Tikrai neleisiu vogti, elgtis nepagarbiai su savo darbuotojais, nes tai visiškai netoleruotini dalykai. Taip sakė paskirtoji premjerė Inga Ruginienė apie būsimus ministrus. Skamba išdidžiai. Jeigu taip ir bus, tai premjerė bus ypač užsiėmusi, labiau nei bet kada anksčiau.
Taip nutiktų dėl to, kad vogti būnant valdžioje tapo įprasta ar net paprasta. Turintys tokią pat nuomonę šiuo klausimu stumia vienas kitą arčiau resursų, trukdantys metami lauk.
Apie tai papasakoti tikriausiai galėtų kol kas dar žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas. Bet I. Ruginienei nepapasakos, tik Specialiųjų tyrimų tarnybai, nes tikriausiai ministru nebebus ir premjerė jo nebeapgins.
Kai vartojame šį nemalonų žodį „vogti“, nereikia manyti, kad juo apibūdinamas veiksmas, kai kas nors pasiima pinigų iš ministerijos, jai pavaldžios įmonės ar savivaldybės kasos. Ne, tai būtų visiška atgyvena.
Šis procesas tapo gerokai įmantresnis, reikalaujantis kitokių įgūdžių ir įvairus, nelygu koks fantazijos ir užmojo mastas. Du labiausiai paplitę būdai – paslaugų, įrangos ar dar nežinia ko pirkimai ir darbo vietos. Taip, būtent darbo vietos.
Tikrai neleisiu vogti, elgtis nepagarbiai su savo darbuotojais, nes tai visiškai netoleruotini dalykai. Taip sakė paskirtoji premjerė Inga Ruginienė apie būsimus ministrus. Skamba išdidžiai. Jeigu taip ir bus, tai premjerė bus ypač užsiėmusi, labiau nei bet kada anksčiau.
Net jeigu paprasto skyriaus darbuotojo, eilinio specialisto kėdę užima nieko apie to skyriaus veiklą neišmanantis, per mėnesį vėjais paleidžiama mažiausiai keletas tūkstančių iš biudžeto, per metus – virš dvidešimt. Ką bekalbėti, jeigu tai departamento vadovas ar, neduok Dieve, ministras.
Žvelgiant šiuo kampu, paskirtoji premjerė darbo turėtų jau dabar. Visiems, kas norėtų būti ministru, kuris nieko nežino apie ministerijos atsakomybės sritį, niekada nieko toje srityje neveikė, bet žada sparčiai mokytis, galėtų bent priminti: paprastai už mokslus suaugę žmonės susimoka, o ne gauna atlyginimą.
Viešieji pirkimai yra seniai atrastas ilgapirščių rojus. Tik čia reikia ne miklių pirštų, o šiokio tokio smegenų suktumo. Resursų įsisavinimo geidžiama kryptimi sistema nestagnuoja. Galima pastebėti tam tikrų pokyčių, naujų tendencijų. Vis dažniau sudaromi šeimyniniai tandemai – vienas valdžioje, kur valdiški resursai, o kitas versle, kuris gali juos pasiimti ir teisingai paskirstyti.
LRT Tyrimų skyrius paviešino, jog Vilniaus savivaldybės pinigai įgavo tendenciją judėti administracijos direktoriaus Adomo Bužinsko žmonos darbovietės kryptimi.
Buvęs aplinkos ministras Simonas Gentvilas garsiai paklausė: ar nuo šiol visa Aplinkos ministerija pirks komunikacines paslaugas iš Renatos Saulytės sesers Gintarės. Ir pridėjo sąrašą. R. Saulytė yra kandidatė į aplinkos ministrus, viena iš tų, kuriems būsima sritis – dar nepažinta žemė.
S. Gentvilas pastebėjo ir dar vieną įdomybę. Šią ministeriją labai pamėgo buvę kelininkai. Kažin kodėl?
Istorijos, apvijusios buvusį premjerą Gintautą Palucką, turėjo įtikinti, kiek daug čia galimybių neturintiems stabdžių. O kova dėl postų ar net mažų kėdučių dažnai nėra kova vien tik dėl karjeros ambicijų. Šiuo laikotarpiu jau reikėtų sakyti „dažniausiai“.
Socialdemokratai turi blogą pažadų istoriją. Gal dabar bus kitaip? Naujas veidas – nauji vėjai?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
