Kol Ukrainos žiniasklaida skelbia apie buvusio Prezidento biuro vadovo Andrijaus Jermako areštą ir viešina didžiausios korupcijos bylos pokalbių įrašus, kita svarbi tema lieka paraštėse – ryšys su milijonais ukrainiečių, gyvenančių Rusijos okupuotose teritorijose. Ne todėl, kad ji mažiau svarbi. Greičiau todėl, kad ji nepatogi: čia nėra greitų sprendimų, o atsakomybę lengviau permesti it karštą bulvę.
Praėjusią savaitę Lvivo medijų forume pristatyti sociologiniai duomenys rodo paprastą dalyką: ukrainiečių dėmesys okupuotose teritorijose gyvenantiems tautiečiams silpnėja. Nuo 2022 iki 2025 metų skaitmeninėje žiniasklaidoje paminėjimų apie okupuotas teritorijas sumažėjo dešimteriopai – nuo 10 proc. iki vos 1 proc. iš viso generuojamo turinio. 40 proc. ukrainiečių Luhansko bei Donecko sritys ir jų okupacija nekelia jokių asociacijų, o 79 proc. teigia, kad nieko nežino apie ukrainiečių civilių pasipriešinimą Donbase. Galiausiai 86 proc. ukrainiečių negali įvardyti, kas yra atsakingas už šalies politiką okupuotose teritorijose. O juk kalbame apie mažiausiai 5 mln. okupacijos sąlygomis gyvenančių ukrainiečių likimus.
Tai platesnio reiškinio simptomas – visuomenėje vis labiau įsitvirtina fait accompli (liet. įvykęs faktas) jausmas, kad šių žemių ir jose gyvenančių žmonių nebėra bendrame Ukrainos vaizdinyje.
Ukrainos konstitucija įpareigoja užtikrinti visų piliečių teises ir laisves, tačiau realybėje valstybė neturi priemonių tai įgyvendinti beveik penktadalyje savo teritorijos. Ši įtampa nėra nauja. Dar 2015 metais Ukraina suspendavo dalies Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų taikymą, nors iki 2017 metų ir buvo stengiamasi sukurti sąlygas žmonėms palaikyti ryšius ir integruotis abipus kontakto linijos. Nuo plataus masto invazijos pradžios to nebėra. Karui rytuose trunkant ilgiau nei dvylika metų, kalbėti apie „laikinumą“ darosi vis sunkiau. Per šį laiką užaugo kone visa karta, kuriai okupacija nėra laikina būsena, tai – jų kasdienybė.
Paradoksas dar ryškesnis pažvelgus į valstybės prioritetus. Strateginiuose dokumentuose daug dėmesio skiriama ukrainiečių sugrąžinimui iš Vidurio ir Vakarų Europos. Tačiau beveik nekalbama apie tai, kaip dirbti, pavyzdžiui, su tais, kurie lieka nuo 2022 m. okupuotose Chersono ar Zaporižios srities dalyse. Tarsi egzistuotų dvi skirtingos ukrainiečių kategorijos: vieni, kuriuos reikia susigrąžinti, ir kiti, kurie yra pernelyg įtartini. Tai atsispindi ir praktikoje. Žmonės, grįžtantys iš okupacijos, susiduria su nepasitikėjimu: jiems sunkiau gauti paslaugas, įsidarbinti, išsinuomoti būstą. Formaliai jie yra tokie patys piliečiai, tačiau de facto – vis labiau marginalizuojami.
Visa tai kuria dviejų paralelinių realybių situaciją: viena – tiems, kurie gyvena vyriausybės kontroliuojamose teritorijose, kita – tiems, kurie liko okupuotose žemėse. Net ir sugrįžus į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, ši riba niekur nedingsta.
Teisinė sistema šią atskirtį tik gilina. Norint pripažinti okupuotose teritorijose išduotus civilinės būklės dokumentus, būtina kreiptis į teismą. Tai reiškia tūkstančius papildomų bylų jau ir taip perkrautai sistemai. Ekonominių teisių klausimas dar aštresnis. Jeigu, gyvendamas Mariupolyje, buvai smulkusis verslininkas ir bandai atkurti gyvenimą vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje, teoriškai gali susidurti su baudžiamąja atsakomybe už ekonominę veiklą okupacijos sąlygomis. 2024 m. pradėjęs veikti Europos Tarybos kuriamas Žalos registras nepriima paraiškų iš žmonių, gyvenančių okupacijos sąlygomis. Taigi tie, kurie labiausiai nukentėjo nuo karo, net neturi galimybės kreiptis dėl Rusijos agresijos sunaikinto turto arba kitų nusikaltimų.
Vis dėlto mobilumas tarp šių dviejų pasaulių egzistuoja. Nepaisydami kliūčių, žmonės juda, palaiko ryšius, net siunčia siuntas – kelionė iš okupuotų Dnipropetrovsko srities kaimų iki Kyjivo užtrunka apie dvi paras. Tuo pat metu dešimtys tūkstančių net savanoriškai grįžta atgal į okupaciją. Šio fakto neįmanoma nurašyti statistikai, net jei pagal procentus tai atrodo nedaug. Tai signalas apie sisteminę problemą: valstybė nesukuria sąlygų, dėl kurių grįžimas būtų realus pasirinkimas.
Visa tai kuria dviejų paralelinių realybių situaciją: viena – tiems, kurie gyvena vyriausybės kontroliuojamose teritorijose, kita – tiems, kurie liko okupuotose žemėse. Net ir sugrįžus į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, ši riba niekur nedingsta. Tai ne tik vidaus politikos klausimas. Dirbtinis piliečių skirstymas į „teisingus“ ir „probleminius“ yra dovana Kremliui, kuris nuosekliai siekia supriešinti Ukrainos visuomenę. Kuo ilgiau ši takoskyra išliks, tuo sunkiau bus kalbėti apie realią reintegraciją – ne teritorijų, o žmonių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
