Jungtinių Amerikos Valstijų ir Irano pasirašytas susitarimo memorandumas įtvirtina strateginį Donaldo Trumpo administracijos pralaimėjimą. Kartu tai pralaimėjimas ir tų, kurie atkakliai bandė racionalizuoti, paaiškinti ar strateginio veikimo šviesoje pateikti dabartinio JAV lyderio veiksmus. Susitaikykite – D. Trumpas yra iracionalus veikėjas.
Nuo pat akimirkos, kai D. Trumpas buvo išrinktas Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidento postą, šio impulsyvaus, megalomaniško (perdėtai vertinančio save – LRT) ir neišsilavinusio žmogaus veiksmus – jo pasisakymus, sprendimus ir veiklą – ne tik jo rėmėjai, bet ir Respublikonų partijai, jos istorijai, Amerikos lyderystei ar savo pačių interesams įsipareigojimą jaučiantys komentatoriai bandydavo normalizuoti.
D. Trumpą kritikuojantiems buvo priskiriamas vadinamasis „Trump derangement syndrome“ (TDS), lietuviškai skambantis kaip „Trumpo pamišimo sindromas“. Vadinasi, kiekvienas, bandantis parodyti JAV prezidento klaidas, dviveidystę, nusišnekėjimus, jo politinių sprendimų iracionalumą, yra tiesiog paveiktas to, kad nesupranta šio lyderio genialumo ir žavesio.
Šis JAV prezidentas tikrai įeis į istoriją kaip žmogus, kuriam plačiausiai teisines ribas leido išbandyti institucijos, absoliutų nekritiškumą ir negebėjimą priešintis demonstravo jo užimta ir sekta paversta Respublikonų partija. Kartu tai politinis veikėjas, kurio karališkam nuogumui daugiausia komplimentų dėl dailių rūbų pateikė įvairūs politinio gyvenimo komentatoriai.
Nuo pat aktyvios politinės karjeros pradžios Vladimirui Putinui ir jo režimui Rusijoje simpatizavęs D. Trumpas, net ir tiesdamas šiam raudoną kilimą Aliaskoje, panaikindamas sankcijas ar sustabdydamas karinės paramos tiekimą Ukrainai, buvo vadinamas genialiu strategu, kuris turi planą sustabdyti karą. Jei ne per vieną parą, tai bent jau per pirmą mėnesį ir t. t.
Akivaizdžią neapykantą Europos demokratijoms demonstruojantis D. Trumpas ir jo administracija buvo vadinami tais, kurie nori stiprinti ir suteikti jai daugiau atsakomybių, nors nuo pat pradžių vystė ne tik priešišką retoriką europiečių atžvilgiu, bet ir visus pokyčius daro ne taip, kad Europos saugumo struktūros galėtų stiprėti, o kad jos silpnėtų ir būtų pažeidžiamos tada, kai tai naudingiausia tokiems agresoriams, kaip Rusija.
D. Trumpui buvo atleidžiamos net ir V. Putino retorikai prilygstančios kalbos apie „būtinybę prisijungti Grenlandiją“. Tai buvo aiškinama ne kuoktelėjusio lyderio, norinčio būti Kinijos ar Rusijos masto autoritaru, megalomanija, o amerikietiška saugumo strategija. Strategija, kurioje neliko jokios pagarbos partneriams ar pasitikėjimo vakarietiškų vertybių ir demokratijos idėjomis.
Karine prasme sėkminga diktatoriaus pagrobimo operacija Venesueloje, kai amerikiečiams pavyko pagrobti Nicolą Maduro, o kitus jo režimo narius paversti savo politiniais vasalais, tik pridengė strateginio požiūrio, racionalumo ir karinio konflikto 21 amžiuje realybės nesupratimą Baltuosiuose rūmuose.
Netgi atvirkščiai, Tėtušis sugeria jau ne vieną pažeminimą ir sumenkinimą, kurį gauna iš Pekino ar Maskvos.
Nenuostabu, kad Izraelio lyderiui Benjaminui Netanyahu pavyko lengvai įtraukti amerikiečius į Irano bombardavimo ir režimo nuvertimo operaciją. Operacija, kurioje buvo smarkiai pervertinta galimybė suardyti režimą nužudant pagrindinius jo lyderius ir smarkiai neįvertintas Irano gebėjimas pasinaudoti turimais geografiniais koziriais.
Ankstesnės JAV prezidentų administracijos puikiai suprato apie Hormuzo sąsiaurio uždarymo pavojų ir siekė Irano veiksmus kontroliuoti nesiveldamos į galimą konfliktą, numanydamos jo globalią kainą. Tikėtina, kad apie šį pavojų buvo informuotas ir dabartinis lyderis.
Net ir tie, kurie nejaučia jokių simpatijų vienam baisiausių pasaulyje režimų – ajatolų režimui Irane, nutuokė, kad tikslai – galutinai nuversti režimą, pakeisti jį provakarietišku ir padaryti tai sunaikinant branduolinės programos galimybes – yra neįgyvendinami be pasiryžimo veltis į ilgą karą priešo teritorijoje.
Bet visi buvome priversti stebėti, kaip vis dar galingiausios pasaulio valstybės vadovas atlieka absurdišką geopolitinį logikos šuolį, rizikuodamas pasaulio ekonomine situacija, visiškai nusispjaudamas į civilių Irano gyventojų likimus (prieš tai žadėjęs jiems paramą, išlaisvinimą ir gerovę), savo vieninteliu partneriu pasirinkdamas Izraelį ir nuolat kaltindamas europiečius, kad jie nedalyvauja jo daromoje klaidoje.
Atrodo, po susitarimo pasirašymo būtent europiečiams bus bandoma užmesti visą atsakomybę už neadekvačius JAV lyderio sprendimus. Prieš Irano režimą remiančią Kiniją ar Rusiją sunki Tėtušiu savo sektos narių vadinamo D. Trumpo ranka niekaip nepakyla. Netgi atvirkščiai, Tėtušis sugeria jau ne vieną pažeminimą ir sumenkinimą, kurį gauna iš Pekino ar Maskvos.
Čia svarbiausia tai, kad jau ilgiau nei dešimtmetį JAV geopolitinio autoriteto ar D. Trumpo moralinės transgresijos žavesio paveikti politikai, politikos komentatoriai ar analitikai negali nei sau, nei savo auditorijai suformuluoti aiškios tiesos: JAV prezidentu tapo ne racionalus ar antiracionalus veikėjas, o impulsyvus, iracionalus egomaniakas, išsikovojęs galią formuoti pasaulio politiką pagal savo užgaidas.
Rusijos propagandos mėgstamas posakis, kad „Rusijos protu nesuprasi“, atrodo, daug geriau šiomis dienomis tinka politikai Vašingtone. Jei bandymai racionalizuoti D. Trumpo elgesį bent jau veiktų kaip amerikiečių dėmesio pritraukimas ar galėtų pakeisti dabartinės politikos kryptį, šį žaidimą būtų galima žaisti.
Tikrasis D. Trumpo pamišimo sindromas yra apėmęs tuos, kurie šio nesėkmingiausio ir kvailiausio JAV prezidento visoje šalies istorijoje asmenyje mato racionalų ar sukalbamą veikėją.
Bet dabar – tai ne tik laiko švaistymas, bet ir nenoras pripažinti sau tiesos. Tikrasis D. Trumpo pamišimo sindromas yra apėmęs tuos, kurie šio nesėkmingiausio ir kvailiausio JAV prezidento visoje šalies istorijoje asmenyje mato racionalų ar sukalbamą veikėją. JAV į priekį veža institucijų inercija ir tikėjimas demokratinių sistemų atsparumu. Bet mūsų ateičiai jis jau nebėra svarbus.
Metas nustoti žvilgčioti į D. Trumpą, aiškintis jo socialinių tinklų logorėją (greitas, padrikas šnekėjimas – LRT) ar bandyti įžvelgti tuos legendinius penkiadimensinius šachmatus, kuriuos žaidžia agresyvios kvailybės apologetų dievukas.
Europai, o tai reiškia ir mums, reikia ne bukų galios žaidimų racionalizavimo, o savo tapatybės ir jos stiprybės suvokimo. Gana aiškintis nepaaiškinamą ir gana gyventi pasaulyje, kuriame nepamąstoma plačiau nei apie priklausomybę nuo pačių amerikiečių rankomis naikinamos saugumo architektūros.
Viso gero, Amerika. Lauksime sugrįžtančios.
