipre ir srityje Ukrainos teisėsauga sustabdė 69 tokių centrų veiklą. Dar metais anksčiau jų buvo uždaryta 31. Ukrainos Saugumo tarnybos duomenimis, didžioji dalis jų orientavosi į Europos Sąjungos gyventojus, dažniausiai siūlydami fiktyvias investicijas į kriptovaliutas.
Šios industrijos iškilimas nėra atsitiktinis. Jis sutapo su 2014 metų Krymo aneksija ir Rusijos karu Ukrainos rytuose. Po 2022 metų nemaža dalis sukčių ir toliau taikėsi į Rusijos gyventojus. Dėl to Ukrainos visuomenėje iš dalies net susiformavo moralinis pateisinimas – esą pinigų išviliojimas iš rusų yra viena iš asimetrinio pasipriešinimo formų. Tačiau toks požiūris neišvengiamai išplėtė ir pačią sukčiavimo infrastruktūrą, kuri šiandien taikosi gerokai plačiau nei vien į Rusijos rinką.
Dar 2020 metais tarptautinis tiriamosios žurnalistikos centras Organized Crime and Corruption Reporting Project atskleidė vieną didžiausių Europoje telefoninių sukčių tinklų. Jis veikė prestižiniame Kyjivo verslo centre, jungė padalinius Gruzijoje ir Albanijoje ir vien per 2019 metus išviliojo apie 65 mln. eurų iš aukų Europoje, Pietų Amerikoje, Rusijoje ir pačioje Ukrainoje. Tik šių metų vasarį Vokietijos teismas pagaliau paskelbė nuosprendį su šiuo tinklu susijusioje byloje.
Kai kitą kartą suskambės telefonas ir nepažįstamas balsas rusiškai prisistatys banko darbuotoju, verta prisiminti, kad kitoje linijos pusėje greičiausiai sėdi ne pavienis sukčius, greičiau vienas iš dviejų tūkstančių telefoninio sukčiavimo centrų, veikiančių nors ir šimtą kilometrų nuo Ukrainos ir Rusijos fronto linijos, tačiau kasdien pasiekiančių mūsų kišenes, darbuotojų.
Telefoninių sukčių verslo modelis stebėtinai paprastas. Pradiniam centrui įkurti pakanka vos 5 tūkstančių eurų, todėl svarbiausiu resursu tampa žmonės. Ukrainos darbo paieškos portalai kas mėnesį šalina apie 10 tūkst. darbo skelbimų, kuriais ieškoma darbuotojų tokiems ofisams. Ukrainos darbdaviai viešai pripažįsta nebegalintys konkuruoti su sukčių centrų atlygiu ir dosniais komisiniais už kiekvieną sėkmingą pinigų išviliojimą. Anot ukrainietiško Forbes, šioje industrijoje gali dirbti 25–50 tūkst. Ukrainos gyventojų. Tai jau seniai nebėra kelių nusikaltėlių veikla. Sukčių centrai virto viena iš Ukrainos eksporto sričių. Teigiama, kad, skambindami po 300–350 kartų per parą, skambučių centrų sukčiai sugeba išvilioti pinigų bent iš 10 aukų kasdien.
Ne mažiau iškalbinga ir tai, kaip giliai ši problema įsiskverbė į Ukrainos politiką. 2023 metais Aukščiausioji Rada įsteigė laikinąją tyrimo komisiją telefoninių sukčių veiklai tirti. Vienas odiozinių liaudies deputatų Mykola Tyščenko šiandien pats kaltinamas milijoninio masto reketu – teisėsaugos teigimu, jis žadėjo skambučių centrams politinę apsaugą mainais į pinigus. Praeitą savaitę šimtatūkstantinis užstatas už jį buvo įneštas dviejų juridinių asmenų, keletą metų oficialiai nevykdžiusių jokios veiklos.
Ir čia verta sugrįžti prie sprogimo Monake. Ukrainos žiniasklaidoje vis aktyviau svarstoma, kad pasikėsinimas į Vadimą Jermolajevą gali būti susijęs ne vien su jo nekilnojamojo turto verslu Dnipre. Viena iš versijų – tai skirtingų Dnipro verslo ir kriminalinių grupuočių kova dėl įtakos telefoninių sukčių industrijoje. Šiemet su šia aplinka siejami konfliktai jau persikėlė už Ukrainos ribų – nuo milijoninės bylos prieš Jermolajevo sūnų Estijoje iki kitų Dnipro verslininkų (Serhijaus Komarovo ir Oleksandro Petrovskio) vaikų pagrobimų ir nužudymų Balio saloje.
Visa tai primena, kad telefoninis sukčiavimas šiandien nebėra vien policijos suvestinių ir mobiliojo ryšio operatorių saugumo inovacijų tema. Už skambučio lietuviui dažnai slypi gerai organizuotos nusikalstamos struktūros, kurių interesai apima milijoninius srautus, tarptautinius finansinius nusikaltimus ir net smurtinius susidorojimus. Kai kitą kartą suskambės telefonas ir nepažįstamas balsas rusiškai prisistatys banko darbuotoju, verta prisiminti, kad kitoje linijos pusėje greičiausiai sėdi ne pavienis sukčius, greičiau vienas iš dviejų tūkstančių telefoninio sukčiavimo centrų, veikiančių nors ir šimtą kilometrų nuo Ukrainos ir Rusijos fronto linijos, tačiau kasdien pasiekiančių mūsų kišenes, darbuotojų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
