Nepasitikėjimas tarp žmonių ir valdžios – mažiausia, ko šiandien reikėtų Kremliaus agresijos ir karo niokojamai Ukrainai. Tačiau Kyjive – protestai. Jie primena Euromaidano, kai buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius, pradžią. Tema ta pati. Korupcija.
Protestų bangą sukėlė žaibo greičiu priimtas įstatymas, kurį Aukščiausiajai Radai pateikė ir pasirašė prezidentas Volodymyras Zelenskis. Dvi pagrindinės kovos su korupcija įstaigos tapo pavaldžios generaliniam prokurorui. Jį skiria prezidentas.
Po Euromaidano pergalės prieš 11 metų Ukrainoje sukurtas tinklas institucijų kovai su didžiausiu vidaus priešu. Korupcijos prevencijos agentūra, Turto atkūrimo ir valdymo agentūra, Antikorupcinis teismas, Nacionalinis antikorupcijos biuras, Specialioji antikorupcinė prokuratūra. Pastarosios trys veikė savarankiškai, agresyviai, nepaisydamos vardų ant kabinetų durų.
V. Zelenskiui metami įtarimai, jog būtent tai ir yra tikroji priežastis, kodėl dalis jų atsidūrė po valdžios skėčiu ir praranda dešimtmetį turėtą veiklos autonomiją.
Konfliktuose įprasta girdėti skirtingus tų pačių veiksmų vertinimus. Šis – ne išimtis.
Bloga diena Ukrainai, žingsnis atgal, Vyriausybė kišis į svarbias bylas, V. Zelenskio generalinis prokuroras nutrauks tyrimus dėl visų prezidento draugų, tokius argumentus teikia net ir buvę prezidento bendražygiai. Atsakymas – įstatymas pagerins tarnybų veiklą, apsaugos nuo Rusijos įtakos.
Pastarasis argumentas tapo pagrindinis, prieš tai surengus reidų ir sulaikius įtariamą Rusijos šnipą vienoje iš šių įstaigų. Žmonių tai neįtikino.
Normaliomis sąlygomis Ukrainos valdžia galėtų aiškintis su visuomene tiek, kiek jai patinka. Bet net ir normaliomis sąlygomis tokia situacija nebūtų gera. Dabar, kai kovojama dėl kiekvieno stringančios karinės paramos gramo, ji labai bloga.
Ore tvyro klausimas – kas turėjo nutikti? Kas išprovokavo karštligišką sprendimą, nepaisant nuspėjamos neigiamos reakcijos.
Kokios bebūtų priežastys, akivaizdu, jog prezidento administracija nori kontrolės. Kuo daugiau – tuo geriau. Gali būti, kad taip siekiama apriboti informacijos nutekėjimą, kai įtarimai krinta aukštiems ar prezidento aplinkos pareigūnams. Tvarkytis tyliai, neerzinant nei visuomenės, nei rėmėjų.
Didėjant spaudimui, V. Zelenskio administracijai teks pasirinkti, su kuo jie. Su savo baimėmis, absoliučios kontrolės poreikiu, bet be žmonių palaikymo ar atvirkščiai.
Ukraina net ir karo metu aktyviai dirba siekdama narystės Europos Sąjungoje. Kova su korupcija yra griežta sąlyga, o nepriklausomos institucijos buvo ir tebėra ypač svarbi po Euromaidano pradėtų reformų dalis.
Mažindama jų savarankiškumą, Ukraina savo rankomis mažina galimybes priartėti prie Europos ir didina gretas skeptikų, kurie atvirai arba tyliai nepritaria jos narystei.
Korupcija, arba galios įkinkymas savo asmeninei naudai, turi daug spalvų, pasirodo skirtingais veidais. Dažnai sunkiai įžvelgiama, išmokusi prisidengti įstatymais. Nebijanti nei karo, nei reformų ir visada ėdanti valstybės audinį. Ukrainos, kaip ir bet kurios kitos. Lietuva – ne išimtis.
Premjero Gintauto Palucko istorijos kreipiant mokesčių mokėtojų pinigų srautus savo kišenės kryptimi atskleidė – savivalda yra vidutinio dydžio, todėl menkai pastebimų vagysčių rojus, politika vis dar yra verslo įrankis, savi marškiniai ir jų balinimas gali būti svarbiau nei valstybė net ir jos premjerui.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
