Kas ketveri metai laikas sustoja ir dalis pasaulio gyventojų pradeda gyventi futbolu pasaulio čempionato ritmu. Žaidimu, kurį iš kitų išskiria jo sukurtas kultūrinis ir filosofinis sluoksnis. Žaidimu, kuris tiems, kas jį sugebėjo pamilti, kartais reiškia visą gyvenimą ir net daugiau. Kodėl gyvenama futbolu?
Urugvajiečių rašytojas Eduardo Galeano teigė, kad „futbolo istorija yra liūdna kelionė nuo grožio iki pareigos“. Itin kritiškai futbolo komercializacijos procesą kritikavęs kairiųjų pažiūrų rašytojas nuolat pabrėždavo, kad iš jo mylimo žaidimo pamažu dingsta visa tai, kas pavertė jį mylimiausia sporto šaka pasaulyje.
Stebint FIFA organizuojamus pasaulio futbolo čempionatus sunku su šia kritika nesutikti. Pastarojo dešimtmečio čempionatai atsiduria valstybėse, pasižyminčiose ne futbolo kultūra, gilia istorija ar bent jau demokratiškumu, o autoritarinėse ar tiesiog daugiausiai pinigų galinčiose pasiūlyti valstybėse kaip Rusija ar Kataras.
Futbolo aikštėje vis daugiau septynženkles, aštuonženkles, devynženkles sumas uždirbančių žvaigždžių, judančių pagal griežtas, duomenų analize paremtas sistemas. Futbolas yra tapęs patraukliu ir pelningu verslu, kuriame žaidėjas yra paslaugos teikėjas, o žiūrovas – mokus klientas.
Futbolas pamažu perėmė verslo terminologiją ir žiūrovui pradėtos žaisti nebe rungtynės, o kuriamas produktas. Žaidėją vis dažniau apibrėžia jo kontraktas ir fizinės savybės, o ne žaidimo stilius, sprendimai ar jo asmenybė.
Futbolas yra tapęs patraukliu ir pelningu verslu, kuriame žaidėjas yra paslaugos teikėjas, o žiūrovas – mokus klientas.
Globalizacijos procesas pamažu nutrynė ir ilgametes politines ar kultūrines prieštaras, skirtybes tarp stilių, charakterių, futbolo supratimo. Prieš šešis ar penkis dešimtmečius susidūrimai tarp Pietų Amerikos, Europos, Afrikos ar Azijos komandų buvo žavinga skirtybių ir nepažintų talentų kova, o dabar Škotijos ir Haičio ar Australijos ir Turkijos rungtynės stiliumi mažai kuo skirsis nuo bet kurios Europos taurės ar čempionato rungtynių.
Nepaisant visų šių nuostabų žaidimą pareiga ar produktu bandančių paversti žingsnių, milijonai europiečių kelsis anksti ryte ar lūkuriuos iki išnaktų, kad pamatytų didžiausią ketvirčio sporto spektaklį. Kodėl?
Nes futbolas vis dar išsaugojo tai, ką tas pats E. Galeano apibūdino kaip mažo vaiko žaidimą su balionu, katės lakstymą paskui siūlų kamuolį, baleto šokėjos šuolį ore ir apsisukimą. Futbolas vis dar turi savyje žaidimo laisvės, netikėtumo ir žavesio. Jame vis dar glūdi net ir giliai po racionaliu judėjimu paslėptas nenuspėjamumas.
Žaidėjas su kamuoliu nebūtinai pasielgs racionaliai, nebūtinai atliks tai, ko iš jo reikalauja griežta trenerio sistema. Futbole vis dar yra vietos kūrėjui, improvizatoriui, išdaigininkui, juokdariui, avantiūristui. Futbolas vis dar atviras stebuklui. Stebuklui kaip pertrūkiui tarp nuspėjamų, pasikartojančių laiko momentų. Kaip nutikimui kažko, ko negali tikėtis ir kas nėra logiška.
Net ir ryškus futbolo globalizacijos bei deindividualizacijos procesas nepanaikino visame šios dienos racionaliame ir analitiškame žaidime galvą iškeliančių asmenybių. Ne tik ant Olimpo kalno savo vietas jau užsitarnavusių Messi ar Cristiano Ronaldo, bet ir ten aktyviai besiveržiančio Haalando ar Harry‘io Kane‘o, jaunojo, bet jau šlovingojo Lamine Yamalio ar sugrįžti į šlovę siekiančio Kyliano Mbappe.
Šalia jų – daugybė išskirtinio talento savo vaidmens atlikėjų, geriukų ir blogiukų, perspektyvių ir besileidžiančių, vykėlių ir nevykėlių, sėkmingųjų ir niekaip nelaiminčiųjų, prisikalbėjusių ir žodžio nepratariančių pusdievių, kurie vienam turnyrui susirenka išsiaiškinti, kurie galės išdidžiai skelbti esantys pasaulio geriausieji. Kurie sukurs istoriją.
Dokumentiniame filme apie Brazilijos rinktinės 1994-ųjų triumfą JAV tos komandos saugas Zinho pabrėžia, kad „visi prisimena, kur jie buvo, kai jų palaikoma rinktinė laimėjo“. Futbolas yra ir apie atmintį, bendrus prisiminimus, bendras patirtis ar istorijas.
Tikras futbolo sirgalius visada jums galės papasakoti, kur jis stebėjo savo mylimos komandos pergalę, su kuo jis tas rungtynes stebėjo ir kokius jausmus jautė. Kas buvo tos dienos herojai, kaip jie atrodė ir kaip elgėsi.
Futbolas kuria mūsų gyvenimų pasakojimus, įpina ten ne konkrečius rezultatus, bet istorijas, pasakojimus, legendas, šlovingas ir gėdingas akimirkas, bendrystės ar vienatvės ir liūdesio jausmus. Euforiją ar neapsakomą liūdesį.
Kai nuskamba švilpukas ir prasideda kamuolio gainiojimasis, sugrįžta vaikystės jausmas. Sugrįžta tikėjimas stebuklu. Mėgaukis, pasauli.
Futbolas yra ir 2022-aisiais švenčiančios ir per siūles sprogstančios Buenos Airių gatvės Argentinoje, ir 1950-ųjų Marakanos braziliškasis liūdesys, kai stadione ir prie radijo imtuvų Brazilijos pergalės prieš Urugvajų laukusi tauta staiga supranta pralaimėjimo tikrumą. Vaikų ar net ir suaugusiųjų raudos arba džiaugsmo ašaros, spurdančios arba sustojančios širdys.
Futbolas vis dar yra apie išdidų savo valstybės reprezentavimą, apie kultūrinius skirtumus, kurie skirti ne pažeminti kitus, o apmąstyti ir įvertinti save. Futbolas yra apie stebuklo laukimą. Puikaus prasiveržimo, desperatiškai kamuolio siekiančio gynėjo sėkmės, po smūgio skriejančios kamuolio kelionės į vartų tinklą ar tikėjimas saugiu prieglobsčiu vartininko rankose.
Kasdienybėje, kurioje vis daugiau nuspėjamumo, vis daugiau informacijos ar to, kas vadinama turiniu, bet tuo pat metu – ir nerimo, netikrumo, nežinojimo ar nedrąsos filosofinei refleksijai – futbolas atveria mažus vartelius jaukintis žaismo grožį ir pasitikėti jį sekančiu nenuspėjamumu.
Tas žaismo grožis toks stiprus, kad jo nesugeba praryti, sukramtyti ir suvirškinti ar išspjauti net ir milžiniška rinkodaros mašina. Kai nuskamba švilpukas ir prasideda kamuolio gainiojimasis, sugrįžta vaikystės jausmas. Sugrįžta tikėjimas stebuklu. Mėgaukis, pasauli.
