Viena iš Mariupolio pasprukusi moterytė interviu pasakojo: „Jie bombardavo mus po 48 valandas per parą. Taip, po 48, nes bombardavimo metu valandos slenka dvigubai ilgiau…“ (citata netiksli).
Klausiausi ir atrodė, kad šita senutė yra mėnulyje, o gal kokiam meniniam filme su gražių metaforų gausiais dialogais – toli nuo manosios realybės. Ir tikrai, išjungus telefono ekraną moteriškės nebebuvo. Nebeliko ir karo Ukrainoje, nei bado Jemene, tik mano gyvenimas, čia ir dabar.
„Ar matei naujienas, kuriomis pasidalijo Marius Burokas?“ – klausia draugė. Dar prieš keletą savaičių būčiau su keistu entuziazmu puolusi skaityti ir domėtis, tačiau pastaruoju metu vis pagaunu save atidėliojant žinių skaitymą. „Pažiūrėsiu vėliau“, – tariu sau gavusi nuorodą su karo nusikaltimų įrodymais iš Ukrainos. Paskaitysiu vakare. Arba rytoj. Arba kitą savaitę. Imu vengti šios temos, nes jaučiuosi nebeturinti jėgų atjausti.
Dėl karo Ukrainoje šiek tiek prasiplėtė ne tik mano geopolitinės žinios, bet ir žodynas. Beveik kas savaitę sužinau vis naują sąvoką. Pavyzdžiui, „maginis mąstymas“ – įsitikinimas, kad be perstojo žiūrėdami žinias neva galime daryti įtaką stebimiems įvykiams, kažkaip padėti vien savo žiūrėjimu.
Imu vengti šios temos, nes jaučiuosi nebeturinti jėgų atjausti.
Arba, štai, whitewashing turi keletą reikšmių, nuo tiesioginės – dažymo baltais dažais iki rasinės – kai baltaodžiai bando tam tikras vietas paversti kultūriškai baltaodiškas, tačiau būtent karo Ukrainoje kontekste ši sąvoka vartojama kaip mėginimas užmaskuoti blogus dalykus, tarsi nuplauti nuodėmes, jas pridengiant baltais dažais.
Whitewashingas dažnai naudojamas Rusijos šalininkų, kai užuot kalbėjus apie Rusijos vykdomą genocidą, mėginama minios dėmesį nukreipti į pavienius teigiamus rusų poelgius arba pačių rusų dėl karo patiriamus menkus nepatogumus. Praėjusią savaitę čia jau aptariau dar vieną man iki šiol nežinotą, taip pat anglišką sąvoką westsplainingą, kuri, trumpai tariant, yra patronizuojantis Vakarų šalių mėginimas aiškinti kitų regionų situaciją iš savos perspektyvos.
Taip pat skaitykite
Išsisukinėdama nuo žinių apie Ukrainą sekimo prisiminiau ir dar vieną neseniai sužinotą terminą: compassion fatigue, arba lietuviškai – atjautos nuovargį. Šis reiškinys susijęs su daug atjautos reikalaujančiais ir kartu didelį stresą keliančiais darbais. Dažnai atjautos nuovargį patiria vaiko teisių apsaugos darbuotojai, policininkai, gaisrininkai, paliatyviosios slaugos, kiti sveikatos specialistai ir t. t.[1] Šis nuovargis gali būti patiriamas ir netiesiogiai, tarsi iš antrų rankų, kai tiesiogiai nėra susiduriama su sunkiomis situacijomis, bet jos stebimos žinių srautuose.
Stebėtojas vienu metu gali ir persiimti kenčiančiųjų emocijas, ir jausti savo paties bejėgiškumą. Tarp daugybės kitų požymių[2] atjautos nuovargiui būdingas psichologinis ir fizinis išsekimas, neviltis, savęs kaltinimas darant nepakankamai, pasaulėjautos ir dvasinio gyvenimo pokyčiai.
Atjautos nuovargis gali vesti į perdegimą. Tuomet arba nebelieka jėgų padėti kitiems, arba pagalbos prireikia ir pavargusiajam nuo atjautos. Psichologai tokiais atvejais siūlo pirmiausia pasirūpinti savimi. Įvairiuose su atjautos nuovargiu susijusiuose straipsniuose minima klasika tapusi skrydžių analogija, kai nelaimės atveju, prieš padedant kitiems, pirmiau reikia pačiam užsidėti deguonies kaukę.
Arba, kaip anglai mėgsta sakyti, negalima pagirdyti kitų, jei mūsų puodelis tuščias. Tačiau bandydama tai pritaikyti praktiškai vis dar jaučiu disonansą: štai, nueisiu pasidaryti pedikiūro, nes pavargau žiūrėti į Ukrainoje žudomus vaikus. Pabėgiosiu miške, nes nebeturiu, kur nukreipti istorinio pykčio. Pasidovanosiu masažą, nes nuo psichologinės įtampos skauda visą kūną.
Ar man vienai tai skamba lyg privilegijos ir grotesko aidas? Nelaimes patiriantys žmonės neturi tokių pasirinkimų prabangos, jie negali atsitraukti, pailsėti. O ką galiu aš, šiuo metu gyvenanti patogų ir santykinai saugų gyvenimą, tačiau pavargusi nuo akistatos su blogomis naujienomis?
Ieškau pusiausvyros tarp moralinės pareigos padėti kitiems ir būtinybės apsaugoti savo psichiką. Balansuoju tarp kaltės, pareigos ir nekantrumo („Kada tas karas baigsis?“). Jei ir jūs jaučiatės panašiai, gali būti, kad jus ištiko atjautos nuovargis. Nesu psichologė, nežinau, kaip su tuo kovoti, o gal nei psichologai nežino, nei kunigai, nei prezidentai.
Kiekvienas iš mūsų kasdien vis iš naujo brėžiame ribą tarp savęs ir kitų, tarp egoizmo ir altruizmo, tarp pedikiūro ir karo, ir ne, aš nemanau, kad turime jaustis kalti tiesiog gyvendami ir tuo mėgaudamiesi. Bet žinau, kad ne mažiau už karą mane gąsdina apatiški idealistai. Nes jų dėka ir vyksta tie karai.
[1]Figley, Charles (1995). Compassion fatigue: Coping with secondary traumatic stress disorder. New York: Brunner/Mazel.
[2]https://www.bannerhealth.com/healthcareblog/teach-me/watch-for-these-key-warning-signs-of-compassion-fatigue
