„Mano gyvenime iš tikrųjų yra labai mažai žmonių“, – atvirauja prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius Marius Ivaškevičius. Pasakodamas apie ryšį su artimiausiųjų ketvertu: tėvais, žmona ir dukra – jis sako: „Manau, sutuoktiniai turi būti geriausi draugai.“ Anot M. Ivaškevičiaus, tai – viena iš privalomų dviejų ilgo bendro gyvenimo sąlygų.
Visas pokalbis su M. Ivaškevičiumi – LRT.lt laidos „Lipt stogais su Jurga“ įraše:
– Tiesa, kad žmogus pritraukia tai, ko nusipelnė arba ko jam reikia, kad jis kažką suprastų, surastų ir patobulėtų?
– Nusipelnė kur – šiame gyvenime, praeituose? Čia jau prasideda tikėjimo klausimai: ar mes gyvename vieną gyvenimą, ar turime reinkarnacijas, gerai pasielgėme praėjusiame gyvenime ir šiandien turime atpildą?
– O kaip tu tiki?
– Aš tikiu visaip, kadangi nežinau. Kaip sakė Kantas: „Kai nežinau, aš tikiu.“ Gyvename pasaulyje, apie kurį, turint omenyje visą Visatą, turbūt nežinome nė vieno procento. Ką čia vaidinti, kad žinai.
Manau, turbūt yra kažkokia karma. Tas žodis nekilo iš niekur – matyt, yra atsiradęs per ilgus stebėjimus. Ta karma tave arba apdovanoja, arba baudžia. Ko gero, tai kažkiek susiję su tuo, kaip gyvenime elgiesi, kokios yra tavo vertybės.
– Sakei, tavęs nedomina žmogus be dėmės. Kodėl mes domimės tamsiąja puse ir kodėl yra tas paradoksalus bandymas būti tobulam?
– Man regis, bandymo būti tobulam vis mažiau. Šiuolaikinis žmogus nori būti netobulas. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į visą popkultūrą, barų, klubų kultūrą. Dalykų, susijusių su Dievu, dangumi, nėra. Priešingai, pragaras, tamsa, velniava yra tai, kas veža šiuolaikinį žmogų, į tai jis nori eiti. Į klubą, kuris vadinsis „Heaven“ (liet. rojus), jis vargiai šiais laikais nueis, o į pragarėlį gal mieliau.
Šiuolaikinis žmogus nori būti netobulas. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į visą popkultūrą, barų, klubų kultūrą. Dalykų, susijusių su Dievu, dangumi, nėra.
Manau, kaip skaitytojas, žiūrovas, žmogus, nuo vaikystės jauti, kad yra melas, ypač kalbant apie dideles, istorines asmenybes. Kai jie piešiami tarsi pusdieviai, jais nebetiki. [...]
Viena mano kūrybos kryptis buvo imti tikras asmenybes ir jas sužmoginti. Kai kada tai sukėlė nemažai kitų žmonių pykčio, bet man už to paminklo, pjedestalo norisi pamatyti tikrą žmogų. Su jo buitimi, nuogumu, seksu – viskuo, kas sudaro žmogų, o ne kaip tas Basanavičius, stovintis priešais Filharmoniją su lazdele.
– Kaip atrodo tavo disciplina?
– Turiu savo rutiną. Anksčiau disciplina būdavo visiškai išvirkščia. Darbą pradėdavau 12 val. nakties ir dirbdavau iki 8 val. ryto. Tada miegodavau, dieną kažką ruošdavausi, skaitydavau. Taip gali, kol esi jaunas. Paskui, kai gyveni prieš dienos ir nakties ritmą, vis tiek paveikia fizinę sveikatą.
Dabar į tą naktį įlendu nebent, kai būname pas tėvus Molėtuose. Man labai svarbu išsimiegoti. Supratau, kad man reikia devynių valandų. Genijai, kiek žinau, miegodavo po penkias valandas. Čia turbūt yra antigenijaus požymis.
– Kas labiausiai tave, kaip žmogų, užaugino vertinant etapais: vaikystė, paauglystė, amžius, kai jaučiamės suaugę ir kai iš tikrųjų suaugame? Ar tu jautiesi suaugęs?
– Ačiū Dievui, ne. Man atrodo, vaiko savyje turiu gana daug. Manau, visi tavo išvardyti etapai augina, kiekvienas vis kažko pridėdavo. Vaikystė labai svarbi, ji pakloja tam tikrus pamatus.
Jei augtum asocialioje šeimoje, be normalaus išsilavinimo, paskui su tokia sąmone, protu labai sunku kažką padaryti. Ne tai, kad tu nebepasivysi savo amžiaus, metų, bet tiesiog nežinosi, kam to reikia. Neturėsi suvokimo, kad tokia siekiamybė gali būti. [...]
Gyvenime visą laiką, o su metais vis labiau man sunku bendrauti su vyrais. Man jie per daug nuspėjami, aš juos per daug gerai žinau.
– Ar tavo gyvenime yra žmonių, kurie tave įkvepia pasitempti ar kaip tik atsipalaiduoti?
– Mano gyvenime iš tikrųjų yra labai mažai žmonių, gal pradėkime nuo to.
– O čia taip norėta ar tiesiog taip išėjo?
– Turbūt taip išėjo natūraliai. Anksčiau žmonių buvo daugiau, bet jų mažėjo, mažėjo... Dabar turbūt įvardyčiau, kad mano gyvenime tikrai yra keturi žmonės: mano tėvai, mano žmona ir mano dukra. Man visiškai užtenka.
[...] Kažkada kalbinau Ričardą Gavelį. Jis ėmė kalbėti apie rašytojo, žmogaus vienatvę. Pasakė manantis, kad draugo sąvoka yra apibrėžta pačiame žodyje, – jis turi būti vienas. Negali turėti draugų, gali turėti tik vieną tikrą draugą.
Mano atveju jų irgi buvo, bet kažkaip mūsų keliai po truputį išsiskyrė. Gyvenime visą laiką, o su metais vis labiau man sunku bendrauti su vyrais. Man jie per daug nuspėjami, aš juos per daug gerai žinau. Ir tie pokalbiai... Aš jau po trijų minučių žinau, kas bus pasakyta toliau. [...]
Atrodo, ar tėvai gali būti draugais? Kodėl ne? Ar žmona gali būti draugė? Būtinai. Manau, tai yra privaloma sąlyga, kad žmona būtų tavo geriausia draugė. Nereikia turėti žmonos ir geriausio draugo, su kuriuo iš tikrųjų kalbi apie svarbiausius dalykus, o su ja tik kažką darai lovoje ir ji tau gamina valgyti. Manau, sutuoktiniai turi būti geriausi draugai.
Seksas ir geriausi draugai – tai yra dvi privalomos sąlygos ilgam gyvenimui kartu. Kad tą žmogų norėtum girdėti, norėtum jam išsipasakoti ir jūs galėtumėte praleisti paras dviese, be pašalinių žmonių. Jeigu tai įmanoma, vadinasi, esate Dievo siųsti vienas kitam.
Pagaliau tavo vaikas gali būti tavo draugas. Pas mus taip yra. Ji [dukra – LRT.lt] yra su manimi absoliučiai visomis temomis. Kartais tai net šiek tiek gąsdina. Būdamas tėtis, tu truputį pasitempi: ar tikrai su savo vaiku reikia apie tai kalbėti? Bet jeigu jai to reikia, tai man labai faina.
Ar žmona gali būti draugė? Būtinai. Manau, tai yra privaloma sąlyga, kad žmona būtų tavo geriausia draugė.
– Tavo artimiausių keturių žmonių ratas – tarsi gražus kvadratas. Kokios yra bendros temos, kurios jungia į vieną?
– Visos – nuo futbolo „Premier“ ir Čempionų lygos – su tėčiu, iki Amerikos kino reikalų ir „tėti, kada persiųsi mėnesinį tūkstantį eurų, nes gyvenimas brangus“ – su dukra. [...]
Ačiū Dievui, mano dukrai tikrai labai rūpi mano nuomonė jos darbuose. Sakyčiau, eini Holivudo link, bendrauji su aukščiausio lygio kino profesoriais. Kažkoks tėtis, provincijoje, Rytų Europoje, sėdintis rašytojas, tau turbūt neturėtų rūpėti. Bet ne – tėčio nuomonė jai vis tiek vos ne svarbiausia.
Ji parašo scenarijų, siunčia man, reikalauja, kad tuoj pat, per valandą dvi, perskaityčiau, nes nenurims, kol perskaitęs jai neperskambinsiu. Tai tikrai malonu. Gera, kad yra toks ryšys. Kažkada jis turbūt baigsis, ji mane peraugs ir supras: viskas, einu savo keliu, bet dabar jai svarbu išgirsti.
– Ko tu bijai?
– Daug ko. Bijau mirties, ligų, artimųjų nelaimių. Iš profesinių baimių viena yra ta, kad tau vis dar atrodys, jog esi stiprus, galingas, o iš tiesų visi tiesiog iš gailesčio tau nepasakys, kad jau, seniuk... [...] Visą gyvenimą bijau prarasti tą varikliuką, norą kurti, rašyti, motyvaciją tai daryti.
Blogiausia, ką gali padaryti savo vaikui, – įstumti jį į profesiją, gyvenimą, kuris neteiks jam džiaugsmo ir laimės.
– Galvoju, tavo giminėje labiau buvo kita kryptis. Ar nesijautei balta varna? Kaip priėmė tavo norą rašyti?
– Mano šeimoje visi buvo gydytojai. Ačiū Dievui, manęs nevertė būti gydytoju. Greitai suprato, kad iš šito gydytojas neišeis, – jo truputį smegenėlės kažkaip kitaip pasikreipusios (šypsosi). Tėvai gerbė tai, ką darau, sirgo už mane.
Manau, tėvų ir vaikų santykiuose, paskui ir vaikų ateityje yra labai svarbu, kad neaiškintum vaikui, ką jis turi daryti gyvenime. Jis turi savo intuiciją, kam yra skirtas. Blogiausia, ką gali padaryti savo vaikui, – įstumti jį į profesiją, gyvenimą, kuris neteiks jam džiaugsmo ir laimės.
