Pasaulis, kurį inertiškai vadiname civilizuotu, šią savaitę priminė gaujų karus. Be kalašnikovų, psichologinius, bet maža nepasirodė.
Naują vadą ir daugiausia ginklų turinti grupė pakeitė tvarką palaikiusias taisykles – išdėjo į šuns dienas pagrindinį partnerį, lyg badytų katino nosį į jo paties balutę, ir sėdo derėtis dėl tvarkos atkūrimo su recidyvistu, kaip paaiškėjo, pagal recidyvisto taisykles.
Kol už durų likusi ne tokia ginkluota, bet vertybiškai tvirčiausia grupė aikčiojo ir spėliojo, vienu metu lyg ir pasimatė šviesa tunelio gale: tai tik gudri taktika.
Siužetas vilčiai nepakluso. Dėl to kaltos ambicijos ir, šiek tiek, socialiniai tinklai, greita nebūtinai apgalvotos informacijos sklaida. Per juos naujasis lyderis griebė už gerklės per daug kalbančią auką, dėl kurios gelbėjimo visa tai ir prasidėjo: diktatorius be rinkimų, kaltas dėl skerdynių, padaręs baisų darbą, dėl kurio jo šalis sugriauta, iššvaistęs pusę pinigų, kuriuos gavo, norintis išlaikyti gerą pasipelnymo šaltinį.
To dar nebuvo. Auka paskelbta nusikaltėliu. Dėl teisingos tvarkos kadaise suburtas aljansas raudonuoja nuo įtampos ir braška per visas siūles. Diplomatija išėjo į pensiją. Recidyvistas tokios laimės nė susapnuoti nedrįsdavo. Dabar tai – tikrovė pagal MAGA. Viskas – tik sandoriai. Kas galingas, tas ir teisus. Vertybės su principais kiūtina iš paskos.
Ar gali būti, kad ir tai – tik taktika? Spyris į užpakalius nusmailintu batu tikintis pažadinti ir priversti gelbėti savąjį pasaulį ne vien tik žodžiais. Niekas dabar nebežino, kaip yra ir kaip bus. Bet jeigu taktika, tai pasivijusi beprotybę.
Vasario 24-osios rytą prieš trejus metus Europos veidas pasikeitė. Septynis dešimtmečius trukusi santykinės ramybės, taikaus gyvenimo iliuzija išnyko kartu su pirmąja raketa, paleista į Ukrainą iš Rusijos. Atviras karas buvo pradėtas Europos viduryje, Ukrainoje, tačiau buvo aišku, kad taikinys yra Vakarų civilizacija, o tai reiškia, jog nė viena demokratija regione nebėra saugi.
Tada galvojome, kad taip galvoja jeigu ne visi, tai dauguma. Tikėjome, jog bendra grėsmė suvienys demokratijas ir tiesiog padorumą, mirtį sėjantis monstras bus sukištas ten, iš kur išlindo.
Tie treji metai buvo banguoti. Tikėjome, kad viskas pasibaigs tuojau pat, nes normalumas tiesiog negali pakęsti tokio masto anomalijos. Taip neįvyko.
Paskui tikėjome, kad sankcijos, paketas po paketo, nustekens Kremliaus galią. Ir stebėjomės aptikę jų pažeidėjus tarp kaimynų ar merų. Jų nepakako.
Rusijos karinė galia išsisėmė, tankai sulopyti, o kareiviai nuogi, džiūgauta pirmiesiems teroro metams besibaigiant. Kažkaip atsigavo.
Atrodė, jau tuoj Ukraina gaus tiek karinės paramos, kiek reikia. Ir laukta diena pagaliau ateis. Tokia diena dar neišaušo.
Nusivylimai ir pakilimai – toks buvo trejų karo metų kelias. Nusivylimų gal net buvo daugiau, bet per tą laiką nebuvo abejota demokratijų vienybe ir vertybėmis. Tikėjome, kad pasaulį matome taip pat.
Iki dabar.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
