Pastarąsias savaites Lietuvos politiką purtė Ignoto Adomavičiaus paskyrimas kultūros ministru. Kaip pastebėjo ne vienas komentatorius, tai tikrai nėra pirmas kartas, kai ministerijai paskiriamas vadovauti nekompetentingas žmogus. Vis dėlto anksčiau tokie ministrai pripažindavo, kad ir ne viešai, savo nekompetenciją. Tiek priimdami sprendimus, tiek kalbėdami elgdavosi santūriau. Šis atvejis unikalus, nes ministras ne tik žino, kad nėra kompetentingas, bet ir tą viešai pripažįsta, dėl to nesigėdija ir netgi tuo didžiuojasi.
Daliai visuomenės tokia įvykių eiga sukėlė kone egzistencinį nerimą: vieni teigia, kad kartojasi 1940 metai, kiti mato Vengrijos arba Sakartvelo scenarijaus atsikartojimą Lietuvoje. Šiuos nuogąstavimus kol kas galima padėti į šalį kaip pernelyg aliarmistinius.
Bet kai kurie išreiškia daug realistiškesnius rūpesčius. Pavyzdžiui, diplomatas ir nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška savo „Facebooko“ paskyroje rašė: „Toliau murkdysimės socdemų ir Janson-Nausėdos sukurtoje pelkėje, užuot dėmesį sutelkę į dronų sienos statybą.“
Naudinga priminti vieną iš pirmo žvilgsnio visiškai nerelevantišką faktą. Kitų metų sausio 1 d. Bulgarija taps euro zonos nare ir pakeis savo valiutą į eurą. Nuo 2021 iki 2024 m., t. y. ištisus ketverius metus, Bulgarija neturėjo stabilios vyriausybės ir net septynis kartus rinko parlamentą. Remiantis p. Januškos citatos logika, Bulgarija turėjo būti neįgali įgyvendinti tokią reformą. Kaip jai tai pavyko padaryti?
Kaip teigia Piotras Oleksy, kol šalis ketverius metus gyveno rinkimų kampanijos ritmu ir ginčijosi dėl vertybių, istorijos, asmenybių ir kovojo kultūrinius karus, Finansų ministerijos ir Centrinio banko biurokratai pagal savo išgales patyliukais sustygavo Bulgarijos monetarinę ir fiskalinę politiką, taip atverdami kelią Bulgarijai priimti eurą.
Liberalios demokratijos sąlygomis toks žingsnis būtų neįmanomas: jis turėtų būti iš anksto pristatytas visuomenei, išdiskutuotas ir priimtas stiprų mandatą turinčios vyriausybės bei parlamento. Tačiau, jei tikėsime autoritetingu lenkų žurnalistu Dariuszu Rosiaku, mes gyvename nebe liberalios, o emocinės demokratijos sąlygomis.
Politikai jau nebeturi atstovauti rinkėjams, artikuliuoti jų interesų ir įgyvendinti juos atitinkančią programą. Dabar esminis politikų uždavinys yra užčiuopti rinkėjų emocijas ir jas aptarnauti tol, kol jos pasikeis. O tada politikai privalo aptarnauti naujas emocijas: sakyti, ką rinkėjai nori girdėti, vartoti tokią leksiką, kokios nori rinkėjai. Jei reikia – galima ir paminti tam tikrų visuomenės grupių teises, jei jos yra matomos kaip sukeliančios emocinį diskomfortą.
Tačiau, jei tikėsime autoritetingu lenkų žurnalistu Dariuszu Rosiaku, mes gyvename nebe liberalios, o emocinės demokratijos sąlygomis.
Loginis nuoseklumas, santūrumas, nuosaikumas, artikuliuota kalbėsena yra tikrai ne pirmaeiliai dalykai. Bulgarijos atveju makroekonominiai ir monetariniai rodikliai nesukėlė jokių rinkėjų emocijų, o tai reiškia, kad nedomino politikų. Būtent tai atvėrė kelią biurokratams ir technokratams atvesti Bulgariją į euro zoną.
Grįžtant prie Lietuvos realijų, galima teigti, kad jei mes „dėmesį sutelktume į dronų sienos statybą“, ji greičiausiai niekada neiškiltų. Šiandienos politikoje, kuriai milžinišką įtaką daro socialinių medijų algoritmai, sutelktas dėmesys reiškia ne gilią, informuotą diskusiją, o pluoštą emocijų, ypač nepasitenkinimo: ne tie dronai, ne ta taktika, per pigiai, per brangiai, o kaip su Čepkelių raistu, o kaip su ežių migravimo takais ir t. t.
Šiame kontekste kultūros ministerijos atidavimas „Nemuno aušros“ partijai yra tikras išgelbėjimas dronų sienai: ši jėga sutelks aplink save visas politines emocijas, vadinasi, ir dėmesį iš politikų, visuomenės ir žiniasklaidos. Pati „Nemuno aušra“ irgi demonstruoja gebėjimą kurstyti tapatybines kovas, kad tik emocijos nenusloptų ir dėmesys nuo jos nenukryptų.
Tad kol Lietuvos kultūros bendruomenė reikalaus neduoti kultūros ministro portfelio „Nemuno aušros“ partijai, už Lietuvos saugumą atsakingoms institucijoms, panašiai kaip ir Bulgarijos ekonomistams, atsiranda galimybių langas, jei ne pastatyti dronų sieną, tai bent jau negrįžtamai pakloti jos pamatus.
Kadangi dronų siena nebus faktinė „siena“ tiesiogine šio žodžio prasme, o įvairių technikos, komunikacijos ir procedūrų rinkinys, verta priminti, kaip nuo Rusijos dronų siūlė gintis buvęs Lenkijos užsienio žvalgybos valdybos vadovas pulkininkas Piotras Krawczykas: sabotažo akcijos Rusijoje pasitelkiant kibernetines, technines, fizines priemones, dronų gamybos ir jų tiekimo grandinių trikdymas Rusijos Federacijos teritorijoje, žvalgybinės informacijos apie dronų paleidimus rinkimas Rusijoje, Ukrainos patirties pasitelkimas ir šalies oro erdvės gynybos integracija su Ukrainos oro erdvės gynyba. Tam reikės plėsti bendradarbiavimą ir su regioniniais partneriais, kuriam santykinė „tyla“ irgi pasitarnaus.
Kai kas galėtų paprieštarauti, kad tai nėra normalus kelias imtis tokio didelio projekto, nes jį įgyvendins nerinkti biurokratai, sprendimas nebus iki galo išdiskutuotas politiniu lygmeniu. Panašūs ir daug rimtesni kaltinimai skrieja ir Bulgarijos įėjimo į euro zoną architektams. Bet prieš tai verta užduoti klausimą: ar emocinėje demokratijoje yra geresnių būdų realizuoti tokius projektus? Ar realu tikėtis, kad grįš seni geri liberalios demokratijos laikai?
