Neseniai eiti pareigas pradėjo naujasis Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis. Nors per rinkimų kampaniją jis prisistatė pilietiniu kandidatu, visgi jis yra opozicinės „Teisės ir teisingumo“ partijos atstovas. Dėl to dalis Lietuvos apžvalgininkų apsidžiaugė K. Nawrockio pergale prezidento rinkimuose – esą ši partija daug palankiau žiūri į Lietuvą nei dabartinė „Piliečių Platformos“ vyriausybė.
Tokios išvados – pernelyg skubotos. K. Nawrockio rinkimų kampanija parodė, kad „Teisės ir teisingumo“ partijoje vyksta tam tikra trumpizacija: stiprėja euroskepticizmas ir ideologinis angažuotumas, įtarumas dėl tarptautinių partnerysčių bei požiūris į pasaulį kaip vien tik į eksploatacijos objektą.
Šiuos pokyčius pastebėjo dalis Lietuvos politikų ir diplomatų ir jiems tai kelia nerimą. Pavyzdžiui, K. Nawrockis pasisakė prieš Ukrainos narystę NATO ir Europos Sąjungoje (ES). Be to, jis privalės dirbti su jam priešiška vyriausybe, kuriai Lietuva esą nėra prioritetas. Natūraliai kyla klausimas: kaip Lietuvai elgtis su Lenkija? Tai nėra lengvas uždavinys, ypač kai tvyro nemažai įtampų dėl Lenkijos ir Vokietijos bei Lenkijos ir Ukrainos santykių, o Lietuva (teisingai) norėtų matyti bendrą bent jau Šiaurės Europos frontą prieš Rusiją. Bet prieš ieškant atsakymų, vertėtų atsikratyti keleto klaidingų įsitikinimų, kuriuos išpažįsta kai kurie Lietuvos politikai ir diplomatai.
Pirmasis mitas, kurio reikia atsisakyti, – įsivaizdavimas, kad Lietuvos santykiai su Lenkija nebėra tokie svarbūs dėl pokyčių Vokietijos politikoje. Į valdžią atėjęs Friedrichas Merzas pradėjo ginklavimosi ir kariuomenės atkūrimo programą. Dėl to kai kurie jau skelbia Vokietijos sugrįžimą ir netgi svarsto apie Vokietijos lyderystę (suprask, hegemoniją), duosiančią toną visai Europai. Lenkija neturės pasirinkimo ir privalės šokti pagal Vokietijos melodiją.
Tai klaidingas lūkestis, nes Europa buvo ir dar ilgai bus koalicinė. Ji neturėjo ir neturės jokio hegemono: kiekviena valstybė turi savo silpnybių ir stiprybių. Tik jų visuma ir sąveika kuria prielaidas Europai veikti tarptautiniu mastu. Netgi visą Europos tarptautinių santykių istoriją galima skaityti kaip nesėkmingus įvairių valstybių bandymus sukurti europinę hegemoniją. Napoleono karus, Pirmąjį pasaulinį karą, Antrąjį pasaulinį karą, Šaltąjį karą laimėjo plačios valstybių koalicijos arba, kaip dabar madinga sakyti, „norinčiųjų“ koalicijos.
Lietuvai nereikia turėti iliuzijų, kad Vokietija taps Europos hegemone, savo lyderyste kreipsiančia visos Europos užsienio ir gynybos politiką. Pirma, tokiam scenarijui išsipildyti tikrai neleis nei Prancūzija, nei Didžioji Britanija. Antra, Vokietijoje šiuo metu – ilgalaikė struktūrinė krizė: jos ekonomika stoja, pramonę naikina Kinijos konkurencija, institucijos veikia lėtai ir nelanksčiai. Šiuos procesus ir jų genezę gerai pristatė žurnalistas Wolfgangas Münchau knygoje „Kaput“. Taigi, Vokietija net neturi pakankamai resursų tapti Europos hegemone, vadinasi, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu Europos užsienio ir gynybos politiką toliau formuos koalicijos, o Lenkija dėl savo dydžio, geografinės padėties ir investicijų į saugumą bus tų koalicijų dalis. Ir Lietuva turės su tuo skaitytis.
Vokietija net neturi pakankamai resursų tapti Europos hegemone, vadinasi, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu Europos užsienio ir gynybos politiką toliau formuos koalicijos, o Lenkija dėl savo dydžio, geografinės padėties ir investicijų į saugumą bus tų koalicijų dalis. Ir Lietuva turės su tuo skaitytis.
Pastaraisiais metais galima buvo pastebėti, kad Vokietija turi problemų ne tik su savo ekonominiu modeliu, bet ir dėl santykių su Lenkija. Lietuvoje šios įtampos kelia nuostabą: neaišku, iš kur atsiranda Antrojo pasaulinio karo reparacijų klausimas, noras konkuruoti su Vokietija ekonomiškai atrodo nepagrįstas, lenkų pretenzijos vokiečiams dėl istorijos interpretacijos atrodo pernelyg kaprizingos. Iš lenkų galima išgirsti nusiskundimų, kad Vokietija netraktuoja Lenkijos kaip lygiavertės partnerės. Bet galima klausti: o kas turi įvykti, kad tas lygiavertiškumas būtų atkurtas? Kokios sąlygos turi būti įgyvendintos, kad Lenkijos ir Vokietijos santykiai būtų daugmaž geri? Lenkijoje sunku rasti atsakymus į šiuos klausimus. Tad dažnas Lietuvos politikas ir diplomatas prieina išvadą, kad Lenkijos santykių su Vokietija problema yra lenkų nacionalizmo ir kompleksų padarinys.
Dėl to yra teigiančiųjų, kad mums, lietuviams, reikia padėti lenkų ir vokiečių santykiams. Pavyzdžiui, taip sakė Žygimantas Pavilionis vienoje radijo laidoje, kurioje dalyvavo ir šio teksto autorius. Tai antrasis mitas. Kaip teigia minėtasis W. Münchau, viena iš Vokietijos užsienio politikos tradicijų yra beatodairiškas savo interesų įgyvendinimas partnerių, ypač kaimynų, sąskaita. Chrestomatinis tokios politikos pavyzdys yra dujotiekis „NordStream 2“. Jei jis būtų įgyvendintas, Rusija galėtų dempinguoti Europos dujų rinką, padaryti nerentabilius visus Lenkijos infrastruktūros projektus, skirtus dujų tiekimui diversifikuoti, ir taip sužlugdyti visos Vidurio Europos siekius sukurti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Lenkija ne kartą dėl to reiškė pretenzijas Vokietijos politikams, bet šiems į tai buvo tiesiog nusispjauti. Taigi Lenkijos nesutarimai su Vokietija nėra visiškai iracionalūs. Jeigu Lietuva nori turėti ambicijų taikyti Vokietiją su Lenkija, neužtenka važiuoti į Varšuvą ir aiškinti lenkams, kad reikia draugauti su vokiečiais. Reikia turėti ir patrauklių idėjų, kaip spręsti susikaupusias dvišales problemas, kurios turi ir regioninių pasekmių.
Jeigu Lietuva nori turėti ambicijų taikyti Vokietiją su Lenkija, neužtenka važiuoti į Varšuvą ir aiškinti lenkams, kad reikia draugauti su vokiečiais. Reikia turėti ir patrauklių idėjų, kaip spręsti susikaupusias dvišales problemas, kurios turi ir regioninių pasekmių.
Karščiausias Lenkijos ginčas su Vokietija yra dėl migracijos. Vokietijos vyriausybė, nesugebėdama integruoti migrantų, reformuoti savo migracijos ir prieglobsčio politikos bei jausdama spaudimą iš kraštutinės dešinės, nusprendė pademonstruoti bent kažkokį veiksmingumą ir įvedė pasienio kontrolę su kaimyninėmis šalimis. De facto tai reiškia šios problemos perkėlimą iš Vokietijos į kitas šalis, o tai, be abejo, kelia nepasitenkinimą Lenkijoje. Jei Lietuva nori taikyti Vokietiją su Lenkija, reikalingi pasiūlymai, kaip sistemiškai spręsti migracijos klausimus: kaip veiksmingai sustabdyti Baltarusijos vykdomą migracijos instrumentalizaciją? Kaip keisti Europos migracijos politiką? Kaip padėti krizes išgyvenančioms šalims, kad žmonės mažiau iš jų bėgtų bet kokia kaina?
Tą patį pasakyti galima ir apie Lenkijos nesutarimus su Ukraina. Lenkija reikšmingai prisidėjo prie kaimyninės valstybės suvereniteto išsaugojimo Rusijos invazijos pradžioje, priėmė milžinišką skaičių pabėgėlių, remia Ukrainos siekius tapti NATO ir ES nare (bent jau vyriausybės lygiu). Bet kai tik tapo aišku, kad Ukraina išsaugojo savo suverenitetą ir formuoja nacionalinius interesus, prieštaraujančius Lenkijos interesams, santykiai pradėjo blogėti. Nors Lenkija toliau teikia karinę paramą Ukrainai ir veikia kaip logistinis centras jos gynybiniam karui prieš Rusiją, tarp valstybių pradėjo dominuoti nesutarimai dėl istorijos ir žemės ūkio, prie kurių prisidėjo ir didėjantis Lenkijos visuomenės nepakantumas pabėgėliams iš Ukrainos. Kaip savo tekste laikraštyje „Rzeczpospolita“ teigia vienas iš Juliuszo Mieroszewskio centro vadovų Łukaszas Adamskis, Lenkija šiuo metu neturi jokios politikos dėl Ukrainos.
Be abejo, Lietuvos politikai ir diplomatai irgi tai pastebėjo. Viena vertus, tai jiems kelia susirūpinimą – viešai skundžiamasi, kad Liublino trikampio formatas, jungiantis Lietuvą, Lenkiją ir Ukrainą, yra leisgyvis. Kita vertus, Lenkijos nesutarimai su Ukraina Lietuvoje kelia nuostabą. Pavyzdžiui, Gabrielius Landsbergis tekste portalui „Politico“ teigia, kad Ukraina gina Rytų Europos ūkininkus, todėl jų nuogąstavimai dėl konkurencijos yra nepagrįsti, o geriausias būdas padėti Europos ūkininkams – tiesiog kuo greičiau priimti Ukrainą į ES.
Teoriškai šie svarstymai gal ir teisingi. Bet praktiškai reikėtų atsiminti, kaip prieš 2004 m. protestavo Vokietijos, Olandijos ar Prancūzijos ūkininkai dėl ES plėtros į Vidurio ir Rytų Europą. Situacija buvo išspręsta ilgomis derybomis, taikant kvotas, muitus ir kokybės reikalavimus naujų ES narių ūkininkams, kad jie pamažu įsilietų į bendrą Europos rinką. Taip, tada nebuvo karo, bet kontrargumentuodami Lenkijos ar Slovakijos ūkininkai galėtų klausti, kodėl jie turi mokėti už Ukrainos narystę ES neproporcingai daugiau nei kiti.
Nors Lenkija toliau teikia karinę paramą Ukrainai ir veikia kaip logistinis centras jos gynybiniam karui prieš Rusiją, tarp valstybių pradėjo dominuoti nesutarimai dėl istorijos ir žemės ūkio, prie kurių prisidėjo ir didėjantis Lenkijos visuomenės nepakantumas pabėgėliams iš Ukrainos
Tad čia susiduriame su trečiuoju mitu: norint atgaivinti Liublino trikampį, reikia vykti į Varšuvą ir išaiškinti lenkams, kad nustotų bartis su ukrainiečiais. Bet čia Lietuva irgi turi pasiūlyti kokią nors formulę dvišalėms problemoms išspręsti: gal teikti prioritetą žemės ūkiui, vedant derybas dėl Ukrainos narystės ES ir taip anksčiau pradėti žemės ūkio rinkų plėtros adaptaciją? O gal panaudoti Ukrainos derybas dėl narystės kaip pretekstą reformuoti visą ES žemės ūkio politiką ir taip sumažinti privilegijuotą žemdirbių poziciją Europos politinėje ekonomijoje?
Tačiau kitaip nei Lenkijos ir Vokietijos atveju, jei Lietuva turi ambicijų padėti spręsti Lenkijos ir Ukrainos santykių problemas, jai reikės vykti ir į Kyjivą. Ten Lietuvos atstovai turės įtikinti Volodymyrą Zelenskį ir ypač jo prezidentinės administracijos vadovą Andrijų Jermaką, kad negalima Lenkijos traktuoti kaip antrarūšės valstybės. Lenkijos politikams dažnai susidaro įspūdis, kad Ukrainos kolegos jų valstybę traktuoja tik kaip ginklų sandėlį ir skrydžių į Berlyną, Briuselį, Paryžių ar Vašingtoną išvykimo salę.
Lenkijos politikams dažnai susidaro įspūdis, kad Ukrainos kolegos jų valstybę traktuoja tik kaip ginklų sandėlį ir skrydžių į Berlyną, Briuselį, Paryžių ar Vašingtoną išvykimo salę.
Lenkijos santykių su Vokietija ir Ukraina problemos prisidėjo prie dar vieno klaidingo vaizdinio susiformavimo dalies Lietuvos politikų ir diplomatų galvose: esą Lenkija nusisuko nuo mūsų regiono. Ketvirtasis mitas. Tą turėtų rodyti ir užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio viešoji komunikacija. Jis vengia įvardyti Lenkiją kaip strateginę partnerę ir labiau pabrėžia strateginę partnerystę su Vokietija, ypač su Šiaurės ir Baltijos valstybėmis.
Tačiau paradoksaliai Lenkija vis labiau plečia bendradarbiavimą būtent su Šiaurės ir Baltijos šalimis, kurias kai kurie Lietuvos diplomatai traktuoja kaip tam tikrą užuovėją pašlijus santykiams su Lenkija. Neseniai Lenkija pasirašė strateginės partnerystės sutartį su Švedija, taip pat intensyviai plečia santykius su Suomija ir Estija. NATO priešakinėse pajėgose Latvijoje tarnauja ir Lenkijos kariai. Lenkija neseniai pradėjo pirmininkauti Baltijos jūros valstybių tarybai.
Be to, šalyje vykstanti energetinė transformacija greičiausiai privers ją atsigręžti į Baltijos jūrą ir tapti Šiaurės valstybe. Lenkija pastatė suskystintųjų gamtinių dujų terminalą Svinouiscyje ir stato dar vieną Gdanske. Jau kelerius metus veikia dujotiekis „Baltic Pipe“, tiekiantis Norvegijos dujas per Daniją. Prie Baltijos jūros, Liubiatovo miestelyje, pradėta statyti atominė elektrinė, o kitas dvi atomines elektrines irgi planuojama statyti Lenkijos šiaurėje. Visa tai reiškia, kad per artimiausius 30–40 metų Lenkijos ekonominis variklis pasislinks iš pietų, ypač iš Silezijos, kur buvo kasama ir deginama anglis, į šiaurę. Tikėtina, kad ateityje dėl to smarkiai išaugs Gdansko ir Ščecino miestų reikšmė Lenkijos ekonomikai, mokslui, kultūrai ir politikai. Taigi, Lenkija nenusisuka nuo mūsų regiono, priešingai, dar labiau į jį atsigręžia ir integruojasi. Tai suteikia daug galimybių ne tik Lietuvos užsienio politikai, bet ir kitoms ką tik minėtoms sritims.
Lenkijos santykių su Vokietija ir Ukraina problemos prisidėjo prie dar vieno klaidingo vaizdinio susiformavimo dalies Lietuvos politikų ir diplomatų galvose: esą Lenkija nusisuko nuo mūsų regiono. Ketvirtasis mitas.
Paraleliai su Lenkijos atsitraukimu nuo mūsų regiono egzistuoja ir penktasis mitas: esą Lenkijai daug svarbiau bendrauti su Berlynu ir Paryžiumi nei su Vilniumi (šio mito propaguotojai kažkodėl pamiršta anksčiau aptartas Lenkijos ir Vokietijos santykių įtampas). Tas neva ypač būdinga dabartinei Lenkijos vyriausybei. Donaldo Tusko nenoras atvykti į Vilnių ir K. Nawrockio pasirinkimas JAV pirmąja užsienio vizito kryptimi yra įrodymai, kad nė vienai Lenkijos politinei jėgai Lietuva nėra prioritetas.
Bet ar tikrai Lietuva yra tokia nesvarbi Lenkijai? Visi Lenkijos strateginiai dokumentai teigia, kad Lenkijos gynyba remiasi NATO 5-ojo straipsnio efektyvumu. Net ir Lenkijoje galioja konsensusas, kad jei Rusija ryšis išbandyti NATO, tai ji tai darys pirmiausia Baltijos valstybėse, o ne Lenkijoje. Mažeikiuose „PKN Orlen“ turi naftos perdirbimo gamyklą, kuri yra didžiausia Lenkijos užsienio investicija. Lietuvoje veikia draudimo bendrovė PZU, į Lietuvos rinką ateina Lenkijos bankas „Pekao“. Lietuvą ir Lenkiją jungia elektros jungtis „LitPol link“ ir dujotiekis GIPL, baigiamas statyti greitkelis „Via Baltica“, statomas geležinkelis „Rail Baltica“. Lietuvoje veikia Lenkijos valstybinės televizijos padalinys „TVP Wilno“. Ar yra dar viena valstybė pasaulyje, kurioje Lenkija turėtų tiek daug savo aktyvų?
Bet ar tikrai Lietuva yra tokia nesvarbi Lenkijai? Visi Lenkijos strateginiai dokumentai teigia, kad Lenkijos gynyba remiasi NATO 5-ojo straipsnio efektyvumu. Net ir Lenkijoje galioja konsensusas, kad jei Rusija ryšis išbandyti NATO, tai ji tai darys pirmiausia Baltijos valstybėse, o ne Lenkijoje.
Tad problema yra ne Lietuvos marginalumas Lenkijos užsienio politikoje, o tai, kad minėtus faktus žino per mažas skaičius Lenkijos parlamentarų, senatorių ir savivaldos politikų. Lietuvos politikai privalo juos priminti Lenkijos kolegoms. Šie Lietuvos ir Lenkijos saitai leidžia Lietuvai reikalauti iš Lenkijos premjerų ir prezidentų reguliarių kontaktų bei kad jie į savo pirmuosius užsienio vizitus įtrauktų Lietuvą.
Skeptikai sakys, kad šie svarstymai gal ir gražūs, bet kol kas nepalietė esminės Lietuvos ir Lenkijos santykių problemos – Lietuvos lenkų. Nesutarimai būtent dėl Lietuvos lenkų padėties neleidžia Lietuvai ir Lenkijai sukurti tvaraus tarpusavio pasitikėjimo. Lenkijos politikai ir diplomatai nuolatos priekaištauja, kad Lietuva vis dar neįgyvendino 1994 m. Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatų dėl tautinių mažumų.
Lietuva į šiuos priekaištus dažniausiai žvelgia skeptiškai. Be to, įtaria, kad Lenkija šį klausimą mėgsta naudoti instrumentiškai ir nėra iki galo susipažinusi su tikrąja Lietuvos lenkų padėtimi. Toks mąstymas turi šiek tiek tiesos. Kai kurie „Teisės ir teisingumo“ politikai, pvz., Michałas Dworczykas arba Janas Dziedziczakas, nenori matyti Lietuvos lenkų rusifikacijos problemos ir, nepaisydami naujos kartos Lietuvos lenkų politikų iškilimo, toliau naiviai svajoja, kad per Lietuvos lenkų rinkimų akciją sugebės kištis į Lietuvos vidaus ir užsienio politiką. Krystiano Kamińskio iš kraštutinės dešinės partijos „Konfederacija“ ekspertizė Lietuvos lenkų klausimu pasižymi Waldemaro Tomaszewskio teiginių retransliavimu Lenkijos auditorijai.
Svarbu nepražiopsoti kitos šio klausimo pusės. Tarp Lenkijos politikų yra ir nemažai tokių, kuriems nuoširdžiai įgriso Lietuvos lenkų klausimas ir jie nori, kad jis būtų išspręstas ir nebetrukdytų Lietuvai ir Lenkijai gilinti bendradarbiavimo (prie tokių turbūt būtų galima priskirti dabartinį Lenkijos Seimo pirmininką Szymoną Hołownią). Verta priminti Čekijos lenkų pavyzdį: susitinkant Lenkijos ir Čekijos vadovams beveik niekada nekeliamas Čekijos lenkų klausimas. Pagrindinė to priežastis – Čekija jau seniai išsprendė jos lenkų tautinei mažumai rūpimus klausimus, kurie nelabai skiriasi nuo tų, kuriuos kelia ir Lietuvos lenkai. Pastaraisiais metais ir Lietuva gavo progą paragauti čekiškosios santykių su Lenkija patirties, kai pamažu pradėjo gerėti Lietuvos lenkų padėtis.
Taigi, Lietuvai reikia palaikyti glaudžius santykius su Lenkija, bet tai yra sunki užduotis. Jos tikrai nepavyks įgyvendinti laukiant, kol Lenkijoje atsiras Lietuvai palankus prezidentas ar vyriausybė. Tam Lietuva turi pati imtis aktyvių veiksmų. Tik tada pavyks išnaudoti visą šių santykių potencialą.
