Argentinoje gyvenantis lietuvių kilmės Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Juanas Ignacio Fourment Kalvelis, lietuviškai prisistatantis Jonu Kalveliu, neseniai atkūrė Lietuvos pilietybę. Anot jo, tai kur kas daugiau nei dokumentas. Lietuviškas pasas jam – ir simbolinis ryšio su protėvių šalimi patvirtinimas, ir nauja atsakomybė.
„Tikrai garbė tapti Lietuvos piliečiu. Pasas nėra tik dokumentas – tai ir garbė, ir priartėjimas prie Lietuvos. Tai pripažinimas, kad mes egzistuojame ir turime teisę atkurti pilietybę. Esu be galo dėkingas“, – sako jis.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „10–12“ įraše:
Pašnekovo proseneliai Antanas Kalvelis ir Angelė Kačiulytė į Argentiną emigravo lygiai prieš šimtą metų. Jų penkių mėnesių sūnus Jonas Argentinoje tapo Juanu – tuo metu šalies įstatymai neleido registruoti neispaniškų vardų.
Pasak J. Kalvelio, lietuvybė šeimoje buvo puoselėjama nuo pat pirmosios emigrantų kartos – tiek jo prosenelis, tiek senelis aktyviai dalyvavo Argentinos lietuvių bendruomenės veikloje.
„Lietuvybė mūsų šeimoje buvo visada. Gaila, kad mama mirė prieš penkerius metus – jai būtų buvusi garbė pamatyti, kad jos sūnus atkūrė Lietuvos pilietybę. Manau, ji būtų buvusi labai laiminga“, – sako jis.
Pilietybę mato ir kaip pareigą
Pašnekovas pripažįsta, kad pilietybės atkūrimo procesas nėra paprastas – reikia surinkti ir migracijos institucijoms pateikti daugybę dokumentų, o ne visi palikuonys yra išsaugoję šeimos archyvus.
„Tai ilgas ir sudėtingas procesas. Kai kuriems lengviau, nes šeimoje išlikę dokumentai. Bet jeigu viskas pateikiama tvarkingai, pilietybę tikrai galima atkurti“, – teigia J. Kalvelis.
Anot jo, vis daugiau Pietų Amerikos lietuvių kilmės žmonių kreipiasi dėl pilietybės atkūrimo, todėl jis neretai konsultuoja tautiečius, kaip tinkamai pasirengti šiam procesui.
Vis dėlto, pašnekovo įsitikinimu, Lietuvos pilietybė turėtų reikšti ne tik suteikiamas teises, bet ir įsipareigojimą puoselėti lietuvybę.
„Mes visada skatiname, kad žmonės, norintys pilietybės, įsitrauktų į lietuvių bendruomenės veiklą, skirtų laiko Lietuvos labui. Tai yra ir atsakomybė, ir pareiga duoti Lietuvai. Ne visi taip elgiasi“, – sako jis.
Pasak J. Kalvelio, nors dalis žmonių Lietuvos pilietybę sieja su praktine nauda, Pietų Amerikos lietuvių bendruomenė ragina į ją žiūrėti kur kas plačiau.
„Kai kuriems tai yra galimybė būti Europoje, Europos Sąjungoje. Bet mes to tikrai neskatiname. Mes skatiname, kad žmonės dalyvautų lietuvių bendruomenėje“, – sako jis.
Anot pašnekovo, vis daugiau trečiosios ir ketvirtosios kartos lietuvių palikuonių nori sužinoti daugiau apie savo šaknis, mokytis lietuvių kalbos ir išsiaiškinti, iš kokio Lietuvos krašto kilę jų seneliai ar proseneliai.
„Mes, kaip bendruomenės atstovai, teikiame informaciją pagal įvairius šaltinius ir stengiamės, kad žmonės būtų arčiau Lietuvos“, – teigia J. Kalvelis.
Paties J. Kalvelio pilietybės atkūrimo procesas truko kiek daugiau nei pusmetį, nors, pasak jo, kitiems tenka laukti gerokai ilgiau.
„Man labai pasisekė – viskas truko kiek daugiau nei pusę metų. Kai kuriems procesas trunka pusantrų ar net dvejus metus. Esu labai dėkingas, kad man viskas įvyko taip greitai“, – sako jis.
Atkūręs Lietuvos pilietybę J. Kalvelis sako ketinantis naudotis ir balsavimo teise. Tiesa, jis atkreipia dėmesį, kad Pietų Amerikos lietuviams dalyvauti Lietuvos rinkimuose nėra paprasta.
„Šiuo metu Pietų Amerikoje nėra Lietuvos ambasados – veikia tik generalinis konsulatas San Paule, todėl balsavimo procesas užtrunka. Tikimės, kad ateityje ambasada atsiras ir lietuviams Pietų Amerikoje bus lengviau bendrauti su vyriausybe bei balsuoti“, – sako jis.
Lietuvoje ieško šeimos šaknų
Pasak J. Kalvelio, gavęs pilietybę jis ir toliau ieško savo šeimos šaknų Lietuvoje. Iki šiol jam pavyko nustatyti, kad senelis buvo pakrikštytas Vabalninke, todėl prieš kelerius metus jis aplankė šį miestą ir jo apylinkes.
„Prieš dvejus metus teko apsilankyti toje pačioje bažnyčioje, kur jis prieš beveik šimtą metų buvo pakrikštytas“, – pasakoja jis.
Vis dėlto prosenelio Antano Kalvelio gimimo vietos nustatyti kol kas nepavyko. Pašnekovas spėja, kad šeima galėjo būti kilusi iš dabartinio Biržų rajono, tačiau paieškos dar tęsiasi.
„Suradau Kačiulytės giminės šaką, o Kalvelių dar ieškau. Manau, kad pavyks rasti“, – sako J. Kalvelis.
Apie senelį jis daugiausia sužinojo iš mamos pasakojimų bei vyresniosios kartos Argentinos lietuvių, dar pažinojusių jo šeimą.
Kalbėdamas apie prosenelių emigraciją, J. Kalvelis pasakoja, kad XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Argentina aktyviai viliojo atvykėlius, o Europoje tuo metu vyravo ekonominiai sunkumai ir augo politinė įtampa.
„Kalbėdavausi su imigrantais, tai jie pasakodavo, kad žmonės ir po pirmojo pasaulinio karo jautė, kad Europoje nutiks kažkas blogo. Ekonominė padėtis buvo sunki, todėl daugelis tikėjosi Argentinoje rasti ramybę, taiką. Iškart rasdavo ir darbą“, – sako jis.
Pasak pašnekovo, iki Antrojo pasaulinio karo į Argentiną emigravo apie 35 tūkst. lietuvių. Šiandien, jo skaičiavimu, šalyje gyvena apie 300 tūkst. lietuvių kilmės žmonių, nors tik dalis jų aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės veikloje.
Futbolas – daugiau nei sportas
Kalbėdamas apie neseniai vykusį Pasaulio futbolo čempionato finalą, J. Kalvelis sako, kad Argentinoje pralaimėjimas nebuvo sutiktas kaip katastrofa. Anot jo, dauguma sirgalių didžiavosi komandos pasiekimu.
„Aš sakyčiau, kad Argentina nepralaimėjo – ji iškovojo antrą vietą. Visą laiką gerbiame ir savo komandą, ir varžovus. Ispanija žaidė labai gerai ir pelnytai tapo čempione“, – sako jis.
J. Kalvelio teigimu, pastarieji metai Argentinos futbolo rinktinei buvo vieni sėkmingiausių istorijoje.
„Per dvylika metų Argentina žaidė trijuose pasaulio čempionatų finaluose, vieną jų laimėjo, du kartus tapo Pietų Amerikos čempione ir laimėjo „Finalissima“ prieš Italiją. Tai, ką padarė treneris Lionelis Scaloni ir komanda, yra garbė“, – teigia J. Kalvelis.
Nors po finalo netrūko nusivylimo, į gimtinę sugrįžusią rinktinę oro uoste pasitiko tūkstančiai sirgalių.
„Atrodė, lyg jie būtų tapę pasaulio čempionais. Žmonės labai dėkojo už pastangas“, – pasakoja jis.
Anot J. Kalvelio, futbolas Argentinoje yra kur kas daugiau nei sportas – jis užima išskirtinę vietą visuomenėje ir yra svarbi kasdienio gyvenimo dalis.
„Lietuvoje religija yra krepšinis, o Argentinoje – futbolas. Daugelis bent kartą per savaitę žaidžia su draugais, o po rungtynių žmonės susitinka, bendrauja – tai ir draugystės dalis. Futbolas ten tikrai yra pirmoje vietoje“, – sako jis.
Parengė Ignas Ramanauskas
