Dėvėtas drabužis nereiškia mažų pajamų: kodėl reikėtų rinktis nenaują rūbą?

Kol kas tik nedidelė dalis tekstilės gaminių gali būti perdirbami, tad norint sumažinti išmetamų rūbų ir kitų gaminių skaičių vis daugiau žmonių pasirenka pirkti ir parduoti dėvėtus rūbus. Nors anksčiau toks apsipirkimas galėjo būti siejamas su žemomis pajamomis, dabar net ir prabangius dizainerių kūrinius galima įsigyti iš antrų rankų. „Labai džiaugiuosi, kad šis procesas įgauna pagreitį ir kad į jį ypač įsitraukia jaunoji karta“, – sako Kauno technologijos universiteto profesorė Daiva Mikučionienė.

Turbūt kiekvieno mūsų spintoje galima rasti mėnesius, o gal ir metus neliestą rūbą. Galbūt jis mums nebetinka, galbūt nebeatspindi mūsų asmenybės, o galbūt jis tiesiog baigė savo kelią ir jo laukia tik atliekų konteineris.

Ką daryti su tokiais rūbais – dažnas klausimas. Žinoma, jei drabužis yra nusidėvėjęs, jį greičiausiai rinksimės išmesti. Tačiau prieš išmetant reikėtų žinoti, kad kol kas tik nedidelė dalis tekstilės atliekų yra perdirbama į pluoštus, skirtus naujų gaminių gamybai.

Tačiau, kur reikėtų dėti rūbus, kurie dar galėtų būti nešiojami, tačiau mums nebėra mieli? Tokius drabužius galima parduoti interneto platformose. Ne tik parduoti, bet ir pirkti. Taip ne tik galima gauti norimą geros kokybės drabužį, bet ir išvengti nereikalingų tekstilės atliekų.

Močiutės suknelių nebenešiosime?

Vienas iš dalykų, kurį dažnai galima išgirsti kalbant apie dabartinius rūbus, kad jie – nepatvarūs, nekokybiški, greitai susidėvi. Internete net gausu vaizdų, kaip dar parduotuvėje kabantys rūbai jau yra ištepti ar suplyšę. Tad ar mūsų anūkai dar galės sakyti, kad „ši suknelė – iš močiutės spintos“?

Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto prof. dr. Daiva Mikučionienė portalui LRT.lt teigė, kad egzistuoja mažiausiai dviejų „kokybės lygių“ tekstilės gaminiai.

„Tie, kurie priskiriami „greitosios mados“ produktams, bei aukštos kokybės gaminiai, skirti ilgam vartojimui. Tenka išgirsti komentarų – „kas atsitiko, kad nebemokama pagaminti kokybiškų gaminių, kurie tarnautų dešimtmečiais, kaip anksčiau“. Tačiau problema yra ne „mokėjime“, o ekonominiame modelyje, kuris pagrįstas „gamink daugiau – parduok daugiau“ principu.

Jeigu gaminys yra ilgaamžis ir klasikinio modelio, kaip priversti vartotoją pirkti dar ir dar? Dar tarpukario Lietuvoje vieno Kauno kojinių fabriko savininkas papriekaištavo inžinieriui, kad gaminamos kojinės per ilgai nesuplyšta, o tai kenkia verslui“, – kalbėjo profesorė.

Pasak D. Mikučionienės, ir šiais laikais galima įsigyti aukštos kokybės ilgaamžių tekstilės gaminių, kurie tikrai gali tapti paveldu vaikams ar anūkams. Labai daug kas, anot profesorės, priklauso nuo pačių vartotojų.

Nors kaina ne visada lygu kokybei, tačiau, kaip sakė D. Mikučionienė, jei prioritetą teiksime brangesniems aukštos kokybės ilgaamžiams produktams, pramonė prie to prisitaikys. Kaip teigė profesorė, svarbu ugdyti suvokimą, kaip mūsų kasdieniai įpročiai lemia rytdienos gyvenimo kokybę.

„Impulsyvus pigių rūbų pirkimas neretai baigiasi tuo, kad nupirktas rūbas taip ir lieka spintoje rinkti dulkes, kol galiausiai nugula sąvartynuose, nes teisingai rūšiuoti vis dar mokomės“, – teigė D. Mikučionienė.

Perdirbimas – sudėtingas

Tiesa, kaip sakė profesorė D. Mikučionienė, kol kas tik nedidelė dalis tekstilės atliekų yra perdirbama į pluoštus, skirtus naujų gaminių gamybai. Tai lemia kelios priežastys.

„Viena jų – vis dar nemokame tinkamai rūšiuoti, dėl ko didelė nebenaudojamos tekstilės dalis patenka į mišrias komunalines atliekas“, – sakė ji.

Antroji priežastis – didžioji tekstilės medžiagų dalis yra mišriapluoštė, o didelė tekstilės gaminių dalis yra pasiūti ne iš vienos medžiagos, o iš kelių skirtingų audinių. Be to, gaminiuose dažnai būna netekstilinių priedų, pavyzdžiui, sagų, užtrauktukų ir pan.

„Tai reiškia, kad net ir surinkus tekstilės atliekas, jas būtina išrūšiuoti pagal žaliavą bei atskirti netekstilines dalis. Tai labai sudėtingas procesas, ypač, jei gaminio etiketė yra nukirpta“, – kalbėjo D. Mikučionienė.

Situaciją, anot jos, turėtų pagerinti diegiamas skaitmeninis gaminio pasas, kuris QR kodo pavidalu bus atspausdinamas ant gaminio ir lengvai nuskaitomas.

„Skaitmeninis gaminio pasas pateiks išsamią informaciją apie gaminį, visoje grandinėje naudotus gamybos procesus ir medžiagas bei gamintojus. Tai labai palengvins tekstilės atliekų rūšiavimą.

Tai, kad dauguma tekstilės gaminių yra gaminami daugiau nei iš vienos žaliavos, labai apsunkina ir pabrangina perdirbimą, nes skirtingos žaliavos pirmiausia turi būti atskirtos, kadangi jų perdirbimo iki pluošto procesai taip pat skirtingi.

Dalį sintetinių pluoštų galima cheminiu būdu perdirbti į tokios pačios kaip pirminio pluošto kokybės pluoštus, ir šis perdirbimo procesas gali būti kartojamas vėl ir vėl. Tai išties labai prisideda prie tvarumo didinimo“, – paaiškino profesorė.

O štai natūralūs pluoštai yra perdirbami mechaniškai ir dėl to, bei dėl dėvėjimo poveikio, pluoštai trumpėja ir silpnėja. Todėl, kaip sakė D. Mikučionienė, neįmanoma pagaminti, pavyzdžiui, medvilninių ar vilnonių siūlų, kurie būtų iš šimtaprocentinio perdirbto natūralaus pluošto.

„Perdirbto pluošto tam tikra dalis yra maišoma su pirminiu pluoštu, taip šiek tiek sumažinant pirminių natūralių pluoštų sąnaudas, tačiau ne visada garantuojant aukštą gaminio kokybę ir ilgaamžiškumą. Noriu pabrėžti, kad tiek automatinio tekstilės atliekų rūšiavimo, tiek pluoštų atskyrimo bei perdirbimo technologijos yra sukurtos ir diegiamos, tačiau tai vis dar gana brangūs procesai.

Verslas turi turėti ekonominį pagrindą šių technologijų diegimui. Taip pat būtina įvertinti visus perdirbimo aspektus – ne tik galimybę atliekas perdirbti į pluoštus, bet ir perdirbimo procesų poveikį aplinkai bei perdirbtų pluoštų kokybę ir gaminių iš jų savybes bei ilgaamžiškumą“, – komentavo KTU profesorė.

Tiesa, kartais drabužio etiketėje gali būti nurodyta neteisinga informacija apie jo sudėtį. Tai, anot D. Mikučionienės, yra vienas iš „žaliojo smegenų plovimo“ elementų, kai sąmoningai siekiama vartotoją suklaidinti, nurodant, pavyzdžiui, vartotojui patrauklesnę pluoštinę gaminio sudėtį, nei yra iš tikrųjų.

„Kartais klaidų atsiranda tiekimo ir prekybos grandinėje, kai trūksta kompetencijų tekstilės srityje. Ką tai reiškia vartotojui? Pirmiausia tai, kad vartotojas gauna ne tai, ko tikisi. Tai yra, jei, pavyzdžiui, etiketė skelbia, kad gaminys yra 100 proc. medvilninis, o iš tikrųjų dalį sudėties sudaro pigesnis, tarkim, poliesterinis pluoštas, vartotojas sumoka už tai, ko negauna.

Antra vertus, bent kiek pluoštų savybes išmanantis vartotojas atitinkamų savybių ir tikisi iš gaminio, tačiau realybėje gaminio savybės neatitinka lūkesčių, nes to ir negali būti“, – kalbėjo profesorė.

Ji taip pat sakė, kad dar vienas gana dažnas „žaliojo smegenų plovimo“ atvejis yra akcentavimas, kad gaminys pagamintas iš perdirbto pluošto, pavyzdžiui, perdirbtos medvilnės.

„Šiuo atveju sąmoningai pasakoma tik dalis tiesos, kai iš tikrųjų perdirbto pluošto kiekis gaminyje yra, tarkime, iki 10 procentų. Technologiškai viskas teisinga, tačiau tvarumą vertinantys vartotojai, neturintys pakankamai žinių, supranta, kad visas gaminys yra pagamintas iš perdirbto pluošto. Taigi, klaidinanti etiketė lemia, kad vartotojas sumokės už tai, ko negavo, ir gaminys tarnaus ne taip, kaip iš jo buvo tikimasi“, – portalui LRT.lt sakė D. Mikučionienė.

Sprendimas – pirkimas iš antrų rankų?

Norint sumažinti tekstilės atliekų kiekį, reikėtų pamąstyti, ar rūbas, kurį ketinu išmesti, dar galėtų pasitarnauti kam nors kitam. Galbūt jį galiu atiduoti draugui, o gal – parduoti?

KTU profesorė D. Mikučionienė sakė besidžiaugianti, kad dėvėtų rūbų pirkimas ir pardavimas įgauna pagreitį, o prie to ypač prisideda jaunoji karta.

„Vieni dėl to, kad suvokia, kiek tai prisideda prie švaresnės aplinkos, kiti dėl to, kad galima įsigyti kažką nestandartinio ir įdomesnio. Bet kokiu atveju, pirkimas „iš antrų rankų“ jau nebėra skurdo ir nepritekliaus sinonimas“, – kalbėjo profesorė.

Jai antrina ir platformos „Vinted“ tvarumo vyresnioji direktorė Marianne Gybels. Pasak jos, perkantieji rūbus iš antrų rankų vertina žemesnę kainą, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad dėvėtą rūbą jie renkasi iš būtinumo.

„Matome, kad žmonės, kurie apsiperka mūsų platformoje, sutaupytus pinigus panaudoja daugeliu skirtingų būdų. Kai kurie tai mato kaip galimybę sutaupyti pinigų šeimos biudžete, kiti gali daugiau leisti sau ir savo šeimai arba pirkti tokius daiktus, kurių negalėjo pirkti prieš tai.

Manau, kad dėvėtų rūbų pirkimo susiejimo su žemomis pajamomis tikrai nebėra. <...> 88 proc. mūsų vartotojų prieš pirkdami kažką naujo pirmiausia pasitikrina „Vinted“. Dėvėtų rūbų pirkimas yra įsitvirtinęs jų įpročiuose ir tai nėra kažkas, ką jie daro iš būtinumo. Tokį apsipirkimą jie renkasi, nes gali gauti gerą kokybę už mažesnę kainą“, – sakė M. Gybels.

Anot jos, pirkti naujus daiktus yra paprasta – gali rasti, kas tau patinka, turi platų pasirinkimą, tai yra lengva ir patikima. Tad tokios platformos kaip „Vinted“ turi varžytis su naujų rūbų pardavimu ir užtikrinti, kad dėvėti rūbai taptų tinkama alternatyva.

„Tam, kad dėvėtų rūbų pirkimas prilygtų naujų rūbų pirkimui, turime savo platformoje turėti platų pasirinkimą. Pasirinkimas yra svarbus priimant sprendimus, perkant dėvėtus rūbus.

Žinoma, dėvėtų rūbų privalumas yra tai, kad tai yra prieinama ir nebrangu. Kainos „Vinted“ platformoje yra vidutiniškai 72 proc. mažesnės, nei perkant naujus rūbus. Žmones tai labai motyvuoja“, – teigė M. Gybels.

Ji, kaip ir D. Mikučionienė, akcentavo, kad dėvėtų rūbų pirkimą savo pirmuoju pasirinkimu laiko didelė dalis jaunimo, Z kartos: „Jie daugiausia tuo naudojasi, jie užaugo taip apsipirkinėdami ir jiems tai visiškai normalu. Smagu, kad kalbant apie dėvėtų rūbų pirkimą nebėra kažkokio tipinio pirkėjo.

Anksčiau matydavome, kad taip „Vinted“ dažniausiai apsipirkdavo 18–35 metų moterys, bet bėgant metams pastebėjome, kad pirkėjų ratas plečiasi ir dabar čia apsiperka visų amžiaus grupių ir gyvenimo etapų žmonės.“

Kaip sakė M. Gybels, jau seniai paneigtas mitas, kad perkant dėvėtus rūbus gauname žemesnės kokybės daiktą. Ji vardijo, kad yra fizinis daiktų patvarumas, bet yra ir emocinis. Fizinis patvarumas, anot jos, reiškia, kad daikto atsikratai, kai jis nusidėvi ir nebėra tinkamas dėvėti.

„Emocinis patvarumas yra, kai atsikratai daikto, nes jis emociškai tau nebetinka, tu jo nebenešioji ne dėl to, kad nebegali, o dėl to, kad nebenori – jis neatitinka tavo tapatybės, jis tau nebepatinka ir tiesiog nebesieji savęs su tuo daiktu. Tai nulemia, kad geros kokybės daiktai yra parduodami internete“, – teigė „Vinted“ tvarumo vyresnioji direktorė M. Gybels.

Į sąvartynus keliauja ir neparduoti daiktai

Profesorė D. Mikučionienė paaiškino, kad vien Europos Sąjungos šalyse per metus į rinką patenka daugiau nei 6 milijonai tonų tekstilės gaminių. Pasak jos, nors nemažai ES šalių yra įdiegusios naudotos tekstilės surinkimo sistemą, tačiau surenkama tik apie trečdalis visos nebenaudojamos tekstilės, o du trečdaliai vis dar patenka į mišrias komunalines atliekas.

„Iš tų surinktų maždaug 2 milijonų tonų nebenaudojamos tekstilės daugiau nei pusė yra tinkama antriniam panaudojimui, o likusioji dalis galėtų būti tinkama perdirbimui arba, jei labai užteršta, utilizavimui. Kadangi nemaža surenkamų gaminių dalis yra tinkama pakartotiniam naudojimui, tie gaminiai sugrįžta vartotojams.

Tiesa, nemažai naudotos tekstilės yra išvežama į trečiojo pasaulio šalis kaip labdara, bet didelė bėda ta, kad kaip „labdara“ išvežami ir nebetinkami vartoti gaminiai, kuriais tiesiog atsikratoma ir prisidedama prie skurdesnių šalių taršos“, – kalbėjo profesorė.

Pasak jos, elektroninės naudotų gaminių prekybos ir keitimosi platformos labai supaprastina antrinį vartojimą. Kaip sakė D. Mikučionienė, tai tikrai reikšmingai prisideda prie švaresnės aplinkos ir gamtos resursų taupymo.

„Pagrindinis ir tikrai realią vertę garantuojantis tvarumo elementas yra išlaikyti gaminį vartojimo fazėje kiek galima ilgiau, suvokiant besaikio pigių, prastos kokybės ir trumpalaikių gaminių pirkimo daromą žalą.

Be abejo, antrinis gaminių naudojimas turi įtakos naujai nuperkamų gaminių kiekiui, o taip pat ir gamintojų apyvartai bei pelnui. Tačiau siekiant ilgalaikių aplinkosauginių tikslų, kad šios žemės užtektų ne tik mums, bet ir tiems, kurie bus po mūsų, vartojimo lėtinimas yra neišvengiamas.

Ir pasaulinė ekonomika turės prie to prisitaikyti. Didžiulė „greitosios mados“ žala ne tik tai, kad gaminiai tarnauja trumpai, bet ir tai, kad daug gaminių yra net neparduodama ir keliauja tiesiai į sąvartynus“, – portalui LRT.lt komentavo profesorė D. Mikučionienė.

„Vinted“ tvarumo vyresnioji direktorė M. Gybels teigė, kad dėvėtų rūbų pirkimas išties yra geriau klimatui, nei nuolatinis naujų rūbų pirkimas:

„Pažiūrėjome į emisijas, kurių potencialiai buvo išvengta. <...> 76 proc. „Vinted“ įsigytų daiktų pakeičia naują daiktą. Kai perki dėvėtą daiktą, nereikia gaminti naujo, tad emisijos yra sutaupomos. Matome, kad vidutiniškai 2,39 kg CO2 emisijų yra išvengta perkant dėvėtus daiktus „Vinted“. Matome tai ne tik kalbant apie rūbus, bet ir kitus daiktus. Tarkime, telefonams tai gali siekti ir 25 kg CO2 emisijų.“