„Aš vaikams pasakiau, kad turime slėptis po suolais, rankomis užsidengę galvas, ir būti labai tyliai, nes mūsų ieškoti ateina piktas lapinas. Kol kas dar nesinori sakyti tiesos, jie tokie mažyčiai… Bet jūs juk suprantate, apie ką aš…“ – taip kalbėjo mano vyriausios dukters Žemynos nulinukų klasės auklėtoja. Kiti šalia stovėję vaikų tėveliai supratingai linkčiojo, o aš nesupratingai paklausiau:
– Jūs čia ruošiate vaikus, jei mokykloje vyktų susišaudymas?
Tai viena didžiausių amerikiečių tėvų baimių išleidžiant mažylius į mokyklą. Apie tą baimę stengiamasi nekalbėti, negalvoti, ir visgi reikia būti pasiruošus tokiam įvykiui, todėl mokyklose vaikams nuolat vedami mokymai. Iki šiol pati neradau atsakymo: geriau dukrai pasakyti tiesą, kam juos ruošia mokykloje ir galbūt be reikalo prigąsdinti vaiką, ar vis dėlto leisti jai tikėti piktu lapinu iš pasakos, taip apsaugant vaiko psichiką, bet kartu rizikuojant, kad kilus tikram pavojui jis sureaguos neadekvačiai, nepakankamai rimtai, nepakankamai greitai, o tada… Negalima apie tai galvoti.
Vien per 2022-uosius JAV jau įvyko 27 šaudynės mokyklose, o metai dar net neįpusėjo. Iš viso nuo 1970 m. JAV mokyklose vykusių masinių šaudynių skaičius jau peržengė 2 042. Tačiau vaikai nuo kulkų žūsta ne tik mokyklose, bet ir gatvėse, prekybos centruose, kartais net namie.
Remiantis statistiniais duomenimis, kiekvieną dieną JAV nuo šautinių žaizdų miršta po 12 vaikų, dar po 32 sužeidžiami. Kiekvieną dieną. Kartais tai įvyksta netyčia, per gaujų susišaudymą pro langą įlėkus kulkai. O kartais visiškai sąmoningai, visai kaip šią savaitę, kai Teksaso valstijoje Juvaldžio „Robb“ vidurinėje mokykloje vaikinas nušovė du mokytojus ir devyniolika moksleivių, kurių dauguma buvo vos dešimties, vienuolikos metų.
Žudikas – aštuoniolikmetis moksleivis, kurio vardo čia neminėsiu – jis to nenusipelno ir turėtų nugrimzti užmarštin. Vardo neminėjimo praktika vis dažniau taikoma ir JAV, ir viso pasaulio medijose ir pagaliau imama daugiau kalbėti apie aukas. Tai yra teisingas ir itin sąmoningas elgesys, mat dažnai žudikai žmones šaudo trokšdami šlovės, tikėdamiesi išgarsėti, svajodami savo veidą ir vardą pamatyti viso pasaulio spaudoje. Nors vengimas eskaluoti žudiko vardą aukų nesugrąžins, tikimasi, kad atbaidys kitus nevykėlius nuo tokio absurdiško būdo išgarsėti.
„Tai tik dar vienas įrodymas, kad skubiai reikia apginkluoti visų mokyklų mokytojus!“ – pareiškia Teksase gyvenantis pažįstamas. Vaizduotė akimirksniu pasiūlo keletą galimų scenarijų: regiu švelnią, tyliai kalbančią Žemynos pradinių klasių auklėtoją su automatu ant peties, didvyriškai nušaunančią į mokyklą įsibrovusį žudiką. Ar tai realu? Ar ji pataikytų, išdrįstų? Taip pat įsivaizduoju kažinkokį mokytoją be veido, kuris, pavargęs nuo paauglių mokinių tyčiojimosi ir išsidirbinėjimo, ramiai nueina iki spintelės, kurioje užrakintas mokyklos gynybai skirtas ginklas, atsirakina ją ir visus tuos erzintojus nušauna. Būtų ne pirmas kartas.
Iki šiol pati neradau atsakymo: geriau dukrai pasakyti tiesą, kam juos ruošia mokykloje ir galbūt be reikalo prigąsdinti vaiką, ar vis dėlto leisti jai tikėti piktu lapinu iš pasakos, taip apsaugant vaiko psichiką, bet kartu rizikuojant, kad kilus tikram pavojui jis sureaguos neadekvačiai, nepakankamai rimtai, nepakankamai greitai, o tada…
Siūlymas ginkluotis, norint apsiginti nuo ginkluotų, vienu metu rodosi ir logiškas ir beviltiškas, visai kaip valstybių branduolinis ginklavimasis, teoriškai turintis suteikti regioninį saugumą, o praktiškai vedantis į branduolinį terorizmą, kokį jau regime Rusijos atveju. Ir į apskritai civilizacijos susinaikinimą.
Vos prabilusi apie nusiginklavimą, sulaukiu amerikiečių prieštaravimų: „Mes esame laisvi ir galėtume panorėję akimirksniu nuversti savo valdžią!“ Nesu tikra, kiek tame tiesos, tačiau jie tikrai nustemba išgirdę, kad Lietuvoje nėra buvę masinių vaikų šaudynių mokyklose. Nė karto. Niekada. Apie tokius atvejus praktiškai negirdėti ir visoje Europoje, mat čia ne taip lengva gauti ginklą kaip JAV.
Sąlygos norint įsigyti šaunamąjį ginklą kiekvienoje valstijoje skiriasi, tačiau esmė ta pati: turėti ginklą (tariamai savigynai) yra konstitucinė kiekvieno JAV piliečio teisė. Būtent todėl norint sugriežtinti ar apriboti ginklų išdavimo tvarką visada randasi aršių oponentų, teigiančių, kad mėginama keisti šalies Konstituciją.
Karas Ukrainoje yra viena iš nedaugelio temų JAV, kur demokratų ir respublikonų nuomonės sutampa. Supaprastinsiu, bet iš esmės abi pusės yra palankios Ukrainai ir nusiteikusios prieš Rusiją. Tačiau šiandien respublikonai Ukrainos pavyzdį linkę naudoti kaip papildomą argumentą už laisvą ginkluotę kiekvienam, akcentuodami eilinio piliečio savigynos svarbą priešo įsiveržimo atveju.
Dabar yra keistas metas, kai tikrinamės, keičiame savo vertybes, pamatome, kas yra mūsų draugai, o kas – priešai, tiek politiškai, tiek ir asmeniškai. Dar neseniai laikiau save absoliučia pacifiste, tačiau karo Ukrainoje kontekste suvokiau ne tik kariuomenės, bet ir kiekvieno piliečio savigynos svarbą. Neapykantos apimta, vienu metu buvau pradėjusi fantazuoti, kaip pati šaudau priešus. Lengva tai daryti sėdint jaukiai ant sofos.
Tačiau pasidomėjusi JAV civiliams išduodamų ginklų statistika ir to pasekmėmis imu suprasti, kad nė vienas kraštutinumas nėra gerai. Kad daugiau ginklų neišvengiamai reiškia daugiau mirčių. Ir nebežinau, kuria patarle šiandien tikėti: „Jei nori taikos, būk pasiruošęs karui“ ar „Kartą per metus ir šluota iššauna“.
Vietoje išvadų pasidalysiu Briano Bilstono eilėraščiu:
Amerika yra šautuvas
Anglija yra arbatos puodelis.
Prancūzija – brandinto bri kąsnelis.
Graikija – žemas, sulinkęs alyvmedis.
Amerika yra šautuvas.
Brazilija yra futbolas ant smėlio.
Argentina – Maradonos ranka.
Vokietija – „Oompah“ grupė.
Amerika yra šautuvas.
Olandija yra medinė klumpė.
Vengrija – guliašas.
Australija – kengūra.
Amerika yra šautuvas.
Japonija yra terminis šaltinis.
Škotija yra vėjas kalnuose.
O, geriau būti bet kuo
nei Amerika kaip šautuvas.
(vertė Vaiva Rykštaitė)
