„Suprantu, žinau, iš kur tai ateina“, – pagalvojau vos išgirdusi rusės sutuoktiniui suteiktą palaiminimą prievartauti ukrainietes. Praėjusią savaitę po pasaulį internetu sklido nutekintas telefoninio pokalbio įrašas, kuriame Ukrainoje banditaujančiam rusų kariui žmona sako: „Eik, prievartauk ukrainietes, tik nieko man apie tai nepasakok.“
Porelė juokiasi, tada, matyt, susizgribusi, kad tai iš tiesų gali vykti, moteris priduria vyrui, kad saugotųsi, suprask, naudotų prezervatyvus. Šis ciniškai žiaurus pokalbis man pasirodė pažįstamas, lyg atkeliavęs iš paralelinės visatos – vaikystėje egzistavusios kiemo paniatkių praeities. Arba iš įsivaizduojamos dabarties, tuo atveju, jei nebūtume atgavę nepriklausomybės. Mes išsilaisvinome, išlipome, nusiplovėme purvą, o Rusija jame ne tik murkdosi – jie skęsta.
„Eik ir prievartauk jas“, – taip įsivaizduoju sakant saulėgrąžas laiptinėje gliaudančią penkiolikmetę Marę savo mylimajam, neseniai iš kolonijos grįžusiam Efkai. Marė gliaudo ir čia pat laiptinėje spjaudo skrudintas saulėgrąžas, Efka čia pat laiptinėje ir nusišlapina, o tada jie pasibučiuoja karštai, prancūziškai, su liežuviais ir eina namo, kiekvienas į savo butą, kur paauglių laukia smurtaujantys alkoholikai tėvai.
Tiek Marė, tiek Efka niekada nelankė lytinio švietimo pamokų, apie visus „tuos“ reikalus sužinojo iš kiemo draugų, todėl abu tiki kvailais mitais, pavyzdžiui, kad jei įvykus erekcijai vyras nepatirs ejakuliacijos (nors Marė ir Efka vartotų žodžius „atsistoti“ ir „nuleisti“, atleiskite už vulgarumą), tuomet vyrui skauda, o retas ir numirti gali. Efka moteris regi kaip objektą, kuriuo galima naudotis arba savininkiškai globoti, priklausomai nuo įvairių aplinkybių. Marė vyrus suvokia kaip valdomus instinktų, iš esmės trokštančius sekso su bet kuo ir bet kada.
Graudūs šie stereotipai, bet bent jau man puikiai pažįstami, ne kartą regėti ir patirti paauglystėje daugiabučių namų kiemuose, kuriuose galiojo tamsiausiai visuomenės vietai – kalėjimui būdingos taisyklės. Anuomet tai priėmiau kaip duotybę, nekvestionuodama ir net nežinodama, kad mūsų klasėje vartoti epitetai buvo identiški zonos leksikonui: dūchas, ožys, dalbajobas… Žinau, kad jų buvo gerokai daugiau, tačiau džiaugiuosi juos pamiršusi.
Tokia tautos estetika, matote, rusų diedai net savo moters veide tetrokšta matyti pritvinkusias, aktui pasiruošusias lytines lūpas, o rusų bobelės bėdos čia nemato, nes auklėtos taip, kad vyrui reikia įtikti ir viską leisti, prievartauti kitas moteris – taip pat.
Kaip kalėjimo socialinės schemos sovietmečiu tapo paauglių pasaulėvokos dalimi, čia nesiimsiu atsakinėti – šiuo klausimu trūksta žinių. Tačiau žinau, kad Rusija nuo tų laikų mažai tepasikeitė, o milijonus sekėjų turinčių influencerių skausmingai išpūstos lūpos tai tik patvirtina. Tokia tautos estetika, matote, rusų diedai net savo moters veide tetrokšta matyti pritvinkusias, aktui pasiruošusias lytines lūpas, o rusų bobelės bėdos čia nemato, nes auklėtos taip, kad vyrui reikia įtikti ir viską leisti, prievartauti kitas moteris – taip pat.
Nes netgi pačios moterys save suvokia kaip menkesnes, nevisateises būtybes – tai atspindi ir Rusijos įstatymai, smurto namuose nelaikantys nusikaltimu, ir įvairios dvasingojo rusiško bobiškumo mokytojos, mokančios vyrui nusileisti, neprieštarauti, leisti būti vyru, o pačioms būti arba visai nebūti, čia jau diedo nuotaikai reikia įtikti, prisitaikyti.
Šiuo tekstu jokiu būdu nenoriu gailėti rusų, mėginti paaiškinti, kad štai jie, vargšeliai, per menkai išsilavinę, vaikystėje traumuoti, todėl jiems šiandien trūksta žmogiškumo bei elementarių socialinių įgūdžių. Ne. Jokiu būdu. Priešingai – pasaulyje jau ir taip pernelyg daug Rusijos whitewashingo (mėginimo nudažyti juos baltai, išteisinti, sukelti jiems gailestį), todėl primenu, kad šiandien tūlo ruso kančia yra šimteriopai menkesnė už ukrainiečių kančias.
Rusijoje nebėra „Chanel“ parduotuvių? O Ukrainoje žmonės badauja. Rusus vargina ekonominės sankcijos? Motinos Ukrainoje laidoja savo vaikus. Rusams gresia kalėjimas už žodį „karas“? Ukrainoje žmonėms ant galvų krenta bombos. Tai ne, Rusijos rusų man negaila. Tačiau šiuo tekstu noriu pasidžiaugti ir pastebėti, kad mes ne tik užaugome kaip tauta, bet noriu tikėti, kad išaugome ir dešimtmečiais mums mėgintą prikergti mentalitetą. Tuo mentalitetu vis dar persiėmusi Rusijos masė, pati tai įvardijanti kaip klasiką ar gamtos tvarką, kur bobos turi būti gražios, nuolankios, didžiakrūtės ir mokėti skaniai gaminti maistą, o diedai – rimti, pislūs, žiaurūs, nerodantys emocijų ir nemokantys elgtis su vaikais.
Rusijoje nebėra „Chanel“ parduotuvių? O Ukrainoje žmonės badauja. Rusus vargina ekonominės sankcijos? Motinos Ukrainoje laidoja savo vaikus.
Šioje visuomenėje nėra vietos jokioms deviacijoms – nei nuomonės, nei saviraiškos, nei lyties; čia nėra vietos žmogaus teisėms (o ko tau trūksta?), feministės regimos kaip „vištgaidžiai“, homoseksualūs žmonės – kaip pedofilai, laisvamaniai ribas plečiantys menininkai – kaip grėsmė visuomenei. Bet tai jau ne mūsų, ne apie mus, nors kurį laiką tokios paniatkės ir buvo Lietuvos istorijos dalis, šiandien tai – visiškas užribis ir tuo labai džiaugiuosi.
Minėtas sutuoktinių pokalbis su leidimu prievartauti yra ne pavienis atvejis, ne išimtis, o pats tikriausias Rusijos veidas, esu tuo tikra. Ir nereikia man pasakoti apie „gerus rusus“. Kiekvienas sveiko proto žmogus ir taip supranta, kad ir gerų, ir blogų žmonių yra visur, kiekvienoje tautoje, net Rusijoje. Tačiau šiandien kalbame apie Rusiją kaip politinę santvarką ir apie 80% tą santvarką ir karą palaikančių jos piliečių.
Apie seksistinę, homofobišką, ksenofobišką, sadistinę, primityvių instinktų valdomą visuomenę, kurioje medalius už vyriškumą iš diktatoriaus rankų gauna Bučos prievartautojai ir žmogžudžiai. Apie K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorėje“ aprašytą Rusiją, vertybiškai beveik nepakitusią nuo tų laikų. Būtent todėl išgirdusi to pokalbio įrašą ne nustebau, o pagalvojau: taip taip, aš tai pažįstu, mano šalį jie irgi stūmė į šitą tamsą. Jiems nepavyko.
Pabaigoje vietoje moralo – pastebėjimas pamąstymui: kiek visuomenės požiūris į lytiškumą pasako apie pačią visuomenę.
P.S. Tos porelės nereikia vadinti įsivaizduojamų kiemo veikėjų Marės ir Efkos vardais. Jau žinomos jų tapatybės, pilna ir jų nuotraukų: Roman Bykovsky ir Olga Bykovskaja.
