„Mes visą laiką sakome, kad Lietuva yra poetų kraštas, bet Niujorkas yra poetų kraštas. Tiek įvairių organizacijų, susijusių su poezija, ir tiek vyksta poetinių renginių, kad man buvo nuostaba. Po to pradėjau suprasti, kodėl Niujorkas įkvepia žmones kurti“, – sako birželį pareigas pradėjusi eiti Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovė Gražina Michnevičiūtė.
LRT KLASIKOS laidoje „Be kaukių“ – pokalbis su ja apie ilgą laiką Niujorke, einant Lietuvos kultūros atašė pareigas, vienuolika metų dirbant žurnalo „Moteris“ vyr. redaktore ir žiniasklaidą šiandien.
– Kaip iš tikrųjų atrodo kultūros atašė darbas? Turbūt reikia turėti labai daug ryšių, mokėti tarpininkauti, bendrauti su institucijomis ir kūrėjais?
– Sakyčiau, kad tai priklauso nuo šalies, nes kiekvienoje šalyje specifika yra skirtinga. Ir jeigu paklaustumėte Gabijos Čepulionytės, pasakojimas būtų visai kitoks. Niujorkas yra intensyvus, turi rasti institucijas, kurios norėtų bendrauti su Lietuva, megzti ryšius.
Iš tiesų, turi susikurti savo voratinklį. Tokie voratinkliai mezgasi iš žmonių: kiek sugebi susibendrauti, pristatyti šalį, menininkus, idėjas, kurios galėtų sudominti, rasti sąlyčio taškų. Labai sunku tą darbą apibrėžti. Tu reprezentuoji šalį. Esi viskas ir niekas. Pirmiausia esi šalies atstovas, dirbi šaliai ir bandai sukurti tai, kas turėtų pridėtinę vertę.
– Ar jums yra buvę, kad nuvykusi į Niujorką pagalvojote, jog norite grįžti namo?
– Pradžioje, sakyčiau, ne. Jeigu esi žingeidus, viskas labai įdomu, nori pajusti tą miestą. Bet pirmi dveji metai buvo sunkūs tiek man, tiek mano dukrai, kuri išvažiavo keturiolikos ir iš pradžių nenorėjo ten būti. Po to ištiko pandemija – vėl nauji iššūkiai. Iki šiol sakau, kad Niujorke turiu savo trajektorijas, pažįstu miestą, bet daug ko nespėjau pamatyti, nes neturėjau laiko.
Tiesiog neaprėpi miesto, o kai dar turi vaiką, savų renginių arba į juos turi nueiti, tai išeini ryte ir grįžti vienuoliktą vakaro. Savaitgaliais jau sakydavau, kad iš savo kaimo niekur neisiu. Gyvenome Brukline, Viljamsbergo rajone: neaukšti namai, vien tik vietiniai, mažos parduotuvės. Užeini – tave pažįsta. Dabar jis labai keičiasi.
– Niujorką įsivaizduojame kaip iš filmų: Centrinis parkas, dangoraižiai, geltoni taksi automobiliai. Jautėte, kad ten viskas sava vien dėl tų matytų kadrų?
– Taip, iš pradžių taip ir yra. Visi, kurie į Niujorką atvažiuoja pirmą ar antrą kartą, pažįsta jį iš filmų. Bet tai – Manhatane, didžiojoje saloje. Sakyčiau, kad tikrasis Niujorkas iš tiesų yra Bruklinas, kadangi ten nėra tiek turistų ir gyveni tarp niujorkiečių – įvairiausių tautybių žmonių. Kai būni savo rajone, jis gali būti gana lėtas, aplinkui visko daug: ir meno, ir galerijų.
Savaitgaliais jau sakydavau, kad iš savo kaimo niekur neisiu.
Draugai nelabai važiuodavo į Manhataną, nes jis daug brangesnis, daug žmonių. Niujorkas yra visoks: yra turistinis, yra kino ir dar yra poezijos Niujorkas. Man tai buvo didelis atradimas. Mes visą laiką sakome, kad Lietuva yra poetų kraštas, bet Niujorkas yra poetų kraštas. Tiek įvairių organizacijų, susijusių su poezija, tiek vyksta poetinių renginių, kad buvo nuostaba. Po to pradėjau suprasti, kodėl Niujorkas įkvepia žmones kurti.
– Buvote vyriausioji žurnalo „Moteris“ redaktorė. Ką šiandien galvojate apie tuos vienuolika metų, per kuriuos žurnalas užaugo į visų geidžiamą leidinį?
– Buvo labai įdomūs vienuolika metų. Puikus kolektyvas, turėjome labai daug rašančių autorių iš užsienio, net rašytoją Saulių Tomą Kondrotą. Nuostabu, kai susiburia komanda, su kuria gali įgyvendinti savo viziją arba matymą. Vienas niekaip nepadarytum, jeigu kartu nekeliauja žmonės ir jie nenori dirbti. Iš tiesų, žurnale išaugo dabar jau garsūs fotografai ir nauji redaktoriai, rašytojai. Labai džiaugiuosi, kad sėklos pasisėjo ir visi tie augalai išaugo.
Mes ir „Panelės“ žurnalas buvome pirmieji, kurie sukūrėme portalus. „Panelės“ žurnalo nebėra, bet „Moters“ žurnalas ir portalas gyvuoja. Kartais pasižiūriu atgal ir galvoju: oho, kiek daug padarėme. Kai kurie žurnalo numeriai buvo virš trijų šimtų puslapių – per tris savaites parengi knygą, storą romaną.
– Keičiasi žurnalistikos formos ir turinys, kartu keičiasi skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai. Šiandien daug kalbame apie fragmentaciją, kad žmogaus dėmesys yra visiškai išsibarstęs. Ar įmanoma dabar galvoti apie skaitytoją, kuris ramiausiai skaito tuos tris šimtus puslapių, į juos gilinasi ir gal net ką nors pasižymi?
– Galvoju, kad viskas sukasi ratu. Žadėjo, kad knygos numirs, kad radijas numirs. Ateina naujovės – žmonės susižavi, jas išbando, kažkas lieka. Visą laiką stebiu, kas vyksta žurnalistikoje, kaip viskas juda. Manau, kad žmonės pradeda grįžti prie ilgų tekstų ir tai jau matyti kai kuriuose internetiniuose puslapiuose.
Labai mėgstu žurnalą „The New Yorker“. Jie liko prie savo formato, kuriam jau virš šimto metų. Kai Haroldas Rossas žurnalą įkūrė, pradėjo kreiptis įvairūs rašytojai, žurnalistai, norintys rašyti. Perskaičiau jo frazę, kuri labai teisinga net ir šiuolaikinės žurnalistikos prasme: „Rašytojų, žurnalistų man nereikia – man reikia redaktorių.“ Žurnalistikoje skyrių redaktoriai yra labai svarbūs. Tai yra tam tikras garantas, vizijos formuotojas, kuris gali aprėpti daugiau ir gali dirbti su autoriais, žurnalistais.
Mes išsifragmentavome ir galvojame, kad reikia labai greitai viską daryti. Bet pamirštame, kad reikia palikti dalį žurnalistų, kurie galėtų dirbti lėtai ir sukurti kitokius tekstus ir laidas. Pavyzdžiui, klausau labai daug LRT RADIJO laidų, ypač LRT KLASIKOS ir labai mėgstu tuos ilgus pokalbius. Jogintės Bučinskaitės laidoje „Parodų rūmai“ apie vieną parodą kalbasi valandą, bet tai yra įdomu – gauni daug įvairios informacijos.
Niujorke buvo momentas, kai žmonių su knygomis buvo matyti mažai, o po penkerių metų vėl atėjo banga – metro visi sėdi su knygomis, kartais su žurnalais.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Be kaukių“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
